Eilėraščiais suskambę A. Viskontienės „Jūros akmenėlių šokiai“

Veidai, kuriuos mažieji myli

Tiek žibančių mažųjų palangiškių akių, tiek nuoširdžių mažų delniukų plojimų, tiek vaikučiams skirtų eilių, kiek jų skambėjo praėjusį ketvirtadienį, Palangos savivaldybės viešojoje bibliotekoje seniai bebuvo matyti ir girdėti: į Almos Viskontienės eilėraščių knygos „Jūros akmenėlių šokiai“ pristatymą susirinko tie, kam ši knyga skirta – patys mažiausieji.

Širdies vedama
Jau prieš dešimtą valandą, prieš paskelbtąją šventės pradžią, į Palangos viešosios bibliotekos salę rinkosi mažieji skaitytojai iš V. Jurgučio pagrindinės bei Pradinės mokyklų, vaikų lopšelių-darželių „Ąžuoliukas“, „Žilvinas“, „Sigutė“. Gausiausias vaikučių būrys atklegėjo iš „Nykštuko“ – ir nenuostabu: juk jie buvo patys pirmieji šios įstaigos auklėtojos A. Viskontienės, pristatančios eilėraščių knygą „Jūros akmenėlių šokiai“, kūrinių klausytojai ir patys nuoširdžiausi jų vertintojai.
Ir ne tik: mažieji „nykštukai“ knygos pristatymo metu deklamavo A. Viskontienės eiles, o taip pat kartu su poetės kolegėmis – „Nykštuko“ pedagogių vokaliniu ansambliu, – papuošė renginį dainomis – dainelėmis.
„Kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais“, – citata iš Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščio be datų“ renginį pradėjo Vaikų bibliotekos vedėja Nijolė Bagdonienė. – Šia šviesa sekė ir žinomų rašytojų pramintais keliais keliavo ir jums gerai žinoma ir pažįstama Alma Viskontienė, kuri keliaudama jautė ir savosios širdies, ir savo auklėtinių širdelių šilumą. Visa, ką jautė, ji išsakė savo eilėraščiais, kurie sudėti į šiandien jums pristatomą knygą“.

Šventė autorei, šventė skaitytojams
„Mums be galo malonu, kad mūsų auklėtoja Alma parašė ne knygutę, o tikrą knygą – eilėraščių rinktinę vaikams, – nuoširdžiai džiaugėsi „Nykštuko“ direktorė Biruta Mazrimienė. – Kuria ji labai seniai, dar nuo darbo „Saulutėje“ laikų, kai švenčių proga sukurdavo eilėraščius, žavinčius ir savo rimu, ir ritmu. Malonu prisipažinti, jog ir man, ir kolegėms Alma yra sukūrusi akrostichus. O kalbant apie šią knygą – mes tikrai jos laukėme, ir štai ji pasirodė – graži tiek savo turiniu, tiek viršeliu. Mano visi keturi anūkėliai, pamatę šią knygelę, glostė ją ir net bučiavo akmenukus... Ir, žinoma, labai įdėmiai klausėsi eilėraščių. Esu įsitikinusi, kad ši knyga – šventė ir autorei, ir mažiesiems skaitytojams. Ir dideli atras čia jiems artimų posmų: pavyzdžiui, man labai patiko eilėraštis apie lapkričio saulę. Įsivaizduojate – lapkritis, vienas niūriausių mėnesių, o Alma sugebėjo pamatyti saulę. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Palanga turi tokią gabią ir kūrybingą dzūkę“.
Kolegei dėkojo ir tuo, kad vaikams skirtuose eilėraščiuose ji apdainuoja tai, kas artima visiems palangiškiams nuo mažo iki seno – jūrą, smėlį, tuos pačius akmenukų šokius, – pasidžiaugė direktorės pavaduotoja Birutė Remeikienė.
„Man šiandien – didelė šventė, ir aš labai labai jaudinuosi, – prisipažino knygos autorė poetė A. Viskontienė. – Visų pirma noriu padėkoti tiems, kurių dėka ši knygelė išvydo dienos šviesą. Visų pirma – poetui Gediminui Griškevičiui, kurį drąsiai galiu pavadinti ne tik šios knygos, bet ir visos mano poezijos krikštatėviu. Ačiū jam už gerumą, kantrybę, toleranciją ir paskatinimą kurti. Ačiū kolegėms, kurios mane palaikė. O didžiausias ačiū jums, mano vaikučiai. Myliu jus visus, ir dauguma eilėraščių gimė besikalbant, bebendraujant su jumis“.
Ir skambėjo bibliotekos salėje tiek A. Viskontienės, tiek mažųjų skaitomos eilės, ir aidėjo plojimai, ir tyliai viens į kitą šonais stukseno pajūry surinkti akmenėliai, kuriuos kaip talismaną poetė įteikdavo kiekvienam mažajam skaitovui, ir skleidė įvairiaspalvę šviesą gėlių puokštės, kurios buvo įteiktos poetei.

