Dar vienas Palangos vadovas kėdę keičia į sostinės iššūkius

Palangos kultūros ir jaunimo centrui aštuonis mėnesius vadovavęs Artūras Butkus vasario 1-ąją baigė savo darbą Palangoje ir su šeima patraukė į Vilnių. Jau buvęs Kultūros ir jaunimo centro direktorius patikino, jog išvyksta dėl šeimos gerovės, tačiau jis neslėpė, kad kultūrininkų gyvenime Palangoje nebuvo viskas gerai. Jis atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.

– Prieš pradėdamas dirbti Palangos kultūros ir jaunimo centro direktoriumi, beveik dešimt metų buvote Telšių Žemaitės dramos teatro vadovas. Tuomet džiaugėtės, jog grįžtate į gimtąją Palangą, kas anuomet pastūmėjo grįžti?
– Pajaučiau, kad reikia pokyčių, tiesiog pavargau ir bėgau nuo rutinos. Gal ir nebe reikalo yra sugalvota direktorių rotacija. Jiems galioja penkerių metų kadencija. Aš išbuvau beveik dvi kadencijas. Tu visą laiką jauti savotišką Damoklo kardą virš galvos ir žinai, kad pasidarysi tai įstaigai nebeįdomus, išsisemsi. O iš kitos pusės, ateinantys žmonės atneša kažką nauja. Jeigu mūsų šalyje funkcionuotų tokia sistema tvarkingai, tuomet tai būtų labai įdomi ir teisinga praktika. Visi bijo, jog pasibaigs toji kadencija, o kur toliau. Duoną valgyti tai reikia. Tuomet ir atsiranda konfliktas. Aišku, gali būti ir kitoks niuansas – politinis, kai bus sudarytos tokios sąlygos, jog pats pasitrauksi.

– O tai kokios priežastys lėmė pasitraukti iš užimamų pareigų Palangoje?
– Palangoje viskas gerai. Aišku, visur yra visokių niuansų, tačiau pagrindinė mano išėjimo iš darbo priežastis yra šeima. Mano žmona rado gerai apmokamą darbą Vilniuje, tad mes sprendėme klausimą, kur geriau. Dirbome abudu Telšiuose ir abu galvojome, į kurią pusę važiuojame. Ji ieškojo savo svajonių darbo, aš savo. Aš radau, o tiksliau, laimėjau konkursą Palangoje. Ir jam labai intensyviai ruošiausi, labai norėjau į Palangą, turėjau tokį tikslą. Žmona norėjo į Vilnių, ji yra informacinių technologijų specialistė, ji ten gavo gerą darbą geroje kompanijoje. Tiesiog viskas taip išsirutuliojo organiškai ir paprastai.

– Kultūrininkai pastaruoju metu bėga kaip iš Palangos kaip iš skęstančio laivo... Susidaro įspūdis, jog kažkas su Palangos kultūra atsitiko.
– O gal taip ir yra, gal ir atsitiko.

– Įžvelgiate Palangos kultūriniame gyvenime daug problemų?

– Norisi išlikti diskretišku ir nedetalizuoti, nes nežinosi, su kuo ateityje teks dirbti, su kuo susidurti, kas bus tavo kolegos ar darbdaviai. Taip, aš savo nuomonę turiu apie kultūrinį gyvenimą Palangoje ir gal jis labiau yra susijęs su globaliais dalykais, respublikiniu mastu, nežiūrint lokaliai. Aš visą laiką kėliau daug klausimų, kurie yra susiję su kultūros politika (šiuo atveju) mieste. Man šis klausimas – labai svarbus. Tą klausimą su kolegomis keldavome ir Telšiuose, bet ten buvo daug savaiminių procesų, kurie nedarė įtakos, sakykime, Kultūros skyriui ar Savivaldybei. Tiesiog savaime veikė mechanizmas, tas ratelis sukosi ir jame vyko kultūriniai procesai. Geresni ar prastesni, aukštesnės kultūrinės vertės ar mažesnės, bet jie vyksta.

Iš šios įstaigos išėjo septyni žmonės vienu ypu ir viskas pakriko. Kodėl? Atrodo, neturėtų keletas žmonių nulemti viso proceso. Toji kritinė – kūrėjų – masė liko, išėjo administracijos žmonės. Bet ratas ėmė suktis klampiau.

