Geriausia „Palangos“ jaunojo krepšininko pramoga – žvejyba

„Palangos“ krepšinio klube kartu su suaugusiais ir patirtį jau turinčiais vyrais komandoje žaidžia ir du vos šešiolikos metų, bet jau perspektyvą turintys žaidėjai. Vienas iš jų – Eimantas Maksvytis. Šiuo metu vaikinas žaidžia ne tik „Palangos“ klube, bet ir savo amžiaus grupės komandoje Palangos sporto centre. Klubo vadovai nuogąstavo, kad žiniasklaidos dėmesio sulaukęs jaunas vaikinas užries nosį, bet Eimantas numoja ranka: „Svarbiausia tobulėti“.
– Kas atvedė į krepšinį, kas patraukė domėtis būtent šia sporto šaka?
– Turbūt didžiausią įtaką darė draugai, kurie jau lankė krepšinį, tad mane ir paskatino. Pats didžiausias susidomėjimas prasidėjo dar šeštoje klasėje. Pamačiau skelbimą, kad galima lankyti krepšinio treniruotes, tad ir sumąsčiau pabandyti. Jokio būrelio tuo metu nelankiau, tad tai buvo dar didesnis postūmis kažkur eiti. Iki tol sportuodavau su tėčiu savarankiškai. Tėtis bėgiodavo vakarais, tad pamaniau, kad galiu prisijungti ir aš. Taip po truputį ir įsijungiau į sportą.
– Ar pradėjus lankyti treniruotes nebuvo minčių mesti? Nebuvo sunku?
– Tikrai ne, nes sekėsi labai neblogai. Juo labiau, kad ir tėvai skatino toliau žaisti, norėjau ko nors pasiekti krepšinyje ir pats. Pripažįstu, pradžia buvo tikrai nelengva. Kai pradėjau lankyti Sporto mokyklą, labai bijojau. Net pats nežinau ko. Gal buvo nedrąsu prieš kitus draugus, kurie jau lankė treniruotes ne vienerius metus. Tačiau buvo ir kita pusė – norėjau būti lygus tarp tų, kurie jau turi gerokai daugiau patirties, tad tai buvo lyg ir motyvacija nuolat stengtis. Siekiau, kad patekčiau į komandą, o septintoje klasėje jau išėjau į startinį penketą. Čia buvo mano pirmasis didelis pasiekimas.
– Šiuo metu lankai ne tik krepšinio treniruotes Sporto centre, bet žaidi ir „Palangos“ klube, kartu su suaugusiais vyrais. Kas sunkiausia?
– Pripažįstu, su vyrais žaisti tikrai yra nelengva. Man tai – nemenkas iššūkis. Jie turi ne tik nemenką patirtį, bet ir fizinės jėgos. Bet visi vienas kitą komandoje palaikome, iš vyrų sulaukiu tikrai nemažai patarimų ir paskatinimo, kad svarbiausia yra norėti ir dirbti, o tada jau pasieksi daug. Esame tikra komanda ir už aikštelės ribų, ir namo parveža po vėlai besibaigiančių treniruočių. Sutariame tikrai puikiai.
– Iš kurio komandos nario sulauki daugiausiai patarimų? Kuris komandos narys yra lyg antrasis treneris?
– Tai, turbūt, komandos kapitonas Povilas Šakinis. Iš jo sulaukiu daugiausiai patarimų ir reikalavimų, bet treneris, kaip bebūtų, svarbesnis.
– Ar griežtas treneris, daug reikalauja?
– Kaip ir priklauso. Griežtas, bet teisingas. Treneris turi būti reiklus, kitaip nieko nepasieksi. Bet jei pats neturėsi noro, treneris gali būti koks tik nori reiklus – niekur toli nenueisi. Svarbiausia yra paties nusiteikimas ir maksimalus reikalavimas iš savęs, kiek tik gali. Jei noro nebus, nieko nepasieksi.