Jūros akmenėlių šokiai
„Kiek save prisimenu, visą laiką buvau svajinga ir romantiška mergaičiukė. Kai kurioms iš tų svajonių buvo lemta išsipildyti: gyvenu prie jūros, užauginau sūnų ir dukrą, dirbu su vaikučiais, pradėjau rašyti jiems eiles. Dabar svajoju išleisti nors vieną knygelę“, – pernai balandį ką tik paminėjus Tarptautinę vaikų knygos dieną ta proga kalbinta prisipažino A. Viskontienė.
Ir štai – svajonė išsipildė. Į pirmąją poetės pedagogės knygelę, kuriai viršelį kūrė į autorės pageidavimus atsižvelgusi dizainerė Sigita Raudienė, sudėta apie 90 eilėraščių.
„Viršelio buvo net keturi variantai. Rinkausi ilgai, šeimą kviečiau pagalbon. Pasirinkau tą, kuriame atsispindi viskas: akmenėliai, šiek tiek smėlio, šiek tiek bangų“, – prisiminė poetė.
Dar sunkiau buvo apsispręsti, kokius eilėraščius sudėti į pirmąją rinktinę. Iš pradžių aiškios temos neturėta: norėta išlieti tiesiog knygelę vaikams apie vaikus. Tačiau vis skambant priminimams apie pačią Palangą, jos 760 metų jubiliejų ir Kultūros sostinę, bevartant segtuvus su eilėmis, akys vis dažniau užkliūdavusios už tų eilėraščių, kuriuose apdainuojama Palanga, jos gamta, pajūrio grožis.
„Kodėl „Jūros akmenėlių šokiai“? Iš dalies todėl, kad vienas mano pirmųjų eilėraščių, gimęs berenkant akmenėlius Šventosios pajūryje, vadinosi „Jūros akmenėlių šokis“. Begalvojant apie knygos pavadinimą būtent šis eilėraštis pirmiausia atmintin pasibeldė. Pasitariau su Gediminu Griškevičium – jis sako: „Juk ne vienas šokis tavo knygoje bus“. Taip ir susidėliojo pavadinimas“, – pasakojo A. Viskontienė.

