Elenos Grudzinskaitės personalinė paroda „Persekiojančios trukmės. Vietos“

Savo meninėje praktikoje menininkė grafikė Elena Grudzinskaitė analizuoja individo ir teritorijos bei jį supančios aplinkos santykį, erdvės ir laiko parametrų ribiškumą ir trapumą, žmogaus įtaką aplinkos fiziniams pokyčiams, landšafto sampratos „levitaciją“ tarp kultūros ir natūros, tikrovės ir fikcijos. Kuriami darbai, dažnai įgauna transformuoto, sintezuoto landšafto, peizažo pavidalą,- tai tarsi kondensatas reakcijų į supančią fizinę, socialinę, kultūrinę aplinką, mintys, svarstymai, vidinės diskusijos, įgavusios vizualiąją išraišką. Tradicinių ir šiuolaikinių grafikos technikų naudojimas darbo procese virsta priemone analizuoti platesnius kontekstus, paviršius ir už jų slypinčias prasmes.

Parodoje Persekiojančios trukmės. Vietos menininkė Elena Grudzinskaitė pristato 2014-2023 metais kurtus kūrinius, kuriuos visus jungia vienas aiškus bendras bruožas - kraštovaizdžio tyrinėjimai.

Pastaraisiais metais pasitelkdama kūrybines priemones ir metodikas autorė aiškinasi kasdienio monotoniško/rutiniško peizažo sąvoką,– ką galima įvardinti peizažu plačiąja fundamentine prasme, ir kaip tuo pačiu peizažu gali patapti iš aplinkos surinktų trumpalaikių situacijų fragmentai bei jų dariniai, gerokai nutolę nuo įprastinės kraštovaizdžio sampratos. Kaip keičiasi mus supančio peizažo suvokimas, jį perkėlus į kitą kultūrinį ar socialinį kontekstą.

Parodoje regimi kūriniai, kuriuose atpažįstami žmogaus / gyventojo / klajotojo / keliautojo kasdienoje periferiniu žvilgsniu pagaunami monotoniški vaizdiniai, buitiniai objektai, situacijos, peizažo elementai, dažnai esantys šalikelėje ar tik pašonėje, rutinoje: praeinami, apeinami, pereinami, praleidžiami, tačiau tuo pačiu kuriantys nepagražintos čia ir dabar esančios tikrovės terpę.

Parodoje pristatoma fotopolimero graviūrų serija „Šalutinis”, 2022 m.,, sukurta iš sukauptos laikinai miesto teritorijose skirtingų industrinių ar socialinių aplinkybių atvejais atsiradusių įvairių medžiagų supiltų kalnų, kalvelių, kupstelių, „dirbtinių” kalnų vaizdų kolekcijos. Ekspozicijoje serija auditorijai pateikiama kaip galimybė apmąstyti žmogaus santykį su jį supančia aplinka, kiek objektų laikinumo momentas veikia estetinę kraštovaizdžio jauseną ir kokius kaitos rezultatus pranašauja nuolat žmogaus vykdomi aplinkos transformacijos procesai.

Kinetinio objekto „Mono-tik” video įrašo versija bei fotopolimero graviūrų serija „Iškarpos” 2022-2023 m.– daugiau nei 20-ties metrų ilgio koliažas, sulipdytas iš 20-ties tūkstančių fotografijų fragmentų iš menininkės vienerių metų eigoje fiksuotų fotografijų archyvo, parodoje pristatomas kaip artimosios aplinkos regimybės sintezė, laiko tėkmę, įvykius, nutikimus ir rutiną absorbuojantis sunkiai apčiuopiamos asmeninės teritorijos kraštovaizdis.

Bei parodoje sutinkami didelio formato sausos adatos raižiniai „Dirbtiniai landšaftai. Rekonstrukcijos“, 2015-2016 m.,- tai grafiškai atvaizduotos žemės paviršiaus vietovės, kurios buvo naudojamos kinematografijoje kitų planetų kraštovaizdžio, paralelinio pasaulio įspūdžiui sukurti.

Elena Grudzinskaitė (gimė 1987 m. gyvena ir kuria Vilniuje) 2012 m. baigė Grafikos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2015 m. dirba lektore VDA Grafikos katedroje. Nuo 2010 m. dalyvauja vietinės ir tarptautinės reikšmės meno projektuose, surengė 7 personalines parodas, intensyviai dalyvauja tarptautinėse grafikos ir vizualaus meno parodose, bienalėse ir trienalėse, kuruoja parodas ir organizuoja grafikos meno sklaidos projektus.

Organizatorius Antano Mončio namai-muziejus

Partneris Palangos miesto savivaldybė

Rėmėjas Vilniaus dailės akademija