„Druskininkai – kaip Vokietija“

Palanga ir Druskininkai. Kas už ką? Kas geriau? Pasiruošę kautis?

Vieno atsakymo nėra (o ir baisu piršti vienintelį atsakymą, kad, pavyzdžiui, įsižeidęs Palangos meras nepasektų kolegos iš Druskininkų pavyzdžiu ir neįsteigtų kokio nors „gerų naujienų“ laikraščio per kokį nors švietimo centrą).

Ką bedarytų ir kuo nustebintų Druskininkai, Palanga visada turės nepajudinamą „geležinį“ argumentą: Druskininkai negali lygintis su Palanga, nes jie neturi Baltijos jūros.

Druskininkai žinoma, atkirs: „Mums jos ir nereikia – galime pasiūlyti daug ir be jos...“

Kai praėjusio ketvirtadienio vėlų vakarą – apie 11 valandą – pralėkiau dviračiu su vėjeliu nuo redakcijos iki Palangos tilto, gyvas sielas galėjau suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų: porelė stypsojo lauke prie boulingo durų, trys vyrukai mindžikavo prie restorano „Devintame danguje“, o prie tilto ant suoliukų, kaip vaiduokliai, glaudėsi dvi vienišos poros.

Nors imk ir pakviesk kokius nors baltų žynius vakarais prie tilto laužus deginti – prie jų kviesti miestelėnus ir itin negausius kurorto svečius?!

Matyti šiltą rugsėjo vakarą J. Basanavičiaus gatvėje beveik visas kavines ir restoranus uždarytus, gali būti neįprasta kokiam nors užsieniečiui, bet nieko nauja Palangos gyventojui ir verslininkui.

Virsmas šiais metais iš žmonių jūra dūstančio didmiesčio į gražiai sutvarkytą, švarų, bet tuščią miestą buvo toks staigus, kad net per redakcijos tradicinį antradienio kavarytį Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentas Darius Miklovas nusistebėjo: „Vieną dieną eini miegot – lauke dar matai žmonių minias, prabundi kitą – tuščia. Tarsi po branduolinio sprogimo“.

Tokia visa dar Palanga. Orai ją valdo, ne investicijos. Kada tai pasikeis?

O penktadienio vakarą – irgi panašiu laiku – jau pėdinau Druskininkų gatvėmis.

Nežinau, kaip būna įprastai, bet tą vakarą Druskininkai buvo gyvi – žmonių būreliai, įsimylėjusios poros ir susimąstę vienišiai slampinėjo prie miesto vandens telkinių, muzikinio fontano, pagrindine M. K. Čiurliono gatve. Kiti šurmuliavo iki vėlumos veikiančiose kavinėse – prie jų kas trečias automobilis – su Rusijos numeriais, nors rusų turistų po įvykių Ukrainoje, sakoma, sumažėjo trečdaliu.

Kažin ar kas nors gali įsivaizduoti, kad penktadienio vakarą, apie pusę dešimtos, tam, jog patektum į kokią nors Palangos kavinę, tektų lūkuriuoti eilutėje? Būtent joje su pussesere ir jos draugu, atvykusiais iš Vokietijos, praleidome bene 15 minučių, laukdami staliuko naujoje kavinėje „Sicilija“ Druskininkuose. Tą vakarą joje patyriau neabejotinai geriausią aptarnavimą šiais metais. Jau valgant sriubą, padavėjas pranešė, po kelių minučių atkeliaus kepsnys, o po to net dukart pasiteiravo, ar jis skanus.

Ar kuri nors kavinė ar restoranas gali pasiūlyti tokį servisą Palangoje? Pasakykite kur, aš tokios vietos nežinau.

Kepsnys buvo skanus, kaip ir tos picos, svarbiausia kainos – jos iki 20 litų, net kepsnių. Pamėginkite už tiek suvalgyti gerą kepsnį kavinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Nepavyks.

Buvo jau po 11-tos valandos, kai pakeliui į svečių namus pravažiavome Druskininkų Aqua (vandens) parką. Pro stiklinę sieną vingiuojantys nusileidimo takai, tyvuliuojantis baseinas – kad ir vėlu buvo, įžvelgiau kelis nuogalius – kaip iš fantastikos srities.

Giminaitės draugas taikliai įvertino: „Man Druskininkai – kaip Vokietija. Nesiskiria“.

Prisipažinsiu: jų šįkart net nekviečiau savaitgalio praleisti Palangoje. O ką čia veiksi pačioje rugsėjo pabaigoje?

Taip, Palanga – galbūt net gražesnė nei Druskininkai. Bet geresni Druskininkai, nes juos šildo žmonių sielos. Net rugsėjo pabaigoje.