„Iš Rusijos atvykę turistai skuba teirautis kur turgus“

Sezoniškumas neaplenkia ir turgaus prekybininkų, o juos neretai palydi kivirčai. „Vasarą iškilę konfliktai tarp prekybininkų ar pirkėjų užgęsta greičiau, nebūna tokie aršūs, kadangi sezono metu būna didelė apyvarta. O tamsiuoju metu apyvarta sumažėja, atmosfera tampa niūresnė, ir konfliktai tampa aršesni, didesni“, – neslėpė savivaldybės įmonės „Klevas“, valdančios Palangos ir Šventosios turgavietes, direktorius Andrejus Byčkovas.

Dirbo policijoje
Dabartiniam Palangos turgaus direktoriui yra tekę ragauti ir policininko duonos. „Aš buvau Vidaus reikalų ministerijos pensininkas. Prieš tai daugiau kaip šešiolika metų dirbau policijoje. Vėliau dėl sveikatos problemų nebegalėjau tęsti tarnybos. Pradėjau ieškoti darbo, viešojoje erdvėje pamačiau skelbimą, sužinojau apie savo dabartinę darbo vietą. Kadangi mano kandidatūra tiko, pradėjau čia dirbti“, – savo darbo pradžią prisiminė direktorius. Pasmalsavus, kas paskatino rinktis policininko kelią, pašnekovas savo pasirinkimui daug reikšmės neteikė: „Tiesiog tuo metu taip įsivaizdavau, jaunas buvau“.
A. Byčkovas prisiminė, jog, tik pradėjus dirbti turgaus direktoriumi, teko prisitaikyti prie visiškai naujos darbo srities. „Su laiku viskas išmokstama. Kai atėjau čia dirbti, buvo likęs senas kolektyvas, todėl, jei iškildavo neaiškumų, turėjau ko pasiklausti. Man pasisekė dar ir dėl to, kad dirbti aš pradėjau rudenį, kada turgavietės gyvenimas yra apmiręs, nes didžiausias pirkėjų antplūdis būna vasarą. Taigi man buvo toks lyg ir pereinamasis laikotarpis, todėl problemų naujoje srityje neiškilo. Ne į turgaus šurmulį iš karto atėjau“, – sakė pašnekovas.
Tik pradėjęs dirbti A. Byčkovas turguje rado nemažai netvarkos, todėl jis buvo ikiteisminių tyrimų iniciatorius, kai kurie teismai tęsiasi iki šiol. Pasiteiravus, ar senasis kolektyvas buvo patenkintas naujuoju vadovu, direktorius sakė, kad to reikėtų paklausti jų pačių, tačiau patikino, kad konfliktų neiškilo.

Turėtų tapti modernesnis
Dabartinis turgaus vadovas teigė esantis patenkintas savo darbu. „Veikla nėra tokia aktyvi kaip policijoje, ramesnis darbas. Kiekvienas darbas turi savų minusų ir savų pliusų, tačiau pliusų šiame darbe, aišku, matau daugiau – nereikia dirbti naktimis kaip policijoje“, – kalbėjo pašnekovas.
Kalbėdamas apie ateities turgaus viziją, vadovas minėjo, jog prekyvietė turėtų tapti modernesnė. „Paviljone pakankamai mažai prekeivių, brangu išlaikyti. Turgus turėtų tapti priimtinesnis ir patiems prekeiviams. Pirkėjams labai trūksta vietų automobiliams pastatyti – kai suvažiuoja prekeiviai, jų tikrai nedaug lieka. Ateityje turėtų atsirasti daugiau vietų automobilių parkavimui. Turgus turėtų pasidaryti patogesnis ir prekeiviams, ir pirkėjams. Kadangi tai nėra mano privati įmonė, ji priklauso savivaldybei, viskas yra derinama su ja. Yra savivaldybės administracija, stebėtojų taryba“, – sakė direktorius.

