„Fotografiniuose pasakojimuose“ – sidabre sustabdytos akimirkos

Penktadienio vakarą kultūrine erdve „Kablys: Jūra. Kultūra“ šią vasarą pavirtusiame Vasaros parodų paviljone į Fotobienalė.LT iniciatyva surengtos antrosios parodos iš ciklo „Fotografiniai pasakojimai“ atidarymą atėję svečiai galėjo ne tik grožėtis unikalia XIX a. technika Mindaugo Meškausko sukurtomis parodoje „Akimirka sustingusi sidabre“ eksponuojamomis nuotraukomis, bet ir patys išvysti, kaip toji akimirka sidabre sustabdoma.

Grįžta prie šaknų

Parodos kuratorius, asociacijos Fotobienalė.LT prezidentas Adas Sendrauskas, pristatęs parodos autorių, populiarių televizijos projektų „X Faktorius“, „Lietuvos talentai“ ir kt. režisierių Mindaugą Meškauską, suintrigavo susirinkusiuosius, pasakęs, jog jie turės galimybę patys išvysti, kaip XIX a. pabaigoje gimdavo nuotraukos. O svetingoji kultūrinės erdvės šeimininkė Žydrė Gedrimaitė pristatė ir pakviestąjį „modelį“ – šventojiškį Mikelį Balčių.

„Kai Mindaugas pasiteiravo, kokį šio krašto žmogų būtų galima nufotografuoti, pirmoji man kilusi mintis – Mikelis Balčius. Nes kito tokio žmogaus, tiek žinančio apie įvairialypę šios žemės ir jos žmonių praeitį bei kultūrą sunku būtų rasti“, – sakė Ž. Gedrimaitė.

Prieš pereidamas prie fotografavimo senovine dumpline kamera, kurią pats restauravo ir pritaikė darbui, M. Meškauskas prisipažino, jog analoginė fotografija esanti jo hobis.

„Šiais skaitmeninės fotografijos laikais, kai kiekvienas kišenėje nešiojasi galintį fotografuoti išmanujį telefoną, mane užvaldė noras sugrįžti prie analoginės fotografijos šaknų. Ne tik pagaminti fotografiją, bet ir kontroliuoti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Šlapio kolodijaus prosecas – šis XIX amžiaus išradimas man tiko labiausiai“, – sakė M. Meškauskas, pridūręs, jog pats procesas esąs tarsi magija.

„Kartą pabandęs pagaminti ambrotipą, jau nebegali sustoti. Atvaizdai stiklo ar metalo plokštelėse užburia, sidabro žvilgesys juodame fone suteikia paveikslėliui trimatį efektą. Nufotografuoti žmonės atrodo tuoj tuoj ims ir sujudės, jų žvilgsniai prikausto. Kartais negali atitraukti akių nuo atvaizdo kelias minutes“, – pasakojo parodos autorius.

Sudėtingas procesas
Kaip pasakojo M. Meškauskas, šlapios kolodijaus plokštelės procesas (Ambrotipai, ferotipai) išrastas XIX viduryje, 1851 metais jį aprašė Frederikas Skotas Arčeris. Šiuo metodu vaizdas yra sukuriamas ant stiklinės, metalinės (šiais laikais net akrilinės) plokštelės. Šis procesas greitai išpopuliarėjo, nes buvo gerokai saugesnis ir patogesnis, nei jo pirmtakas dagerotipijos procesas, o atvaizdai nepalyginamai ryškesni už tuo metu taip pat naudotą kalotipiją.

„Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo teisingos manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas – Šlapia kolodijaus plokštelė), plokštelei pradėjus džiūti ji praranda jautrumą šviesai ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma“, – čia pat užliedamas plokštelę chemikalais pasakojo M. Meškauskas, pabrėžęs, jog kadangi pozuojančiam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „Amžinas atvaizdas“ yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos, ir neišnyksta. Tai – grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės.
„Gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma“, – sakė M. Meškauskas, prieš kamerą pasodinęs savąjį modelį – M. Balčių.

Po kelių minučių pozavimo atrėmus galvą į ją prilaikantį įrenginį, kad, neduok Die, nesujudėtų, „paleidęs“ modelį ir įsilindęs paslaptingon dėžėn, kurioje buvo kažkas buriama, M. Meškauskas plokštelę pamerkė į atitinkamą tirpalą. Ir čia žiūrovų akyse prasidėjo stebuklas: pamažu plokštelėje pradėjo ryškėti M. Balčiaus veidas.

Parodoje – bičiulių portretai

Kol chemikalai darė savo darbą, M. Meškauskas pristatė parodoje eksponuojamus darbus.

„Šioje parodoje pristatau savo draugų portretus. Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. Įtampa sėdint prieš milžinišką 300 mm linzę, kai aš šalia skaičiuoju sekundes ir seku, kad pozuotojas net nekrusteltų, tokia didelė, kad būtinai jis krusteli, ima mirksėti, juoktis ir muistytis. Net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui“, – pasakojo M. Meškauskas.
„Kai darau šias šlapio kolodijaus nuotraukas, paprastai susikaupiu ne tik pats, susikaupia ir fotografuojamasis. Kelios minutės apmąstymuose, laukime su mintimi, kad bet koks neatsargus judesys sugadins tokį ilgą kelią iki rezultato, paprastai atsispindi gautame atvaizde. Tai yra kažkas giliau už paviršutiniškas grimasas, aš sakau, kad šiuose atvaizduose matosi žmogaus siela“, – taip apibūdina savo darytas nuotraukas, kurios „lydimos“ žaismingais fotografijas ir jose sidabru „sustingdytus“ žmones pristatančiais pasakojimais, parodos autorius M. Meškauskas.