Šiandien yra sunkiausia prisikviesti, susirasti, išsigryninti tokį darbuotoją, kuris tau nebus našta, o bus pagalba. Vienas pagrindinių kriterijų yra atlyginimas. Jis yra nedidelis. Dabar jau vyksta kaita, atlyginimai turėtų kitaip dėliotis ir jie turėtų didėti, bet ar tai gelbės, ar tai ne per vėlu.

 – Kartais išties atrodo, jog kultūra visuomet buvo nuvertinama, nustumiama „į antrą planą“, kaip su tuo tvarkytis?

– Taip kyla dviprasmiškų pamąstymų, bet tokioje suirutėje nereikia pasimesti, nereikia asmeniškai traktuoti, jog čia kažkas manęs nemyli, prieš mane suorganizavo kažkokį sabotažą, bet reikia išlaikyti blaivų protą ir pozityvų požiūrį. Nes kiekvieno išeinančiojo yra savi motyvai. Girdime daug interpretacijų: trijų kultūros įstaigų vadovai išeina, va, čia gal nukreipta prieš merą, administracijos direktorę ar tarybą, bet iš tikrųjų nežinau, ar tai galėtų būti kažkoks kryptingai nukreiptas protesto ženklas prieš valdžią: va, dabar po vieną ir išbyrėsim kaip dantys, tada galėsi jau tik košę valgyt. Nemanau. Kultūra visuomet buvo norinti būti labiau nepriklausoma nuo visų politinių sprendimų, nuo politikų. Jie gali norėti, jie gali prašyti daug dalykų iš mūsų, jie gali reikalauti iš mūsų rezultatų, kokius jie įsivaizduoja. Čia yra taip pat viena iš aštresnių temų, kuomet menininkas nenori paklusti tam, kas yra diktuojama, ar yra prašoma. Kiekvienas turi savo nuomonę.

 – Kokius norus išsako politikai dažniausiai? Nori daugiau švenčių, daugiau naujovių?

– Tai ir įvardijote – daugiau kažko, kuo nustebinsite, kuo pritrauksite šiais metais. Šiandien žmogų nustebinti yra labai sudėtinga. Visko jie matę. Pati žmonių masė pasako, ar, pavyzdžiui, stintos kaina per Stintų šventę yra didelė ar visai ne, ar turinys yra, ar jo nėra. Jeigu žmogus nevažiuoja, neateina į šventę, gal jam tam net poreikio nėra, o jeigu žmogus eina, tuomet reiškia, jog poreikis yra (elementarus paklausos ir pasiūlos principas). Ir galbūt ne visada tas kultūrinis turinys yra labai svarbus. Kaip ir Kaziuko mugė. Kas ten tokio ypatingo? Taigi visi žino, kad ateisim į Kaziuko mugę ir matysim tuos du, keturis kilometrus įvairių prekių. Ir ko mes ten tikimės? To ir tikimės. Taip, kaip atvykę į Stintų šventę mes tikimės daug brangių stintų. Nusipirkęs brangią stintą ją apkeiksnosiu. Tame irgi yra racijos.

Kalbant apie didžiąsias šventes, aš ruošdamasis konkursui šioms pereigoms užimti perspektyviniame plane rašiau, kad galbūt galimai galėtų atsirasti atskiras skyrius su savo skyriaus vedėjo pareigybe būtent šioms šventėms organizuoti. Tai yra normalu, kai tam tikros šventės jau pasiekia savo apogėjų, kaip pavyzdys gali būti Jūros šventė Klaipėdoje, jos tampa savarankiškomis, nes jos jau generuoja savo pinigus ir jos netgi gali būti galimai parduotos kada nors kam nors. Tam, kad būtų pakeltas šventės lygis, duodama pakankama pinigų injekcija, bet ji bus naudinga abipusiai – tiek verslui, kuris nupirks tą šventę, galbūt bus naudinga ir tam žmogui, kuris atvažiuos, nes jis gaus visko – kultūrinio produkto – daugiau.