Būdingas sezoniškumas
Paklaustas, kuo Palangos turgus skiriasi nuo panašių kitų Lietuvos miestelių prekyviečių, direktorius teigė, jog čia, kaip ir visoje Palangoje, labai jaučiamas sezoniškumas. „Palangos turgus – sezoniškas, pagrindinė apkrova būna du-tris mėnesius per metus. O pasibaigus vasarai prekeivių Palangos turguje yra tiek, kad gali juos suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tuo ir skiriasi, kad vasarą – pilna, ir tik keletas yra prekeivių, kurie prekiauja ištisus metus“, – sakė A. Byčkovas.
Pasakodamas apie turgaus pirkėjus, direktorius nustebino teigdamas, jog dauguma jų – ne palangiškiai. „Tarp pirkėjų daug yra turistų. Man netgi pasakojo, jog sezonui iš Rusijos atvykę turistai tuojau teiraujasi, kur yra turgus. Aš anksčiau vis stebėdavausi, kad turguje prekiaujama kokiais serbentais ar agrastais, maniau, aš pats tai jų nepirkčiau, o turguje šias uogas perka. Vėliau teko kalbėtis su pardavėjais, jie sako: „Įsivaizduok, žmonės atvažiuoja iš Rusijos didmiesčių, iš kokios Maskvos, tai jiems tokių uogų norisi. Jie ir perka“. O atvažiuoja daug. Šiaip turgavietėje vyksta savas gyvenimas kaip ir kiekvienoje įmonėje – prekeiviai susirenka, jiems tai darbo vieta, – pasakojo vadovas. – Ateidamas į šį darbą kitaip jį įsivaizdavau dėl to sezoniškumo. Dabar įpratau. Čia verda gyvenimas, visko būna: pasitaiko, ir pasiginčija dėl prekybos vietų, ir konfliktų kyla. Įvairių yra žmonių: vieni labiau konfliktiški, kiti mažiau. Ir tarp pirkėjų, ir tarp prekybininkų visokių žmonių yra. Būna, ateina pirkėjai pas mus, reiškia pretenzijas dėl produkcijos – atrodo, administracija dėl to būtų kalta. Tarkime, ateina, sako, parašyta, kad uogos lietuviškos, o jos – lenkiškos. Sakau, ar jūs ekspertai, iš kur jūs žinote lietuviškos tos uogos ar lenkiškos. Vasarą iškilę konfliktai tarp prekybininkų ar pirkėjų užgęsta greičiau, nebūna tokie aršūs, kadangi sezono metu būna didelė apyvarta. O ne sezono metu apyvarta sumažėja, atmosfera pasidaro niūresnė, ir konfliktai tampa aršesni, didesni“.
Turgaus vadovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvai įsivedus eurą apyvarta prekyvietėje taip pat sumažėjo. „Visi laukia sezono ir gerų orų, kadangi tada padaugės ir pirkėjų. Atvykę į Palangą žmonės geriau perka, kadangi tie, kas skaičiuoja centus, ilsėtis į Palangą nevažiuoja – jiems per brangu“, – sakė pašnekovas.

Stengiasi nekonfliktuoti
Savo darbe turgaus direktorius nuolat susiduria su įvairiomis situacijomis, kai susiduria įvairūs interesai, iškyla konfliktų. Bendraudamas su žmonėmis prekyvietės vadovas teigė neieškantis konfliktų. Jei nepatenkinti pirkėjai pareiškia pretenzijas, direktorius nepuola iš karto palaikyti vienos ar kitos pusės. „Realiai įvertiname kiekvieną situaciją. Nesakome, kad mūsų pardavėjai šventi, bet jie nesukčiauja. Kartais per neapsižiūrėjimą pasitaiko kokia pagedusi uoga, bet kad tyčia sukčiautų, nepastebėjau. Kartais būna ir taip, kad pirkėjas ateina po kelių dienų ir skundžiasi, kad uogos sugedo, pelėsis atsirado. Tai juk jau ne nuo prekybininko priklauso, o nuo to, kaip tas pirkėjas uogas laikė. Kiek žinau, net taip atsitikus pardavėjai prekę pakeitė, bet žmonės buvo linkę skųstis netgi Veterinarijos tarnybai“, – sakė vadovas.
Kalbėdamas apie prekeivius, turgaus direktorius pasakojo, jog gražiai stengiasi sugyventi ir su jais. „Su prekybininkais stengiamės nekonfliktuoti, gražiai sutarti. Jei nėra prekybos, žmonės mano, jog įkainiai turgavietėje per dideli, nors iš tikrųjų, palyginti su apskrities turgavietėmis, pavyzdžiui, Kretingos ar Šilutės, pas mus jie yra labai maži“, – sakė A. Byčkovas, bet teigė suprantantis ir prekybininkus: „Kadangi nėra prekybos, uždarbio, žmonėms atrodo kitaip“. Kalbėdamas apie turgaus prekeivius, direktorius sakė, jog iš esmės didžioji dauguma prekeivių yra nuolatiniai arba sezoniniai.
A. Byčkovas pasakojo, jog kartais žmonės reikalauja tokių dalykų, kurių reikia tik mažai lankytojų daliai, kartais jie nori ir tokių dalykų, kurių įgyvendinti nėra galimybių. „Yra buvę, kad žmogus atvažiavo į turgavietę dviračiu ir buvo nepatenkintas, kad čia per mažai yra vietų dviračiams, bet juk argi visi atvyksta į prekyvietę šia transporto priemone? Arba šunų mylėtojai norėjo, kad prie turgaus būtų įrengtos vietos, kur būtų galima palikti keturkojį, kol jo šeimininkas vaikšto po prekyvietę. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, kiekvienas turi teisę ją turėti. Visų poreikių, aišku, negalime patenkinti“, – sakė vadovas.

