Dvasinis Oškinių šeimos indėlis Palangoje

Šiemet, balandžio 15-ąją minėsime nuo 1962 metų iki mirties Palangoje gyvenusio, daug gerų širdies darbų čia nuveikusio, Lietuvos valstybei iškilaus Broniaus Oškinio 100-ąsias gimimo metines. Visa Oškinių šeima pagarbos verta.
Nors ir labai lakūs, trapūs Palangos smėlynai, tačiau šiam kraštui atsidavusių asmenybių pėdsakus išlaiko ilgam. Štai, ką rašo apie Bronių Oškinį, kurio vardo gatve kasdien Palangoje vaikštome, 1987 metais Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos Vilniuje išleistas biografijų vardynas: „Oškinis Bronius (1913-04-15 Barzduose (Šakių raj.) – 1985-04-07 Palangoje), sklandytojas, sklandytuvų konstruktorius. Sklandymo pradininkas Lietuvoje. 1932 m. parengė pirmojo lietuviško sklandytuvo brėžinius, vadovavo jo gamybai. 1933 m. su kitais Nidoje įsteigė sklandymo mokyklą, joje tapo pirmuoju Lietuvos C klasės pilotu sklandytoju (to meto aukšč. klasė). 1938 m. baigė Lietuvos karo lakūnų mokyklą. 1938-1940 metais studijavo Berlyno aukštojoje technikos mokykloje, 1942-1944 Kauno universitete. 1949 m. sukonstravo treniruočių sklandytuvą BrO 10. 1956-1962 m. Kauno sklandymo mokyklos viršininkas. Parengė pirmuosius sklandymo instruktorius. Sukonstravo 23 sportinių sklandytuvų tipus, iš jų BrO 9, BrO 11M, BrO 12 buvo gaminami serijomis. 5 išradimai (iki 1984 m.)“.
Šią informaciją spaudai parengė Lietuvos aviacijos metraštininkas Jonas Balčiūnas.
1991 metais „Palangos“ laikraštyje nedvejodami keturiuose numeriuose spausdinome jo išsamią apybraižą apie Bronių Oškinį ir Lietuvą aukštinančius jo darbus. Tai ir man asmeniškai buvo vertingas, įdomus šio darbštaus lietuvio darbštumo, pasišventimo idėjai paliudijimas. Ilgainiui Palangoje pažinau ir gerąją lietuviškų sparnų kūrėjo gyvenimo draugę, 1919-03-15-ąją Vilkijoje gimusią Birutę Obelenytę-Oškinienę. Kaskart susitikę maloniai labinomės, vis pasidžiaugdami, kad esame tėviškėnai (aš iš Čekiškės, kuri yra Aukštaitijos – Žemaitijos ribos miestelis buvusiame Vilkijos rajone), ir tuo, kad Dubysa, Nemunas mus su šeimomis atvedė į Palangą, prie taip kūrybą gaivinančios didingosios Baltijos jūros. Elegantiškoji moteris B. Oškinienė – nuostabi teatrališkos prigimties Žuvis, nepakartojama vyro, žymiojo sklandytuvų kūrėjo minčių supratėja ir darbų skatintoja, jaukių šeimos namų tvarkytoja, unikaliai nuoširdi Bekampienės vaidintoja lietuviškiausiame palangiškių dramos gerbėjų spektaklyje „Amerika pirtyje“, dar ir pati medikė, ilgesingai nužvalginėjo pajūrio dangų, o 1938 metais Nidoje skraidinėjo toje pačioje sklandymo mokykloje, kurią su bendraminčiais įkūrė Bronius Oškinis.
Palangai labai svarbus, brangus kiekvienas pavasariškai kūrybai atsidavęs skraidūnas – žmogus ir paukštis.
„Pagyvenę žmonės yra svarbi gyvenimo mokykla, gebanti perduoti vertybes ir tradicijas bei skatinti jaunąją kartą tobulėti, kuri tokiu būdu mokosi siekti ne tik savo, bet ir kitų gėrio“, – dažnai jaunimo sambūriuose kartojo Lietuvos edukologijos universiteto docentas, kunigas dr. Kęstutis Ralys, – beje, didelis Palangos gerbėjas, – parinkdamas ir Popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo kelrodes įžvalgas: „Meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Mylėti – reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galima vien tik laisvai vienas kitam dovanoti“.
Visa tai stebėtinai gražiai dera ir Oškinių šeimos pagrindiniame „Gyvenimo portrete“.
Artėjant vieno iškiliausių lietuviškosios sklandymo mokyklos patriarcho Broniaus Oškinio 100-mečiui primintinos ir niekad nebepasensiančios Palangos kultūrinių tradicijų, istorijos metraštininkės, a. a. Audros Lukauskytės mintys apie šią toli už kurorto ribų žinomą šviesiai nuotaikai pakylėjančią šeimą: „1962 metais šeima persikėlė į Palangą. Bronius Oškinis kurį laiką dirbo Palangos kūrybos namų direktoriumi, vėliau vis dažniau jį buvo galima sutikti palinkusį prie sklandytuvų. Iki pat mirties 1985 metų balandžio 7 d. B. Oškinis liko ištikimas aviacijai.
„Laikas šios žaizdos negydo, – sakydavo B. Oškinienė. – Aš jam buvau labai reikalinga, kaip ir jis man. Mes visą gyvenimą tikėjome, kad vienas kitam esame Dievo skirti“.