Eita ne vienerius metus
Prieš atsakant į klausimą, ar ilgai buvo eita iki pirmosios knygos, verta paminėti, jog, kiek pamena A. Viskontienė, patį pirmąjį vaikišką eilėraštuką ji, gimusi ir augusi Druskininkuose, prie Ratnyčėlės ištakų, ant Latako ežero kranto, ji ir sukūrusi bevaikštinėdama su žurnalistiką studijavusia ir eilėraščius rašiusia teta – mamos seserimi. Ir tada kurį laiką visiems pasakojusi, jog užaugusi būsianti poetė, nors prieš tai sakydavo norinti būti mama ir dar vaikučių gydytoja.
Kiek vėliau, jau paauglė, ji kartu su mama, dirbusia Druskininkų „Nemuno“ sanatorijoje, nuėjo į ten vykusį renginį. Paties renginio A. Viskontienė neatsimenanti, tik didžiulį įspūdį padariusią įstaigos biblioteką ir skaityklą: knygos, švara, tvarka, tyla... Tada gimusi svajonė tapti bibliotekininke. Ir savo ateitį ji susiejo su knygų pasauliu – studijavo Vilniaus universitete bibliotekininkystę ir bibliografiją, o baigusi studijas dirbo Vilniaus inžinerinio ir statybos instituto bibliotekoje.
Po pirmų darbo metų ji gavo kelialapį į Palangą. Čia, prie jūros, sanatorijoje „Neringa“ susipažino su būsimu vyru. Čia, prie jūros, ir įsikūrė.
„Ir dar vienas su vaikystės svajonėmis susijęs likimo vingis: pradėjau dirbti su vaikučiais. Tiesa, ne gydytoja tiesiogine to žodžio prasme, ne fizines ligas gydau. Tačiau savotiškai gydau mažųjų širdis ir sielas“, – sako daugiau nei 20 metų su vaikais darželiuose – iš pradžių „Saulutėje“, paskui – „Nykštuke“ auklėtoja dirbanti moteris.
 

Įkvepia vaikai ir ruduo...
O kaipgi knygos, kaip literatūra, poezija? „O kaip be jos. Juk literatūra – pradžių pradžia, per ją vaikams ateina ir pasaulio pažinimas, ir dorovės supratimas. Pažiūrėkite kad ir į tautosaką: visos vaikiškos pasakos moko gerumo ir išminties. Su vaikučiais – nė dienos be literatūros. Kiekvieną rytą nuo poezijos pradedame, pavyzdžiui, nuo Bernardo Brazdžionio – Vytės Nemunėlio „Labą rytą, gerasis Dievuli, labą rytą, tėveli, motule“, – yra pasakojusi A. Viskontienė, minėjusi, jog smagiausia ir įdomiausia jai – būti su  trejų ketverių metukų vaikučiais. Jie – patys imliausi, juos lengva išmokyti. Tokio amžiaus vaikai pradeda žaisti siužetinius žaidimus, pradeda formuluoti savo mintis. Kaip įdomiai jie kalba! Ir kokie smalsūs kodėlčiukai – tokius klausimus sudėlioja, kad dažnai būna sunku atsakyti. Kartais iš jų eilėraščiai gimsta: „O kodėl sniegelis šaltas, o kodėl pienelis baltas...“
Kas gi įkvėpė, paskatino auklėtoją grįžti prie dar vienos iš vaikystės svajonių – poezijos? „Eiliuodavau, galima sakyti, visą laiką. Kurdavau trumpus, paprastus proginius eilėraštukus – tai „Saulutės“ jubiliejui, tai draugų, kolegų gimtadieniams. Vienu metu, kai sukako penkiasdešimt, tokia tuštuma apėmė: regis, visas gyvenimas prabėgo. Taip sutapo, kad būtent tuo laikotarpiu su kolegomis važiavome į Latviją. Ten, Rundalėje, labai graži gamta ir metų laikas puikus: nuostabus, šiltas, saulėtas ruduo. Ėjom kaštonų alėja, ir mūsų direktorė B. Mazrimienė sako: „Žiūrėk, kaip gražu, gal gali parašyti eilėraštį?“ Parašiau. Nunešiau, parodžiau bendradarbėms. Joms patiko. Ir po to pasipylė, lyg šaltinėlis būtų atsivėręs“, – pasakoja A. Viskontienė.
Ir štai šaltinėlis sutekėjo į pirmąją eilėraščių knygą. O ar bus jų daugiau, juolab, kad aplankuose eilėraščių liko dar nemažas pluoštas?
„Tikrai norėčiau. Tačiau tai – gan sunku: kai neturi rėmėjų, kai reikia kieno nors finansinės pagalbos prašyti. Bet svajoju apie antrą knygą. O kaip gyventi be svajonės – negali būti kaip moliuskas kiaute“, – prisipažino poetė A. Viskontienė, kurios svajonės per gyvenimą dažnai pildydavosi...