Entuziastingam Palangos patriotui rūpėjo ir kurorto gatvių vardai

Gimstant šimtų, gal ir tūkstančių žmonių, – ne tik Palangoje! – laukiamam šio krašto istorinės-kultūrinės atminties muziejui ypatingoje visais atžvilgiais „Anapilio“ viloje, dažnusyk su miesto inteligentais, senbuviais prisimename įvairiais laikais Palangos pažangą, progresą skatinusias, savo širdžių darbais prisidėjusias asmenybes. Muziejus, kryptingai jam vadovaujant žinomam istorikui-publicistui Jūračiui Liachovičiui – tarsi bičių avilys, kur vertingas kiekvienos bitės, nuo kiekvieno žiedo suvežtinis-suneštinis, istoriškai vertingas indėlis vaistingasis „medus“.
Anądien, rugsėjo 25-ąją kalbėdami Vėžių gatvėje su Palangos intelektui, savigarbai, jos dvasiniam augimui ir autoritetui neabejingu politiku, geidžiamu gidu, šio krašto istorinės atminties žinovu ir populiarintoju Arūnu Šateika prisiminėme ir ne vieną gerbtiną naujausių laikų (nuo pat 1979-1990-ųjų metų) šviesuolį – neabejingą palangiškį. Darsyk kartoju – neabejingą! Nes abejingai stebėti, ką kiti veikia ir juos kritikuoti gali tik tinginys arba kaip žemaičiai sako, „nevala“. Muziejiniuose metraščiuose neabejotinai savo gyvenimus darbais pratęs daug Palangai visu šimtu procentų širdį atidavusių žmonių. Tarp jų – ne tik Emilija Adiklienė ar Audra Lukauskytė, bet ir Gintautas Likša, Boleslovas Normantas, Stefa Daukšienė, drąsi Jurevičių giminė, Petras Gabrėnas, Dmitrijus Kopelmanas ir Edvardas Skritulskas, Juozapas Miklovas, Vladas Žulkus, Genovaitė Čeporienė Urbonienė, Kazys Vilius Paulius, Antanas Tranyzas, Jonas Vigelis, Mikelis Balčius...
Istorija – kiekviena, saulėlydžiu besibaigianti ir Palangos Saulėtekio take ties „Nr. 1“ prasidedanti diena. Žaismė, esmė, prasmė, o, visa tai sudėjus, yra galutinis rezultatas – muziejinėmis vertybėmis tampantys darbščių, neabejingų palangiškių likimai, jų Proto vaisiai. Juk visada laimi tas, kas iš chaoso sugeba padaryti tvarką. Stengsimės. Aš šiuo metu irgi dėlioju tekstus knygai „Perplaukti Palangą“. Gaisrai, karai, kitos negandos, kaip ir santvarkų kaitos nesustabdo Palangos plėtros. Ypač veržliai „mūsa Palangiki“ auga nuo 2005 metų. Naujų namų kvartalai būriuojasi aplink Nemirsetą – Anaičius, palei Šventąją, Valteriškėje, už „Pavėsio“ sodų bendrijos, net aplinkui Plaušės tvenkinių, kur, būdavo, gali įeiti, tik apsiavęs aulinius batus. Čia tenka pastebėti, kad dėmesį traukia ir įdomūs, etnokultūriški gatvėvardžiai. Juos kasdien kartos čia apsigyvenantieji ne tik 2016-aisiais, bet apsigyvensiantieji ir po 2050-ųjų Palangos miesto gyventojai. Šia tema 1992 m. „Palangoje“ yra rašęs ir gydytojas-publicistas, laisvėjimo procesų dalyvis Edvardas Skritulskas: „Gatvių pavadinimai dažniausiai turi informacijos ar atminimo įamžinimo prasmę. Informacijos prasmė ypač ryški mažų gyvenviečių gatvių pavadinimuose. Ir tai suprantama: nedidelėmis, apšiurusioms kaimo gatvelėms netiko turėti įžymių asmenų, tam ir didelio dėmesio niekas neteikė, o buvo formuojama paprastų kaimiečių išmintim ir poreikiais turėti tik informacijos tikslą. Šalia daržai – Daržų gatvė, netoli pelkė – Pelkės gatvė, Miško gatvė ir kt. mažose gyvenvietėse reprezentaciniai pastatai yra mokykla, bažnyčia, turgus, todėl šių gatvių pavadinimų daugelyje bažnytkaimių irgi yra. Visi jie bendriniai daiktavardžiai, bet dėl bažnytkaimio specifikos turi informatyvų tikslą.
Visai kita padėtis yra miestuose. Ten mokyklų, bažnyčių daug, todėl bendriniais daiktavardžiais pavadinta gatvė praranda informatyvumą. Miestuose atsiranda išskirtinius akcentus turintys pastatai kaip Katedra, Sporto rūmai, kurie išlaiko informatyvią prasmę. O bažnyčios, mokyklos, tik turinčios savo pavadinimus nepraranda savo informatyvumo, todėl išlieka gatvių pavadinimuose. Miestuose yra gili tradicija gatvių pavadinimais įamžinti žymius asmenis, įvykius ir kt.
