Gerbkime unikalų Lietuvos istorijos ir kultūros objektą

Šis objektas – tai sceninis veikalas, komedija „Amerika pirtyje“. Pateiksiu šiek tiek istorijos, paaiškindamas, kuo pasireiškia to kūrinio unikalumas bei jo reikšmė Lietuvos kultūrai.
1893 metais Vincas Kudirka jo redaguojamame laikraštyje „Varpas“ paskelbė konkursą: sukurti sceninį kūrinį, kuriame atsispindėtų Lietuvos gyvenimo realybės ir būtų parašytas lietuvių kalba.
V. Kudirkai labai patiko pateikta pjesė-komedija „Amerika pirtyje“, autoriaus pasirašyta pseudonimu „Keturakis“. Nutarė kūrinį pasiūlyti perskaityti Jonui Jablonskiui, tuomet gyvenusiam Latvijoje, Mintaujoje. Nuvykęs į Mintaują labai nudžiugo, radęs ten besisvečiuojančių visą būrį žinomiausių Lietuvos inteligentijos atstovų.
Keturakio rankraštį skaitė J. Jablonskio svečiai – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir Mykolas Lozoraitis.
Draugija aukštai įvertino pjesę ir nutarė ją atspausdinti. 1895 metais „Amerika pirtyje“ buvo išleista Tilžėje ir slapta platinama Lietuvoje.
Jau laikas atskleisti, kas slepiasi po slapyvardžiu „Keturakis“. Tai – nuo Marijampolės kilę broliai Antanas (1864–1903) ir Juozas (1869–1948) Vilkutaičiai. Antanas buvo inžinierius, dirbo Kaukaze, o Juozas – teisininkas, gyveno ir dirbo Lietuvoje.
Perskaitęs pjesę ir G. Petkevičaitės-Bitės paakintas, palangiškis, daktaras Liudas Vaineikis pasišovė „Ameriką pirtyje“ parodyti plačiajai visuomenei. Dr. L. Vaineikiui pavyko gauti Kuršo gubernatoriaus leidimą komediją suvaidinti scenoje. Režisierių prievolę prisiėmė G. Petkevičaitė-Bitė bei Povilas Višinskis, beje, vaidinęs dar ir pagrindinio herojaus Bekampio rolę. Vaidino ir G. Petkevičaitė-Bitė. Režisieriai prisikalbino būti atlikėjais Augustiną Janulaitį, Vladą Mongirdą, Mariją Šlapelienę, taip pat dar ir kitus tuo metu Palangoje poilsiavusius žinomus inteligentijos atstovus.
Dr. L. Vaineikis susitarė su grafu Feliksu Tiškevičiumi ir gavo leidimą spektaklį suvaidinti grafui priklausančiame sandėlyje, esančiame Tiškevičių alėjos (J. Basanavičiaus g.) pačiame gale, prie pat jūros.
Spektakliui buvo pasiruošta ir jis suvaidintas 1899 m. rugpjūčio 20-ąją. Sandėlis buvo sausakimšas nuo žiūrovų, stebėjo ne tik lietuviškai kalbantys, bet ir lenkiakalbė auditorija.
Spektaklis plačiame areale nuskambėjo kaip galinga Lietuvos savimonės akcija. Tačiau caro valdžios prievartinės struktūros kūrinyje įžvelgė rusų valdininkijos išjuokimą, kurstymą priešintis šių brutaliems poelgiams. Beveik visi aktoriai, pirmiausia dr. L.Vaineikis, po spektaklio buvo areštuoti, daktaras netgi ištremtas į Rusiją. Tas neteisėtas areštas sukėlė didžiulį susidomėjimą ir pasipiktinimą inteligentijos tarpe, unikalu, kad ne vien tarp lietuviakalbių.
„Amerika pirtyje“ Rusijos imperijoje, netgi už jos ribų, pasklido ne tik kaip istorinė, kultūrinė akcija, bet dar pasižymėjo kaip politinė manifestacija prieš ketinimus jau sunaikintoje valstybėje sunaikinti arba surusinti ir visą lietuvių tautą.
