Dviguba pilietybė – už ar prieš?

Kol dar neįsisiūbavo dabartinės valdžios aparato agitacinis vajus dėl dvigubos pilietybės, o tai gali nevalingai daryti įtaką mūsų jausmams, siūlau visiems pamąstyti – Lietuvai reikalinga ar ne dviguba pilietybė.
Šiandien jau retą šeimą nepalietė emigracijos problema. Tai yra nemalonus, skaudus ir Lietuvos kaip valstybės klausimas. Pastarųjų keliolikos metų vis nesustojanti augti emigracija paliečia kiekvieną iš mūsų. Aš netgi palyginčiau su ženkliai skaudesniu pokario trėmimo klausimu, kuris, beje, taip pat palietė įvairiais aspektais irgi vos ne kiekvieną Lietuvos šeimą. Nors šiandien savanoriškai išvykusiųjų (tikiuosi laikinai) yra ženkliai daugiau, nei pokaryje priverstinai ištremtų.
Taigi turime problemą ar ne? O jei turime, tai kaip ją spręsti? Ir tai nėra toks paprastas klausimas, kuris turėtų vienareikšmį atsakymą. Įvairiuose pokalbiuose skirtinguose sluoksniuose palietus dvigubos pilietybės klausimą, paprastai didžioji daugumą mūsų žmonių tvirtina, kad dviguba pilietybė reikalinga, netgi būtina. Tikrai taip atrodo, tik paviršutiniškai palietus šią opią problemą. Keista, ir taip būna labai retai, bet šiuo visuomenei aktualiu klausimu Lietuvos Seime vos ne absoliučia dauguma – 114 balsų – buvo pritarta iniciatyvai ieškoti būdų kaip įstatymu, nekeičiant Konstitucijos, įteisinti dvigubą pilietybę. Buvo aiškinama, kad mums per didelė prabanga švaistytis savo piliečiais. Vienas iš Pilietybės įstatymo pataisų iniciatorių, konservatorių lyderis G. Landsbergis teigia, kad emigravę mūsų tautiečiai ir išsaugoję Lietuvos pilietybę, vieną dieną plūstels atgal. Todėl ir yra siūloma išvykstantiems ir jų vaikams bei anūkams palikti galimybę turėti teisę į dvigubą pilietybę. Šiam Seimo daugumos kreipimuisi, kad įstatymu būtų galima reguliuoti dvigubos pilietybės klausimą, Konstitucinis teismas nepritarė, ir dar kartą patvirtino, kad šį svarbų klausimą galima spręsti tik visos tautos referendumu. Tuo tarpu pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas (taip, vadovas, tegu ir netiesiogiai išrinktas), pasižymintis nevienareikšmiškai vertinamais pareiškimais, konservatorių lyderio senelis V. Landsbergis tvirtina priešingai – Konstitucijos keitimas dėl dvigubos pilietybės yra šiurkštus kelias, o referendumas dėl to – gera priemonė priešinti žmones ir kelti įtampa Lietuvoje.
Ką daryti? Mano manymu, šis dvigubos pilietybės klausimas gerokai per daug užaštrintas ir drįstu teigti, jis daugiau reikalingas politikams, siekiantiems išvykusiųjų balsų (nors jie labai neaktyviai dalyvauja rinkimuose), nei patiems emigrantams. Manyčiau, kad Lietuvos politikai nepanaudoja visų priemonių emigracijos mažinimui. Suprantama, šiandien visos masinės informacijos priemonės yra nepriklausomos ir valstybės negali daryti įtakos jų tiražuojamam turiniui. Tačiau visuomeninis (ne valstybinis) kanalas LRT savo laida „Emigrantai“ tikrai neprisideda prie išvykstančių, tegu ir laikinai, mažinimo. Šioje laidoje pateikiamos emigrantų sėkmės istorijos (o juk ne visos istorijos laimingos) skatina mūsų jaunuolius, ir ne tik, palikti tėvynę ir ieškoti laimės svetur. O juk LRT taryba yra arba bent turėtų būti formuojama iš pilietiškų ir jaučiančių atsakomybę už Lietuvos ateitį asmenų. Kol kas to nesimato.
Nors emigracijos mastai yra grėsmingi ir bauginantys, tačiau Lietuvos pilietybės atsisakančių ir kitos valstybės pilietybę įgyjančių yra ne tiek ir daug. Pernai Lietuvos pilietybės atsisakė 23 asmenys, o 744 įgijo kitos valstybės pilietybę. Vadinasi, praėjusiais metais Lietuva neteko 767 piliečių, 2015 metais – 641. Kalbant apie naujus piliečius, kurie įgijo pilietybę gimdami, atkurdami ir kitais įstatymo numatytais būdais, tai per 2016 metus Lietuva pasipildė beveik 35 tūkst. piliečių. Darant išvadą matosi, kad šiandien Lietuvos piliečių ne mažėja, bet daugėja. Kad ir kaip grėsmingai daugėja išvykstančiųjų. Šiuos duomenis viešai skelbia Lietuvos statistikos departamentas.