– Be treniruočių dar yra ir bendrojo ugdymo mokykla, o šiemet dar ir 10-os klasės egzaminai. Kaip viską spėji suderinti? Ar nenukenčia mokymosi rezultatai?
– Dienotvarkė kasdien beveik vienoda. Grįžtu po pamokų, papietauju ir iškart į treniruotes. Treniruotės būna mažiausiai po dvi valandas, bet kartais užtrunkame ir ilgiau. Varžybos būna kiekvieną penktadienį ir šeštadienį, tad treniruojamės kasdien iki penktadienio. Šiek tiek laisvesnis būna nebent trečiadienis. Tačiau „Palangos“ vyrai treniruojasi du kartus per dieną – ryte ir vakare. Rytinę treniruotę man tenka praleisti dėl mokyklos, bet ilgiau pavakaroju. O grįžus namo laukia namų darbai, kad ir kaip būna sunku rasti jėgų. Anksčiau devintos valandos vakaro beveik niekada negrįžtu. Tenka praleisti pamokas ir dėl varžybų, bet stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti.
– Kaip jaunąjį perspektyvų krepšininką vertina mokyklos draugai, fizinio lavinimo mokytojai?
– Mokytojas nė trupučio nenuolaidžiauja, galbūt net priešingai – dar daugiau reikalauja. Bet neretai esu lyg ir mokytojo pagalbininkas. Jei reikia parodyti kokį nors pratimo pavyzdį, kviečiasi mane. Jei būna krepšinio pamokos ir reikia ką nors parodyti, kad ir tą pačią verpstę (specifiniai žaidimo žingsniai, – aut.) – parodau. Esu kaip gyvas pavyzdys. O iš draugų nejaučiu nei pavydo ar piktų replikų. Sulaukiu nebent vienintelio klausimo – kodėl dar nežaidžiu „Palangos“ varžybose, o tik sėdžių ant atsarginių suolelio? Atsakau, kad dar ne laikas ir trūksta tobulėjimo. Reikia intensyviai dirbti.
– Koks yra tavo laisvalaikis? Ką veiki laisvu laiku nuo treniruočių ir pamokų?
– Pats geriausias poilsis, atsipalaidavimo būdas ir pramoga – žvejyba su tėčiu. Kad ir koks oras bebūtų, kiekvieną sekmadienį turime tradiciją čiupti meškeres į rankas. Džiaugiausi ir poledine žvejyba.
– Turi, turbūt, jau ne vieną medalį ar taurę, pagyrimo raštų. Kokie ryškiausi tavo pasiekimai, kuriais labiausiai džiaugiesi?
– Daugiausiai įvertinimų turiu iš gatvės krepšinio 3x3. Praėjusių metų pabaigoje gavau Palangos mėgėjų lygos naudingiausio žaidėjo titulą. Tarp geriausių miesto sportininkų gavau apdovanojimą, kaip garsinantis miesto vardą. Ryškiausi pasiekimai vyko per pastaruosius dvejus metus.
– Ko reikia norint tapti geru, perspektyviu krepšininku?
– Svarbiausia yra gerai pailsėti. Nemažai įtakos turi ir tinkama mityba. Kuo daugiau reikalausi iš savęs, tuo daugiau ir pasieksi. Buvo mano draugų, kurie pradėjo lankyti krepšinio treniruotes, bet metė. Vieni sakė, kad neužtenka laiko, kitiems – per sunku, bet į tokias nuomones atsakau, kad vienintelė priežastis yra noro trūkumas. Kai nori, gali daug pasiekti.
– Koks šiuo metu pagrindinis tavo tikslas?
– Patekti į savo amžiaus rinktinę. Šiais metais jau nebepavyks, nes komanda jau sukomplektuota, bet tikiuosi pakliūti kitąmet.
– Su kuo sieji ateitį? Sportas užims svarbią vietą ir baigus vidurinę, ar vis dėlto rinksiesi kitokią specialybę?
– Apie tai dar nelabai galvoju. Studijuoti norėčiau Vilniuje, tačiau ką norėčiau studijuoti, dar nežinau. Bet, manau, kad kažką vis tiek siesiu su sportu. Dabar svarbiausia yra gerai išlaikyti pagrindinio ugdymo egzaminus.