Nežiūrint žandarų persekiojimų, spektaklis sklido beveik po visas Lietuvos parapijas. Po Palangos visai netrukus komedija suvaidinta Kuliuose, Joniškio valsč. Žiniūniuose, Latvijoje Liepojoje ir Mintaujoje.
Panaikinus spaudos draudimą, 1904 m. spalio 31 d. „Amerika pirtyje“ pastatyta Šiauliuose, o po to ir daugelyje kitų Lietuvos vietovių.
1905 m. gegužės 28 d. komedija suvaidinta Marijampolėje. Pasibaigus spektakliui, žiūrovai, pagerbdami kūrinio iniciatorių, spontaniškai sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“. Tai buvo pirmą kartą per visą tautos istoriją viešai pagiedotas būsimasis Lietuvos himnas.
Reikia atiduoti pagarbą Palangos buvusio Vykdomojo komiteto vadovams, kad nepamiršo spektaklio reikšmės. Paminėdami „Amerika pirtyje“ suvaidinimo devyniasdešimtųjų metų sukaktį, užsakė Klaipėdos kombinate „Dailė“ pagaminti stelą su atitinkamu įrašu ir ją pastatyti „Jūratės ir Kastyčio“ skvere, visai greta tos vietos, kur vyko pirmasis Lietuvoje lietuvių kalba suvaidintas spektaklis. Meniškai atliktos stelos autorius – šviesaus atminimo skulptorius Regimantas Midvikis.
Stela pastatyta ir atidengta 1990 m., su nedideliu pavėlavimu, be didelės „pompos“, nes tais laikais bet kokie lietuvybę aukštinantys veiksmai buvo, švelniai pasakius, nemadingi.
Kaip šiais nepriklausomos Lietuvos laikais minimas unikalus anuometinis lietuvybės pareiškimas bei prižiūrimas tą reiškinį menantis meno kūrinys?
Atsakymas labai trumpas – niekaip!
Vieta, kurioje yra stela, kiekvienais metais visai vasarai išnuomojama ledų prekeiviams. Šie visą teritoriją, tame tarpe ir stelą, užstato ledų vežimėliais, norint iš arčiau pasižiūrėti kas ten per daiktas, privalai eiti už prekystalio, o tai prekeivėms nepatinka.
Prieš keletą metų mėginau atkreipti dėmesį į nepagarbų požiūrį į kultūrinę-istorinę vertybę. Parašiau straipsnelį apie pastebėtus negatyvius dalykus kurortinio sezono metu. Straipsnį, pavadintą „Įkalinta Palangos šlovė“ 2012 m. rugpjūčio 3 d. išspausdino „Palangos tiltas“. Jame buvo rašyta apie nuo žiūrovų „paslėptą“ stelą. Kaip pas mus įprasta, rezultato jokio. Ėjo metai, teritorija toliau nuomojama, prekystaliais nuo žiūrovų atitveriama „Palangos šlovė“, kuri visai nerūpi nei savivaldybės kultūros darbuotojams, nei „Lietuvos pagražinimo draugijos“ aktyvistams, nei minėtos teritorijos nuomotojams.
2014 m. rugpjūčio 20 d. sukako 115 metų nuo spektaklio parodymo. Pamaniau, kad galbūt prie stelos vyks bent epizodinis įvykio paminėjimas. Deja, teko nusivilti, kaip ir kiekvienais metais, visa erdvė užpildyta ledų prekybos balaganais. Tas pat vaizdas ir šiais metais.
Šį savo rašinį užbaigiu tais pačiais žodžiais, kaip ir prieš trejus metus: „Kokie turi būti nejautrūs, nedėmesingi savo miesto kultūrai ir praeičiai žmonės, kad šlovės simbolį įkalintų už prekeivių kioskelių ar vežimėlių.“