Eglės Lipinskaitės „Vaikiškame paveikslėlyje“ šilkas prabilo vaiko balsu

 Nereikia būti psichologu – „sielos ekspertu“, kad, mažumėlę pabendravus su menininke, daug šviesių darbų ne tik Palangai, bet visai Lietuvai paliekančia Egle Lipinskaite atrastum pačią reikšmingiausią ir didžiausią tiesą: ši moteris nemeluotai nuoširdi ir tikra todėl, kad iš jos širdies nė pusvalandžiukui niekur neišėjęs menui paskatinantis, visa kuriantis angeliukas jokios klastos nepažįstančiu Vaiko veidu.

Kūrybingumo įkvėpėja – dukrelė

O juk tai yra lemties misija ir dovana, amžinoji gėrio linksniuotė: „VAIKAS, VAIKO, VAIKUI, VAIKĄ, VAIKŲ, VAIKUOSE, VAIKAMS ir... VISIEMS“.

Vaikai... Jie mus visus užkrečia šviesiomis nuotaikomis, kaip ir šis kasdien saulėjantis, vasariškas Palangos birželis.

Kaip gėlėtieji „Šilkinės Eglės“ iš jaunatviškojo mūsų kurorto menininkų sambūrio „Mostas“ darbeliai, nesvarbu, ar tai paveikslas, ar atvirukas, ar šalikutis, ar skarelė.

Pro nemeluotos E.Lipinskaitės sielos dangų abejingai dar niekas nėra praėjęs. Jie puikūs. Jie puošia namus. Bet čia aš neiškentęs atskleisiu maksimalaus, neišsenkančio Eglės, prieš pusmetuką, gruodyje tapusios laiminga mamyte kūrybingumo įkvėpėjos vardą. Tai dukrelė Saulė Marija.

„Tą dieną buvo tradicinė „Mosto“ paroda bibliotekoje ir visi, visi „mostiečiai“, tarsi vienos mūsų šeimos nariai sveikino, džiaugėsi mano laime, net dukrelę Mostyte pavadino... Ir krikštynose bažnyčioje, ačiū, buvo visi mūsiškiai, su gėlėmis ir dovanomis“, – prisimena E. Lipinskaitė.

Tau, mano Mamyte,

Pirmieji žodeliai,

Tau, mano geroji,

Manieji darbeliai...

Tau – mano dainelė,

Kuklutė gėlytė

Ir viskas, o viskas

Tau, mano Mamyte!

Menininkės, „pradedančios“ mamytės dukrelė Saulė Marija – yra pats didžiausias jos turtas, talentingiausias paveikslas, kurio spalvos neišbluks iki paskutinio saulėlydžio.

Beje, menininkė birželio 25-ąją vėl neabejotinai susilauks sveikintojų savojo 40-mečio proga. Mes su „Palangos tilto“ redakcijos kolektyvu ir skaitytojais irgi vienijamės su nuoširdžiausiais gyvenimo kūrybai skatinančiais linkėjimais.

Smagu, kad Baltijos jūra puikiai kalba ne tik žemaičių – aukštaičių, bet ir literatūriškiausia Jono Jablonskio žemės Suvalkijos tarme.

Eglę dailei paruošė Marijampolė

Toks gal suvalkiečių „tautinis bruožas“: visų pirma parenk save sveikatingai egzistencijai po šia mus visus amžiumi pranoksiančia Saule. Nepamiršk ekonomikos. Būk taupus, ūkiškas, nepamiršk laiku ir skaniai pavalgyti, nes be sotaus ir sveiko kūno nebus ir jokios sielos poezijos“.

E. Lipinskaitė irgi sutinka su dabar dažnai kartojama realia tiesa, jog šiais laikais meniškos jausenos asmenybėms nėra finansiškai lengva, turi visaip laviruoti, norėdamas kurti, išlikti savimi, tam reikia didelės valios, kantrybės. „Kūrėjo dvasinį užsispyrimą prilyginčiau net kalnakasių darbui. Aš kiaurą parą visais metų laikais paskendusi kūrybiniame procese. Nuo mažumės. Man tiktai spalvas dėliot. Visais laikais tapiau. Baigiau Marijampolės dailės mokyklą. Jūs nežinote, kokie nuostabūs buvo ten „mano menus“ supratę, kūrybai skatinę patys kuriantys dėstytojai, sutuoktiniai Violeta ir Jonas Juodzevičiai! Panašiai Palangoje esu dėkinga ir šiandien vertingų patarimų negailintiems geranoriškiems „Mosto“ vadovams Nijolei ir Juozui Griušiams“, – švento Antano dieną salone kalbėjo E. Lipinskaitė.