Kultūrinis turizmas šiai dienai yra kaip gera alternatyva, idėja išjudinti miestelius, nes pradeda nebeužtekti vien infrastruktūros – atvažiavau, pasivaikščiojau, išvažiavau. Žmonėms jau reikia daugiau, jiems reikia sukurti pretekstą: aš noriu atvažiuoti į renginį, nueiti prie jūros, pasivaikščioti parke ir pan. Juk ir toji Koncertų salė yra mėgstama už tai, kad žmonės atvažiuoja su mintimi, jog nueis į koncertą, vėliau pasivaikščios, užsuks kavos, o gal, pasiliks nakčiai ir kitą dieną važiuos namo. Viskas labai tampriai susiję.

 – Palangoje renginiai labai matomi, į juos dažnai suvažiuoja visa Lietuva, ar Kultūros centras pajėgus viską suorganizuoti taip, kad įtiktų didžiajai masei?

– Palangos kultūros centre yra 29,5 etato. Atrodo, lyg ir pakankamai. Bet labai svarbu, kokia susiburia komanda į krūvą ir koks jos tikslas. Mes daugybę dalykų galime padaryti, vedini idėjos ir pernelyg nesureikšmindami, nesigilindami į tai, kiek yra skirta pinigų, bet kaskart suvoki, kad „studentiškų” renginių gali nebeužtekti reikliam kultūros vartotojui, kad reikalinga ir ryškesnė piniginė injekcija. Tačiau kaip šalia kūrybos rasti laiko rėmėjo, mecenato paieškai? Kas eis pas verslininkus ir bandys įrodyti, pagrįsti, jog jo renginys pasieks aukščiausius reitingus, produktas iš tikro bus geras ir reprezentatyvus? O kita vertus, ne kiekvienas kultūrinės veiklos vadybininkas turi tam tinkamas savybes.

Tai yra kompleksas visokių dalykų, kuriuos palaipsniui visa Lietuva išsispręs arba bent jau bandys spręsti. O man, pavyzdžiui, patinka pati UAB „Palangos renginiai“ idėja. Jeigu ji funkcionuotų ir veiktų taip, kaip galbūt yra sumanyta ar yra manoma, kaip turėtų veikti, tai galėtų būti naujas vėjas Palangoje. Kol mums iš panosės kas nors dar nenunešė tokių švenčių kaip „Palangos stinta“, Kurorto šventės ar kitų.

Daug kas viskuo kaltina valdžią, tačiau nereiktų to daryti. Savivaldybės vadovai ir visi darbuotojai apkrauti įvairiais darbais, tas ūkis čia pakankamai sudėtingas ir procesai dideli. Man tai yra labai svarbu pasakyti, nes jaučiu, kaip kartais norima kažką atkapstyti, įvelti į nešvarias intrigėles susiejant mano pasitraukimą iš einamų pareigų ir valdžios tariamą neveiklumą. Priešingai, man miesto vadovai suteikė visišką laisvę, tik daryk, tik padėk Kultūros ir jaunimo centrui tinkamai funkcionuoti. Tačiau, kiek greitas tas procesas, kiek efektyviai ir greitai gali padaryti, tai jau kitas klausimas. Tai nėra UAB‘as, o ir jame esama taisyklių, gali visko nepadaryti, tik gal rankos labiau atrištos. Biudžetinėje įstaigoje kiek kitaip.

 – Ar Palangoje kultūriniams renginiams skiriama pakankamai lėšų?

– Žiūrint kaip vertinsi tą pakankamumą. Jeigu su kuo nors lyginsi, vėlgi neadekvatu. Vėlgi kainos kasmet kyla, lėšų suma nesikeičia, o visi nori kokybės – nuo pensininko, kuris atvažiuoja pasivaikščioti parke iki jauno studento, pageidaujančio visai kitokių pramogų. Ir kiekvienas turi labai skirtingą suvokimą, kas yra gera šventė. Tuomet ir pinigų suma tampa dviprasmė. Man kaip menininkui gal norėtųsi į šventę pažiūrėti nestandartiškai, pasiklausyti trimito koncerto stovint bažnyčios šventoriuje. Kažkam tai atrodytų visiška nesąmonė, kam šalti lauke, jeigu galima eiti į vidų. Tad labai sunku atitikti kiekvieno poreikius. Bet stengtis reikia. Kiekvienas turi savo viziją, ką jis norėtų pamatyti.

