Gyvenimas verčia rinktis: būti laimingam dabar ar ateityje

Prieš septynerius metus, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Anglijos viduryje, pietų Jorkšyre, jaukiame ir išpuoselėtame Rotherham miestelyje likimas suvedė su tuomet dar vos 21 metų marijampoliečiu Mindaugu Andriuškevičiumi. Vaikinas tiesiog degė noru užsidirbti pinigų ir padėti Lietuvoje likusiems artimiesiems. Tačiau kaip ir dauguma lietuvaičių, pakliuvusių į gražiai suokiančių tautiečių įdarbinimo agentūros pinkles, svečioje šalyje liko pamirštas. Jam teko išbandyti pačius sunkiausius darbus ir pragyventi vos už keletą svarų per savaitę.

Darbo ieškoti buvo nepaprasta

Pamenu, kaip 2005 – ųjų pavasarį visoje Jorkšyro grafystėje prasidėjo anglų vadinamasis „quiet time” (kvajet taim - ramus laikas). Tai reiškia, kad fabrikuose nebuvo naujų užsakymų, gamyba nebuvo plečiama, nebuvo kuriamos naujos darbo vietos, ir tūlam mūsų tautiečiui nėra jokio šanso įsidarbinti. Jau prieš Kalėdas daugelis fabrikų atleido „agentūrinius“ darbuotojus, kurių tarpe buvome ir mudu su Mindaugu. Tuomet bedarbiu tapo vos ne kas antras mieste sutiktas lietuvis. Tačiau vaikinas nepalūžo ir draugiškai mudu su dar vienu vyruku iš Klaipėdos svarstėme alternatyvų įsidarbinimo planą. Kasdien nueidavome į miesto biblioteką, kurioje nemokamai naršydavome internetą ieškodami įdarbinimo skelbimų. Galop radome vieną viliojantį skelbimą, kuriame buvo siūloma už pinigus įdarbinti „LG“ skystųjų kristalų vaizduoklių fabrike pietų Velse. Mindaugas sukrapštė reikiamą sumą pinigų ir pasipildė savo mobiliojo ryšio kortelę. Turėjome kelis šimtus minučių, kurias galėjome išnaudoti skambindami į bet kokį Anglijos telefono ryšio tinklą. Netrukus nusipirkome autobuso bilietus tik į vieną pusę, nes taupėme pinigus ir tikėjome, kad grįžti atgal nebeteks...

Taip mūsų trijulė atsidūrė pietų Velse, Newport (Niuporto) mieste, dydžiu prilygstančiame Klaipėdai. Galbūt neverta pasakoti ką išgyvenome nepažįstamame mieste, bet per didžiulį vargą pavyko įsidarbinti „LG“ fabrike. Netrukus tuose pačiuose namuose apsigyveno iš Marijampolės dirbti atvažiavęs Mindaugo brolis Rolandas. Tačiau maždaug po metų tas fabrikas buvo uždarytas, nes savininkai korėjiečiai nusprendė jį perkelti į Lenkiją, kur patogesnis susisiekimas ir pigesnė darbo jėga. Mes vėl likome be darbo. Laimei, neilgai.

Galop mano ir Mindaugo keliai pasuko skirtingomis kryptimis. Po kelerių Jungtinėje Karalystėje praleistų metų grįžau į Lietuvą, į savo šeimą. Tačiau su Britų saloje likusiais tautiečiais ryšys nenutrūko. Mindaugas pasakojo, kaip susipažino su lietuvaite Jurgita, kurią sutiko dirbdamas „LG“ fabrike, o man vis sakydavo, kad ši mergina būtų jo svajonė... Ši svajonė išsipildė, ir netrukus Mindaugas su Jurgita sukūrė šeimą, augina dukrelę Paulą. Jam įkandin tą patį padarė ir brolis Rolandas su Ramute.

Tačiau mane labiausiai nudžiugino žinia, kad po kurio laiko abu broliukai įsitvirtino geruose darbuose, ir netgi įsigijo nuosavus namus bei automobilius. Rolandas gavo darbą pagal savo specialybę – jam padėjo į anglų kalbą išverstas suvirintojo pažymėjimas. Rolando žmona Ramutė šiandien užima pakankamai atsakingas skyriaus vadovės  pareigas fabrike, kuriame dirba ir Mindaugas.