– Kas yra tavo stipriausi varžovai, kurie kelia didžiausią baimę žaidžiant kartu?
– Vienareikšmiškai – Vitalijus Kozys. Abu esame vienmečiai, abu žaidžiame „Palangos“ komandoje. Šeštoje klasėje dar ir mokėmės kartu, bet krepšinį jis pradėjo lankyti dar anksčiau. Jis buvo vienas iš tų, kuris pastūmėjo mane ateiti į krepšinį. Jau tuo metu jis buvo gana perspektyvus, žaidė už Kretingą, buvo matomas. Prieš jį žaisti labai sunku. Jei draugai pasiūlo žaisti kartu su juo, stengiuosi būti komandoje kartu su Vitalijumi, o ne prieš jį. Bet ne tik dėl to, kad tai stiprus priešininkas. Mokytis reikia iš stipresnių, tad žaidžiant vienoje komandoje daug ko ir išmokstu. Yra davęs ne vieną praktinį patarimą.
– Kas tavo didžiausias favoritas? Už kokį Lietuvos krepšinio klubą sergi?
– Visada palaikau Kauno „Žalgirį“, o jei kalbėtume apie konkrečią sudėtį, tai Edgaras Solanovas – vienas mano favoritų, nes patinka, kaip jis ginasi. Supratau, kad be geros gynybos nieko gero nepasieksi. Anksčiau to dar nelabai suprasdavau, labiau stiprinau puolimo taktiką. Bet lygiuotis į ką yra ir savoje komandoje. Kad ir Mindaugas Reminas. Jis žaidžia mano, metiko pozicijoje, yra jau pripažintas snaiperis. Yra žaidęs ir Lietuvos krepšinio lygoje už Palangą, prieš tą patį „Žalgirį“.
– Kas nulėmė tokį tavo sprendimą?
– Tokius pat žodžius girdžiu ir iš savo trenerės Sporto centre Daivos Mažionienės lūpų, kad gynyba – labai svarbu. O dar prisidėjo ir didelis pralaimėtų varžybų skaičius, nes per sezoną laimėdavome vos kartą ar du, tad teko susimąstyti visiems, ką darome ne taip. Šiemet jau savo sąskaitoje turime tris pergales.
– Kaip po varžybų vyksta žaidimo analizė su „Palangos“ klubu?
– Visada analizuojame, ką padarėme ne taip. Treneris pasako klaidas, ką pavyko įgyvendinti iš aptartų klausimų dar prieš varžybas. Sulaukiame ne tik kritikos, bet ir saikingų pagyrimų. Bet tokios žaidimo analizės kartu su visa komanda yra būtinos.
– Ar daug sulaukiate palaikymo, žaisdami Palangoje?
– Anksčiau ateidavo daugiau. Atsimenu, kai dar pats nežaidžiau komandoje ir eidavau stebėti, būdavo kur kas daugiau sirgalių nei šiandien. Gal įtakos turi bilieto kaina, nes 3 eurai kitiems, ypač moksleiviams, yra per didelė suma. Gal kiti laukia, kol pateksime i atkrintamąsias varžybas ir renkasi stebėti „skaniausias“ varžybas. Bet kai žaidžiu aš, palaiko ne tik draugai, bet ir visi artimieji.
– Ar įmanoma Lietuvoje tapti profesionaliu krepšininku?
– Manau, kad taip. Sąlygos tam yra visos, svarbu norėti. Kad ir pačioje Palangoje, turime puikią salę, kvalifikuotus trenerius. Sąlygos Palangoje itin geros, ko negirdžiu iš kituose miestuose žaidžiančių. Kitiems paprasčiausiai trūksta profesionalios treniruočių salės. O tiems, kurie svarsto „susidraugauti“ su sportu ar ne, patariu rasti savyje daugiau ryžto ir nemesti siekiamo tikslo pasitaikius pirmajai nesėkmei.