Mėgsta žvejoti
Pasiteiravus, kaip susidoroja su įvairiomis kitų žmonių atnešamomis emocijomis, direktorius tikino, jog jos per stipriai neslegia. „Emocijos tik vasarą ir praktiškai iki pietų. Darbas baigiasi septynioliktą valandą, tai užtenka laiko pailsėti. Turiu pomėgį – žvejybą. Į žūklę einu pailsėti, atsipalaiduoti nuo šurmulio, nes turgavietėje dieną šurmulys būna pakankamai didelis. Žuvį mėgstu, dažniausiai pats ruošiu“, – prisipažino A. Byčkovas. Pasmalsavus, ar žmona nepriekaištauja dėl tokio pomėgio, pašnekovas sakė: „Žmona žuvies, grybų nevalo – viską gauna sutvarkyta. Nuo vaikystės ir grybauju, ir žvejoju“.
Šiuo metu turgaus direktoriaus pareigas einantis A. Byčkovas prisipažino, jog vaikystėje turguje jam prekiauti neteko. „Būdamas vaikas esu važiavęs į turgų su tėvu, kadangi tėvai ūkiškai gyveno. Tėvas prekiavo, o aš daugiau stebėjau“, – prisiminė pašnekovas.
Kalbėdamas apie save, A. Byčkovas teigė kilęs ne iš Palangos. „Šilutės rajonas, Pagėgiai – mano gimtinė. Tėvai gyveno name, kuriame glaudėsi dvi šeimos: pirmas aukštas buvo tėvų, o antras – kitos šeimos. Vasarą į miestelį daug vaikų suvažiuodavo pas močiutes, paties pusbroliai atvažiuodavo. Ir žvejoti eidavome, ir maudytis, ir krepšinį pažaisdavome – kaip ir visi vaikai. Po mokslų atvažiavau į Klaipėdą dirbti policijoje“, – prisiminė turgaus vadovas.
Du vaikus auginantis buvęs policijos darbuotojas juokėsi, jog mažasis sūnus, kuriam greit bus penkeri metai, visada sako, jog užaugęs bus policininkas. „Dukra kol kas save įsivaizduoja kaip veterinarę. Labai ji norėtų šuniuko ar kačiuko, bet yra alergiška, todėl laikyti augintinio negali sau leisti. Tai ji sako, kad bus veterinarė, – šypsojosi A. Byčkovas ir pridūrė, jog auklėdamas nėra griežtas savo vaikams. – Aš greit supykstu, greit ir atsileidžiu“.

Palangiškių – mažuma
Paprašytas pasidalinti įspūdžiais, ar išskirtinė jam pasirodė Palanga, ar palangiškiai skiriasi nuo kitų miestelių gyventojų, pašnekovas teigė, jog to padaryti negalėtų. „Aš beveik dvejus metus dirbau Palangos policijoje – žmonės kaip ir visi Lietuvos žmonės, o šiaip miestelis pakankamai tylus, ramus. Kad ir turguje – prekeivių palangiškių mažuma. Daugiausiai esama iš aplinkinių kaimelių, miestelių. O palangiškių mažiau. Yra netgi prekeivių iš Skuodo, Plungės“, – nustebino direktorius.
Pasmalsavus, kas į Palangos turgų vilioja kitų miestų prekeivius, A. Byčkovas sakė: „Palangos turgus gana brangus bendrame kontekste, nes atostogauti atvažiavę žmonės mažiau skaičiuoja pinigus. Nežinau, kur perka palangiškiai, bet dauguma mūsų pirkėjų – atvykę turistai“.
Į klausimą, kur kitur, jei ne turgaus direktoriaus poste, norėtų dirbti, prekyvietės vadovas atsakė trumpai: „Nežinau, kažkaip nesusimąsčiau tokiu klausimu. Daugiau mažiau save realizuoju šioje srityje“.