Pastaraisiais dešimtmečiais buvo rodoma didelė nepagarba senoms tradicijoms. Ne išimtis liko ir gatvių pavadinimai. Šiandien daug kur grąžinti jų seni pavadinimai. Tačiau šiame darbe yra nepateisinamas aklas formalizmas. Visiškai suprantama, kai įamžinami pavadinimai kaimų, kurių vietoje išaugo miesto kvartalai. Vilniuje išaugo Šeškinės, Virbališkės, Baltupių ir kt. gyvenamieji masyvai, Palangoje, pvz., Virbališkės gatvė. Tačiau per šį laikmetį kai kurios mažos gyvenvietės išaugo į miestus ir miestui suteikimas kaimui būdingų tradicijų įgauna, švelniai tariant, juokingas formas. Grąžinant tokius senus bendrinių daiktavardžių pavadinimus, informatyvumas išnyksta ir kartais įgauna ironiškas formas, pavyzdžiui, daugiaaukščių namų gatvę vadinti Daržų, Ganyklų ar pan. vardu, arba jaukią žalumynų gatvelę – Plytų gatve ir kt. Tampa nelogiška vadinti bendriniais daiktavardžiais Bažnyčios, Mokyklos ir kt. gatves, kai tokių pastatų mieste yra daug. Todėl tuo ir skiriasi miesto ir bažnytkaimio tradicijų išraiška gatvių pavadinimuose. Ir, pastatydami miesto centre kažkada toje vietoje stovėjusį tvartą, negalėsim didžiuotis, kad tuo pagerbiama senovė, nes tuo tik suprimityvinsim šią tradiciją.
Palanga turi nepaprastai gražių gatvių pavadinimų, menančių mūsų žymių žmonių, taip pat legendinius vardus. Drauge yra nemažai žymių žmonių, kurie nepelnytai užmiršti: palangiškis prof. V. Jurgutis, lito įkūrėjas (jis ir palaidotas Palangoje), darbštus miškininkas M. Daujotas, apželdinęs Palangos prieškopes, kompozitorius B. Dvarionas, čia gyvenęs ir palaidotas, ir kt.
Pastarieji metai lietuvių tautos gyvenime prilygsta dešimtmečiams. Griuvo imperija, Lietuva nusimetė vergijos pančius. Tauta pasmerkta lėtai mirčiai, nežiūrint šiandieninių sunkumų, atgavo vėl gyvybės jėgą. O laisvė – didžiausias tautos turtas. Lietuvos Sąjūdis pirmasis sudrebino pūvančią visą Imperiją, šis vardas neverčiamas į kitas kalbas, pasklido po visą Europą, jis kėlė įniršį okupantams! Pėdsakus paliko jis ir mūsų mieste. K. Požėlos gatvėje įvyko pirmasis jo susirinkimas, šalia šios gatvės vyko miesto gyventojų masiniai mitingai Nepriklausomybei paremti. Sąjūdžio iniciatyva buvo likviduoti okupaciniai reliktai. Ilgai niekam netrukdė K. Požėlos gatvės pavadinimas (komunistinių gatvių pavadinimai jau senokai buvo pakeisti). Bet vos tik sąjūdis pasiūlė šios gatvės pavadinimą, kaip praeities palikimą, pakeisti ir pavadinti Sąjūdžio vardu, tai tuoj atsirado tradicijų gerbėjų, siūlančių sugrąžinti bažnytkaimyje buvusį Ganyklų gatvės vardą.
Sąjūdžio vardą pasiūlė savo susirinkimuose ne tik Sąjūdžio, bet ir Namų savininkų bendrija, Tremtinių sąjunga. Tačiau šiai nuomonei norima priešpastatyti ir ją absoliutinti vadinamųjų senų palangiškių draugijos nuomonę. Manau, privilegijuotos nuomonės kažkuriai gyventojų grupei suteikimas nėra pakankamai korektiškas, nes daugelis tų, kurių tėvai atvykę į Palangą iš kitur ir yra gimę čia, jie kitos gimtinės neturi ir laikyti juos nelygiateisiais savo miesto piliečiais netiktų. Be to, toks visuomenės skirstymas, sakysim, Vilniuje galėtų sudaryti precedento neturinčią padėtį – sostinė virstų Lenkijos provincija.
Suprantama, ne visiems artimas Sąjūdžio vardas. Manau, jei kam labai jau rėžia ausį šis vardas, galima jį keisti Lietuvos Sąjūdžio, Atgimimo, Laisvės vardu, bet ne Ganyklų, Karvių ar pan. Pasiūlymai suteikti šį vardą kitai gatvei, kuri nesurišta su Sąjūdžiu, kada yra gatvė, surišta su juo, manau, aiškiai nelogiški. Palangoje turėtų būti įamžinti ir aukščiau minėtų garbingų žmonių vardai, o išnykti Plytų, Statybininkų ir kiti kurortui netinkantys vardai.
Kiekvieno miesto architektūrinis braižas, bendra aplinka, taip pat gatvių pavadinimai atspindi jo intelektualinį potencialą. Todėl būkim jo verti“.
Šios mintys tebėra aktualios.