Tad ar tikrai tokia jau aktuali dvigubos pilietybės problema? Vėl pasiremsiu Nepriklausomybės akto signataru V. Landsbergiu. Šiandien didžiausią problemą dėl pilietybės išsaugojimo turi išeivija, pasitraukusi po 1990 m. kovo 11 d. „Kaip jiems išsaugoti pilietybę? Neatsisakyti“, – teigia V. Landsbergis. Kaip daugelis iš mūsų žino, išvykusiems ir teisėtai gyvenantiems bent ES ir NATO šalyse nėra jokių apribojimų dėl karjeros ar galimybės išreikšti save. Tad ar reikalinga tos šalies pilietybė tuo pačiu norint išsaugoti ir Lietuvos pilietybę?
Mes, gyvenantys Lietuvoje ir mokantys didesnius ar mažesnius mokesčius, kas keletą metų dalyvaujame rinkimuose – savivaldybės, Seimo, Prezidento, Europarlamento. Kaip dažnai būna, o taip būna dažniausiai, išrinkta valdžia, ypač Seimu, greit nusiviliame. Tačiau mokėdami mokesčius ir išlaikydami teisėtai rinktą valdžią, mes tarsi išperkame savo padarytas ar nepadarytas klaidas. Bet mes, mūsų vaikai, anūkai, gyvendami čia, Lietuvoje, paklūstame teisėtai išrinktos valdžios priimamiems, tegu ir ne visada teisingiems, įstatymams ir pagal juos gyvename. Tuo tarpu gyvenantys ir dirbantys užsienyje, turėdami dvigubą pilietybę taip pat turės teisę dalyvauti renkant valdžią mums čia gyvenantiems. Bet gyventi pagal išrinktos valdžios priimtus sprendimus jiems nereikės. Tad ar reikia suteikti galimybę, o tai dviguba pilietybė suteikia, balsuoti tiems, kurių po to neliečia išrinktos valdžios priimami sprendimai? Bet šiandien ir šia piliečio privilegija mūsų tautiečiai, gyvenantys užsienyje, neskuba pasinaudoti. Iš pagal oficialius duomenis išvykusių apie 690 tūkst. Lietuvos piliečių pernai Seimo rinkimuose dalyvavo vos 16411 (!). Tai tikrai nenormalu, o tai taip pat rodo, kad patiems emigravusiems pilietybės klausimas nėra toks aktualus, kaip tai bando pateikti mūsų politikai. Bet pilietybė suteikia ne vien teises, bet ir pareigas. Būkime atviri ir atsakykime sau, kuris gyvenantis ir dirbantis jaunuolis paklus šaukimui į Lietuvos kariuomenę? Prognozuoju panašiai bus ir su dabar pradedamu eskaluoti galimai būsimu referendumu dėl Konstitucijos keitimo, siekiant teisiškai įtvirtinti dvigubą pilietybę. Po Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad šio klausimo sprendimui reikalingas referendumas, LŽVS pirmininkas R. Karbauskis pareiškė, kad reikia pakeisti teisės aktus taip, kad atsirastų galimybė balsavimą užsienyje organizuoti ne tik Lietuvos ambasadose ir konsulatuose, bet ir kitų šalių valstybinėse įstaigose, siekiant pritraukti į balsavimą didesnį skaičių užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių. Ir tai daryti per dvi dienas, t. y. per pirmą ir antrą Prezidento rinkimų turus. Bet kokia tikimybė, kad tauta balsuos už siūlomą pataisą? Nes reikia daug balsų – daugiau nei 50 procentų visų rinkėjų, o ne tik tų, kurie atėjo, turi balsuoti už Konstitucijos pataisą. Priminsiu, kad pirmajame 2014 metais aktyviausiame Prezidento rinkimų pirmajame ture, kaip skelbia Vyriausioji rinkimų komisija, dalyvavo 52,2 proc. turinčių tam teisę. O antrame ture dar mažiau – 47,4 proc. Esu įsitikinęs, kad referendumo sėkmė – mažesnė už minimalią, o valstybės sąnaudos organizuojant tokią pilietinę akciją būtų neadekvačiai didelės. Ar nebus išmestos nemažos valstybės lėšos pavėjui?
Manau, kad dvigubos pilietybės klausimą turėtume spręsti mes, čia, Lietuvoje, gyvenantys Lietuvos piliečiai. Tai mes turime spręsti – suteikti išvykusiems teisę į dvigubą pilietybę ar ne. O įvertinus užsienyje gyvenančių aktyvumą rinkimuose – tik apie 4 procentus, kalbėti apie kažkokią galimai ženklesnę įtaką pačių ten gyvenančių, nelabai verta. Tad tik dar kartą priminsiu cituotus žodžius – pirmiausia reikia neatsisakyti pilietybės. Tuo labiau, kad Konstitucijos keitimas atvertų duris pilietybę gauti žmonėms ne iš meilės Lietuvai, o dėl kitokių interesų.

Voldemaras KESMINAS
Palanga