Kasdienybė pripažįsta tik konkretumą. Kasdienybė dažniau linkusi skaičiuoti, o „finansų rinka“, žinia, poezijai ir kūrybai ant šilkų, ir ant bet ko yra, kaip šiandien jauni skeptikai tartų ne tik abejinga, bet ir iš viso „dzin, trava“, „babkių duok ir stabdyk bazarą, staras!...“ Štai todėl būtina maksimaliai dirbti, dirbti, dirbti, nes... Tik skausmas augina sielą: atradus tik tai, kas gilu, pamilus net tai, kas nemiela ugninėj aistroj dilgėlių“.

„Nereikia nusiminti, – pataria ir „Šilkinė Eglė“, – juk po lietaus balose dar ilgai spindi vaivorykštė, kad spalvos nepaliktų žmonių širdžių. Be emocijų nėra spalvų“, – šventai teisingus žodžius kartoja Šiauliuose, dar tuomečiame Pedagoginiame institute pradinio mokymo ir dailės pedagogės diplomą gavusi E. Lipinskaitė.

Menui neabejingi ir tėveliai

Palangos miesto Sodų gatvės gyventoja, laiminga Saulės Marijos mama Eglė gražiai atsiliepia ir apie savo tėvelius: „Mano tėtis Juozas Lipinskas, kiek prisimenu, buvo labai tikslus, bet taip pat, gerbdamas Lietuvos valstybės istoriją dar iš „Šapokos enciklopedijos“ pieštuku preciziškai nupiešė Vytauto Didžiojo atvaizdą. Knygoms, kultūriniam švietimui visada tikrai pritaria ir pati sielai atgaivos susiranda mama – Irena Julija. Aš tai knygų „rijikė“ ir šiandien. Brolis Genius Eugenijus yra užkietėjęs žvejys.

Mes visi labai pamilome Palangą. Dievinu Birutės parką. Pernai su „Mosto“ šeima pakiliai dalyvavome kūrybos plenere, skirtame parko kūrėjo E. F. Andrė atminimui. O jūra – ką ir kalbėti, tai mano vaikystės svajonė: nespėjau gimt, bet jau prašiau mane į jūrą įleist“.

Iš kur jos galybė imas?

Prieš jūrą kepurę nusiimu,

Einu ir einu vis tenai,

Kur akmenys – su sparnais.

Gyvenimas neatsitolina –

Mums jūra sparnus paskolina,

Kelionei jėgų įduoda

Ir niekad draugų neišduoda.

Prie jūros nebūna baugu –

Žaibuojant, nei štormų bangų ...

Gražuolė smėlynų kelnaitėm!

Mes kalbinam jūrą savaitėm.

Ji dar prisiminė ir plenerus su „mostiečiais“. Jai patiko kurti Plateliuose, bet ypač – Latvijoje, Jūrmalcieme, kur gyvuoju pasauliu ir tavimi kvėpuoja „Dviorė erdvė“ tarp jūros ir dangaus, kur ir gal po šiai dienai irgi šalia tebevaikšto A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, visų klausdamas: „Ar jau viską, žmogau, geriausia sukūrei savo draugui ir savo šeimai?“

Tačiau Eglutė jau nerimastingai žvilgčioja pro „Mosto“ meno salono langą, – „ar tik namuose dar neverkia dukrelė, o gal ji jau išalko?“

Pabandykim suprasti, o ką gi sapnelyje mamai – „Šilkinei Eglei“ bando pasakyti jos Saulė Marija?

Kad atrastume gėles

Davė Dievas kojeles.

Akelės parodo

Pasaulį, kaip Sodą.

Jis mane pamėgo,

Kur noriu, ten bėgu.

Dar apibėgiosiu,

Kur akimis reikės, –

Mama, tau pamosiu,

Kol smagi juokies.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".