Lietuviai įsikūrė svetimoje šalyje

Šių metų vasario pradžioje vėl susigundžiau pagyventi bei padirbėti jau pažįstamame ir vis dar mano draugų nepraradusiame mieste  Jungtinėje Karalystėje. Netrukus atsidūriau toje pačioje Niuporto autobusų stotyje, kur anuomet mūsų trijulė su nerimu laukė pasirodančio nematyto įdarbintojo. Tik šį kartą mano lagaminų krauti nuosavu automobiliu atvažiavo Mindaugas. Važiavau gerai žinomais, senokai išvaikščiotais keliais, bet Niuportas mane pasitiko gerokai pagražėjęs. Praėjo beveik penkeri metai, čia atsirado didelis ir gražus pėsčiųjų tiltas per „Usk“ upę, dalinančią miestą į dvi dalis, nauji „LIDL“  ir „ASDA“ prekybos centrai, nauji gyvenamieji daugiabučiai ir biurai, net 35 milijonus svarų kainavęs ir beveik tris tūkstančius studentų talpinantis tarptautinis menų universitetas, kuris labai papuošė miestą. Tiesa, krizė neaplenkė ir šios šalies, bet ji jau beveik baigėsi, o jos šleifas nebuvo labai skausmingas gyventojams. Mindaugas pasakojo, kad krizės įkarštyje miesto valdžia Niuporto centre rengė įvairius renginius -  akcijas, kad prekybininkai mažintų kainas, o gyventojai nebijotų išlaidauti. Šaliai reikėjo apyvartos, privalėjo tęstis vartojimo ciklas. Nors tuo metu centriniame miesto prekybos centre (panašiame į mūsų prekybines muges) ištuštėjo privačios prekybos vietos, anglai mažino kainas, darė daug nuolaidų ir daugelis gyventojų dėl to tik laimėjo. Žinoma, kaip ir visame pasaulyje, čia pabrango kai kurie maisto produktai, pakilo degalų kainos. Bet negalėjau patikėti, kad taip vadinamame šeštadieniniame miesto turguje 15 kilogramų bulvių maišiukas, kaip ir prieš penkerius metus, vis dar kainavo tuos pačius 3 svarus, 30 vidutinio dydžio rudų kiaušinių – tik 2 svarus. Patikėkit, tokios kainos atrodo daugiau nei juokingai, juo labiau neverčiant jų į litus. Nuostabą sukėlė tiek Mindaugo, tiek netoli jo įsikūrusio broliuko Rolando gyvenamieji namai – kotedžai.

Tačiau nei Mindaugo, nei Rolando šeimų nesugadino sotesnis gyvenimas. Abiejų brolių šeimos domisi įvykiais Lietuvoje, dalyvauja Velso lietuvių bendruomenės veikloje. Nors paklaustas, kada žada visam laikui sugrįžti į Lietuvą, Mindaugas nusipurto: tik ne šiandien ir ne ryt. Jis prisipažįsta, kad tėvynės ilgesys kamuoja visą šeimą, bet pagalvojus apie gyvenimą, jam kyla daug klausimų. Vyrukas suvokia, kad ne tik jo gimtojoje Marijampolėje, bet ir sostinėje būtų didelių problemų su darbais, taip pat atgraso labai maži atlyginimai, vos ne kasdien augančios maisto produktų, komunalinių paslaugų kainos. Be to, Mindaugas atvirauja neįsivaizduojantis kaip jaunas vaikinas, Lietuvoje uždirbantis  valstybės nustatytą atlyginimo minimumą ar nors šiek tiek daugiau, galėtų įsigyti nuosavą būstą. Abiejų lietuvaičių šeimos šiandien svetur džiaugiasi pilnaverčiu gyvenimu ir dėkoja likimui už padovanotą ir įgyvendintą svajonę. Galbūt kada nors išsipildys ir viltis vaikščioti savo gimtinės takais, bet gyvenimas verčia rinktis: būti laimingam dabar ar tik galbūt kada nors ateityje.