Iš proto vedantis pojūtis: kokias ligas signalizuoja niežėjimas

Žinote tą siaubingą jausmą, kai stipriai niežti, tačiau kasymasis nepadeda? Pasirodo, niežėjimas – rimta problema, kuri dar nėra iki galo ištirta. Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos docentė gydytoja dermatovenerologė Vesta Kučinskienė pasakojo, kad sunkiausiai būna naktį, kai nėra kitų dirgiklių ir visas dėmesys sutelktas į vienintelį, iš proto vedantį pojūtį.
Apie tai, kokiomis priemonėmis niežėjimo nederėtų gydyti, ką jis apskritai signalizuoja ir kurias vietas dažniausiai norisi kasytis – interviu su Kauno klinikų specialiste.
– Ar niežulys, niežtėjimas yra konkrečios ligos pasekmė ar tai – atskira liga?
– Odos ligų specialistai skiria niežėjimą ir niežulį.
Niežėjimas – odos pojūtis, sukeliantis norą kasytis. Tai tarsi apsauginė reakcija. Mechanizmas panašus į kitų apsauginių reakcijų, kurios padeda išvengti karščio, šalčio ar skausmo padarinių. Niežėjimo fiziologija dar nepakankamai ištirta. Skausmo receptorių dirginimas įvairiais dirgikliais, mediatoriais perduodamas į galvos smegenų žievės centrus ir jaučiamas niežėjimas. Receptoriai nėra visiškai išaiškinti, bet, manoma, susideda iš grupės struktūrų, kurios susikirsdamos moduliuoja viena kitą. Minimalus pavienių skaidulų stimuliavimas gali sukelti niežėjimą, kutenimą ar dygsėjimą; stipresnis, skaidulų pluoštų stimuliavimas liečiant ar įdrėskiant laikinai nuslopina nemalonius pojūčius.
Odos niežulys – tai niežėjimo ir odos pažeidimų, kurie atsiranda dėl kasymosi, derinys. Niežulio priežastys yra nežinomos. Taip pat neaišku, kodėl vienais atvejais dėl niežėjimo atsiranda tik nudrėskimai, o kitais – kupolo formos papulės. Niežulys apima grupę ligų, dažnesnės ūminis paprastasis, poūmis paprastasis, mazginis niežulys.
– Sutiksite, niežtėjimas atrodo visai nekaltai, mat visiems dažnai kažką niežti – ar nuo saulės, nuo rūbų ar kito dirgiklio. Tačiau kada sunerimti?
– Nesutikčiau, kad niežėjimas atrodo nekaltai. Kas jau kartą patyrė tą jausmą, žino koks jis „saldus“. Dažniausiai niežėjimas lydi bėrimus, tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet kūno odą niežti, tačiau aiškių matomų bėrimų nėra. Dažniausios niežtinčios odos ligos – tai alerginis kontaktinis dermatitas, atopinis dermatitas, dilgėlinė, raudonoji kerpligė, pūslinis pemfigoidas, herpiškasis dermatitas, grybelinės ligos, polimorfinis šviesos bėrimas, odos sausmė (kserozė).
Yra daug vidaus organų ligų ir patologinių būklių, kurias lydi niežėjimas. Pavyzdžiui, medžiagų apykaitos ir endokrininės ligos (cukrinis diabetas, hipertiroidizmas, hipotiroidizmas, uremia), onkologinės ligos (Hodžkino ir kitos limfomos), kraujo ligos (tikroji policitemija, monokloninė gamopatija, mastocitozė, hipereozinofilijos sindromas), parazitinės ligos (niežai, utėlėtumas, reakcijos į nariuotakojus, kirminus), psichogenininiai veiksniai (ūminė reakcija į psichinę įtampą, nerimas, depresija, manija) ir kt. Nereikia pamiršti, kad dažnai vaistai, kurie skiriami įvairioms vidaus organų ligoms gydyti, taip pat sukelia niežėjimą.
Nelengva nustatyti, ar pacientas serga niežėjimą sukeliančia odos liga ar pagrindinė yra sisteminė liga, todėl prisireikia išsamiai apklausti pacientą apie ligas, kuriomis serga, kokius vaistus naudoja joms gydyti, kitą kartą reikia atlikti daug tyrimų aiškinantis niežėjimo priežastį
– Ar niežėjimas yra kažkaip klasifikuojamas? Ir, apskritai, ar lengva pacientams apibūdinti niežėjimą? Kokios yra dažniausiai niežtinčios vietos?
