Iš praeities prisiminimų į dabartį

Nenumaldomai tirpsta 2014 metų dienos, o tuo pačiu ir laikas skirtas šių metų numatytiems darbams atlikti. Paskubėkite įgyvendinti ne tik savo svajones, bet ir pasižadėjimus!
Gruodžio 3 dieną2014-12-03 padėjome įgyvendinti sibiro Sibiro tremtinio, Palangos jūros šaulių šeštos kuopos būrio vado Petro Neverausko užsibrėžtą tikslą – dar dviems Kretingos rajono mokykloms padovanoti po jo paties sukurtą stendą – nuotraukų vinjetę, kurioje per pateiktas šių dienų nuotraukas prisimenami praeities žiaurūs įvykiai ir skausmingi netekimai, kova ir aukos sudėtos ant tėvynės laisvės aukuro.
Minėtą dieną susiruošėme į kaimyninį Kretingos rajoną. Keturiese: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (toliau – LPKTS) Palangos filialo nariai Irena Galdikaitė ir Algirdas Benetis bei Palangos jūros šaulių kuopos vadas Adolfas Sendrauskas ir jau minėtas P.etras Neverauskas apsilankėme Kretingos rajono Marijono Daujoto ir Grūšlaukės pagrindinėse mokyklose, susitikome su jų vadovais. Labai maloniai mus priėmė M.arijono Daujoto pagrindinės mokyklos direktorius Julius Gindulis, apsidžiaugė mūsų vizitu. Pasidalino mintimis apie vykstančią mokyklos renovaciją. Mus nustebino mokykloje jau tvyranti aAdvento dvasia – labai subtilūs papuošimai: ant kiekvienos klasės durų kabantys balti popieriniai vainikai, o ant koridoriaus palangių sukomponuotos eglučių kompozicijos iš baltos plastiko tekstilės. Susitikimas buvo neilgas, nes direktorius skubėjo į pamoką mokyti vaikų istorijos tiesų. Išsiskiriant išsinešė ir mūsų dovanotą stendą, kaip vaizdinę istorijos mokymo priemonę, o mes pakvietėme su mokiniais apsilankyti Palangos tremties ir rezistencijos muziejuje.
Grūšlaukės pagrindinės mokyklos vadovė buvo trumpam išvykusi. Todėl, pirmiausia, mus pasitiko direktorės pavaduotoja ugdymui Dalia Bružienė, kuri trumpai papasakojo apie Grūšlaukę, jos žmones ir čia esančią mokyklą. Prieš metus Grūšlaukėje vyko didelė šventė – mokykla minėjo 160 metų jubiliejų. Pasirodo, jau XIX a. viduryje kaime veikė parapinė mokykla, kurioje mokėsi 45 vaikai. Taip maloniai besišnekučiuojant apie praeitį ir dabarties problemas, sulaukėme ir mokyklos direktorės Petronėlės Jucienės. Abi pedagogės padėkojo už dovaną-stendą, kuriuo bus naudojamasi per istorijos pamokas. Grūšlaukės mokykla – graži, renovuota, išvykdami palinkėjome moksleivių skaičiaus gausėjimo, patikinome, kad lauksime moksleivių apsilankymo Palangoje.
Po to pasukome į Grūšlaukės kapines, kur nulenkėme galvas ir uždegėme žvakutę prie Adolfo Kontrimo (1917– 2006) – Lietuvos partizano, Lietuvos šaulių sąjungos garbės šaulio, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, atsargos leitenanto kapo, kurio laidotuvėse 2006 m. dalyvavo ir palangiškiai. Paraginti P. Neverausko stabtelėjome prie Kazimiero Maksvyčio (1912–-1949) antkapinio paminklo, kuriame parašyta: „Tragiškai žuvo, sušaudytas tremiant į Sibirą“. P. Neverauskas pasidalino savo prisiminimais. Dar jaunystėje, kai jau buvo grįžęs iš Sibiro, teko dirbti vairuotoju Kretingos rajono melioracijos valdyboje. 1965 m. jam ir dar vienam vairuotojui buvo pavesta vežti darbuotojus iš Darbėnų į Kretingą. Veždavo su sunkvežimiais GAZ 51, pritaikytais žmonėms vežti: sumontuoti uždari kėbulai- – „būdos“ su mažais langeliais, iš galo durys, viduje penkios storos lentos atsisėdimui, tilpdavo apie 20 žmonių. Šios mašinos buvo vadinamos „lietučkos“, išvertus iš rusų kalbos „skrajūnės“. Antrasis vairuotojas buvo taip pat tremtinys, kurio tėvą Kazimierą Maksvytį 1949 m. nušovė stribas, vežant į tremtinių surinkimo vietą. Ir koks sutapimas -– tarp tų vežamų darbininkų buvo ir tas buvęs stribas. Tai jį vežti vis tekdavo P. Neverauskui, nes sūnus pasakė: „Aš su savo mašina savo tėvo žudiko nevešiu“. P. Neverauskas to stribo pavardės nebeprisimena, tačiau puikiai prisimena, kaip tas žmogus vis sukdavo žvilgsnį į šalį, negalėdavo žiūrėti žmogui į akis, matyt, jautė kaltę... Vėliau vežiojant akmenis į Darbėnų akmenskaldę teko susipažinti su keturiais vyrais, kurie kartu kraudavo akmenis į mašiną: du broliai buvę stribai, buvęs Laužemės kolūkio pirmininkas ir buvęs partizanas. Likimo vingiai nežinomi, kartais keistai suveda žmones...
Grįždamie pakeliui užsukome prie paminklo žuvusiems partizanams Žibininkuose, uždegėme atminimo žvakę, tyloje nulenkėme galvas, mintyse sušnibždėjome: „Ilsėkitės ramybėje, didieji vyrai“. Taip baigėsi ši mūsų išvyka, atlikome dar vieną darbelį...

Irena GALDIKAITĖ
LPKTS Palangos filialo valdybos pirmininkė