Santūriai ji kalbėjo apie skrydžio žavesį, aviacijos žmonių ištikimybę savo profesijai, apie sutiktus gražius žmones, jaunuosius aviacijos mėgėjus visoje Lietuvoje, apie kūrybos žmones ir mėgėjišką teatrą, poeziją, dailę. Apie daug ką kalbėjo Birutė Oškinienė – moteris, mamulė, mama, žmona, draugė, gailestingoji seselė, artistė, skaitovė, žmogus. Meilę ir pagarbą vyrui B. Oškinienė išlaikė iki pat savo gražaus gyvenimo pabaigos: domėjosi Broniaus Oškinio atminimo renginiais, publikacijomis ir darbais apie jį, glaudūs ryšiai ją siejo su 1992 metais Kėdainiuose įsteigta vaikų aviacijos mokykla, kuriai 1993 metais suteiktas Broniaus Oškinio vardas. Gyvenimo prasmė jai buvo Broniaus Oškinio darbai, dukrų Gražinos ir Dovilės pasiekimai meninėje kūryboje, jaunosios kartos – vaikaičių Miglės, Gražinos, Jovilės, Simo veikla ar provaikaičių studento Manto, mažųjų Emilio ir Justės polinkiai“, – savo prisiminimuose rašė šviesumu ir erudicija pagarbą pelniusi bibliotekininkė A. Lukauskytė.
Ir Jonas Balčiūnas straipsnyje „Lietuviškų sparnų kūrėjas Bronius Oškinis“, 1991 m. rašytame specialiai „Palangai“ išskyrė ne tik šio vyro atsidavimą aviacijai, dailei, Lietuvos kultūrai, bet ir jo šeimyniškumą: „... B.Oškinis buvo rūpestingas šeimos tėvas. Gerbė žmoną. Ypač jautėsi skolingas už šeimyninių rūpesčių naštą.
„... Kai dukros augo, lyg čigonas su taboru klajojau po aerodromus, gamyklas. Net nepastebėjau kaip užaugo, mokslus baigė (abi dailininkės). Vėliau, kai tapau sėslesnis ir anūkai ilgesniam laikui atvykdavo į svečius, supratau, kiek meilės, pasiaukojimo reikia jaunam „daigeliui“, – prisipažins konstruktorius.
„Namuose retas svečias būdavo, – prisimena žmona. – Parvažiuodavo išvargęs. Keletą dienų ilsėdavosi. Po to – nešylantis lygintuvas, nesandarus vandens čiaupas ir kiti ūkiniai darbeliai laukė. Kartą ruošiau saviveiklai scenarijų. Reikėjo įpinti humoro. Nesisekė. Pasiguodžiau Broniui. Jis sako: „Juoktis sveika“. Jei reikia vakaro apie humorą – pagalvosiu (mėgo dirbti naktimis, kai niekas netrukdo). Ryte radau prirašytus keletą lapų. Patiko. Ir žiūrovai koncertuose plodavo.
Įvairius darbus sugebėdavo. Pokario metais, kai buvo sunku, pats švarką išsivertė, dukrai batelius pasiuvo“.
„Gėda prisipažinti, bet grožinei skaityti dar laiko neužtenka. Kai sukalsiu paskutines vinutes, skaitysiu knygas, įsigysiu dažų, teptuką“. (Oškinis juokaudavo, kad gimus jo „Geroji globėja“ padovanojo maišą smulkių vinučių, kurie tiko medinių sklandytuvų statybai, – J. B.).
Gamta Oškiniui nepašykštėjo lakios fantazijos ir logiškos mąstysenos. Derindamas šiuos bruožus su techninėmis žiniomis, jis sugebėjo spręsti konstrukcijų problemas, nesivargindamas smulkmeniškais skaičiavimais, brėžiniais. Ypač vėlesnėje veikloje, įgijęs patirties. Kūrybos stilius priminė dailininką, sugebantį iš vieno kito eskizo sukurti gerą paveikslą. Pagrindinis konstruktoriaus įrankis buvo pieštukas ir jaunystėje įsigyta nedidukė logaritminė liniuotė.
Dirbdamas Palangoje, Gintaro muziejų įkūrė ir „paminklą“ pasistatė. Tuomet ant Birutės kalno stovėjo 1937 m. pastatytas akmuo su užrašu „Tau, Birute“. Šioje vietoje, Kęstučio ir Birutės meilei įamžinti, skulptorius Vladas Grybas buvo numatęs pastatyti didingą paminklą. Deja, šio sumanymo įgyvendinti nespėjo. Bronius ryžosi pastatyti Birutei nors kuklesnį paminklą. Jo paprašyta, dailininkė Konstancija Tulienė 1965 m. sukūrė bronzinę Birutės skulptūrėlę. Bet prisiminkime, kokie buvo laikai: kai reikėjo statyti, tuometiniai Palangos valdininkėliai suabejojo – ar verta Birutė šios pagarbos? Supratęs, jog leidimo negaus, Bronius Oškinis pastatė savavališkai. Per vieną naktį. Kilo „audrelė“. Laimei, Bronių palaikė dailininkas J. Kuzminskas, skulptorius K. Bogdanas ir kiti meno autoritetai. Valdininkai nurimo. Birutė (ačiū Dievui ir gerajam Broniui!) liko. Anūkai vadina senelio paminklu. Gėlių nuneša... Kaip visi lietuviai, gerbiantys šią šventą vietą“.
Mažiau pažinojusiam sunku buvo patikėti, jog šiame žmoguje slypėjo tokia neišsenkama energija ir kūrybinė fantazija.
Toks – mūsų Bronius Oškinis.