– Niežėjimas gali būti vietinis, kai niežti išorinių lytinių organų ar išangės gleivinę, arba galvos plaukuotąją odą, ir išplitęs, kai niežti visą kūno odą. Dažniausiai blogiau būna naktį, kai pacientą blaško mažiau dirgiklių ir jis susikoncentruoja tik į šį vienintelį pojūtį. Niežėjimo, kaip ir skausmo, intensyvumą vertinti naudojama vizualaus atitikmens skalė (VAS) nuo 0 iki 10 balų, kur 0 – nėra simptomo, 10 – labai sunkus ir varginantis simptomas. Svarbu aiškintis ne tik niežėjimo sunkumą (intensyvumą), tačiau ir jo trukmę, ryšį su miegu, darbu, metų laiku, ir kt.
– Kaip niežėjimas yra gydomas?
– Svarbu diagnozuoti ir gydyti pagrindinę ligą, sukėlusią niežėjimą.
Nemedikamentiniai gydymo būdai:
– vengti medžiagų, galinčių sukelti histamino išsiskyrimą (pvz. aspirino, raudonojo vyno, braškių, maisto su dažo medžiagomis ir kt.);
– sumažinti vaistų naudojimą iki būtiniausių;
– kuo mažiau kasytis (patartina trumpai nusikirpti nagus, vietiniam niežėjimui sumažinti galima naudoti suvilgytus vėsiame vandenyje kompresus);
– kiek galima mažiau dirginti ir trinti odą (dėvėti laisvus (neaptemptus) drabužius, vengti vilnonių ar sintetinių drabužių).
Dažniausi sisteminiai vaistai nuo niežėjimo:
– antihistamininiai vaistai,
– antidepresantai,
– trankviliantai,
– opiatų antagonistai,
– cholestiramino ir kolestipolio HCl dervos.
Vietiniai vaistai nuo niežėjimo:
– losjonai, kurių sudėtyje yra 0,25-0,5 proc. mentolio ar kamparo;
– vietinai kortikosteroidai, priešgrybeliniai, antiparazitiniai vaistai,
– doksepino (H1 ir H2 receptorių blokatoriaus) kremas,
– kapsaicino tepalas,
– emolientai odos drėkinimui.
Fototerapija:
– UVB spinduliai (290-320 nm) sėkmingai gydo ureminį, cholestazinį ir kt. kilmės, dažniausiai pirminių dermatozių sukeltą, niežėjimą,
– fotochemoterapija (PUVA),
– plazmoferezės procedūros.
– Kalbant apie natūralias priemones, kuo niežėjimo nederėtų gydyti?
– Natūralias medicinines priemones patarčiau naudoti atsargiai, pavyzdžiui ramunėlių pavilgus, kremus su natūraliais baltymais, bičių produktus, nes gali būti, kad žmogus yra įsijautrinęs šiems produktams ir vietoj to, kad gydytų niežėjimą, gali jį kaip tik suintensyvinti.
Apie niežėjimą ir jį sukeliančias priežastys išsamiau kviečiu paklausyti 2015 m. gegužės 7 d. Kauno krašto dermatovenerologų draugijos ir LSMU Medicinos akademijos Odos ir venerinių ligų klinikos rengiamoje konferencijoje, kuri vyks Kauno klinikų Didžiojoje auditorijoje, Eivenių g. 2. Konferencija skirta dermatovenerologams, alergologams ir klinikiniams imunologams bei kitų specialybių gydytojams.
Taip pat norėčiau priminti, kad yra daug odos ligų, kurios nesukelia niežėjimo, tačiau lygiai taip pat vargina pacientą. Tai paprastieji spuogai, veido rožinė, padidėjusi pigmentacija, randai ir kitos. Kauno klinikų odos ligų specialistai gali pagerinti šių ligų dermatologinio gydymo rezultatą atlikdami pasaulyje itin populiarias odos eksfoliacijos procedūras. Šių procedūrų tikslas – odos atsluoksniavimas, veikiant cheminių rūgščių tirpalais. Taip pat džiaugiamės ir su nekantrumu laukiame jau šių metų gegužės mėnesį į Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų kliniką atvyksiančio naujo gana saugaus lazerio aparato, leisiančio padėti pacientams, kuriuos kamuoja išsiplėtusios kraujagyslės, veido srities plaukuotumas, randai.
 

Pagal „Delfi“