Kad ir atvykę žmonės naujametinę naktį pažiūrėti šventinio fejerverko: vieni išvažiuoja nusivylę, nes nieko nematė, o kiti laimingi, nes atvažiavo, pasivaikščiojo užuot sėdėję namuose... Na, užplaukė rūkas. O tą fejerverką iššaudyti vis tiek reikia. Nešaudysi – blogai, šaudysi į rūką – vėl blogai. Kultūra yra gyva, tai yra gyvas ir labai aikštingas procesas ir viskam reikia kantrybės. Ne tik kūrėjams, kurie kuria tą kultūrą, bet ir kultūros vartotojams.

Šiai įstaigai didžiausias uždavinys yra susikurti tą komandą, kuri nuoširdžiai, profesionaliai kurtų kultūrą taip, kad pati mėgautųsi ne tik rezultatais, bet ir veiklos procesu. Tada galbūt ir gaunamas pinigas nėra toks svarbus, kai dirbi tokioje sinergiškoje komandoje, kuri dega idėjomis, iš kurios išmoksti, kurioje jautiesi reikalingas bei svarbus, kurioje idėjos yra svarbesnės už išorinius veiksnius.

 – Įvairūs minėjimai tikrai suvilioja mažiau žmonių, bet populiarieji renginiai sulaukia minių, tai rodo, kad šventės žmonėms patinka. Visuomenėje dažnai pasigirsdavo tokių nuomonių, jog dėl kultūrai skiriamo mažo dėmesio atrodo, jog kultūros mums ir nereikia, ar tai tiesa?

– Negalima sakyti, kad nereikia. Ir dėl skiriamo dėmesio – pasiginčyčiau. Kultūra nėra vien renginiai. Kultūra yra labai plati sąvoka. O jei turite mintyje kultūros darbuotojų atlyginimų klausimą, kultūros renginių finansavimo klausimą, reglamentuojančių veiklą įstatymų ar bendrai kultūros politikos krypties klausimą – taip, dėmesys nepakankamas.

Sakykim, kad ir vasario 16-osios renginys. Palangos kultūros ir jaunimo centro auditorija šiandien yra visa Lietuva. Tad galvoji, kam organizuoji tą renginį – miestiečiui ar visai Lietuvai, o tada seka ir kitas klausimas – kiek turiu pinigėlių renginiui, kuom nustebinsiu atvykstantį žmogų, kuom sudominsiu (dekoracijomis, akcijomis, atlikėju, koncertu?). Dažnai idėjų yra daugiau nei galimybių, tačiau čia reikalingi miesto kultūros prioritetai, drąsa laužyti standartus, nes visi suprantame – viskam pinigų neužteksime.

 – Dažnai galima išgirsti, jog tikrasis palangiškis yra labai išrankus. Galbūt jam įtikus, įtikti galima ir visai Lietuvai?

– Pradėjęs vadovauti Kultūros centrui, bandžiau labai greitai perprasti ko reikia Palangai, kaip čia viskas vyksta, kas tas vadinamasis adresatas. Būta daug sumaišties. Gal mes dažnai kartojame, kad palangiškis yra kitoks, man atrodo, kad palangiškis, net nebūdamas kitokiu, jau patikėjo, kad jis toks tikrai yra.

 – Nebaisu taip kardinaliai keisti gyvenimą, Vilniuje tikriausiai lauks visiškai nauji iššūkiai?

– Žinoma, kad baisu. Aš nelabai tikiu horoskopais, bet kartais jais pasinaudoju kalbėdamas (šypsosi – aut.). Mano zodiako ženklas yra Dvynys, tad juokaudamas dažnai sakau, kad nežinia su kuriuo „aš” šiandien pabudau. Nuo jo priklauso atsakymas – jei tai pozityvusis ir optimistiškasis Butkus – galiu kalnus versti ir nieko nebijau, o jei tas kitas – man neramu. Žinoma, juokauju. Tačiau, esu veržli, ieškanti ir nerimstanti asmenybė... Niekas nestovi vietoje. Natūralu jausti nerimą, kai viskas keičiasi. Tačiau esu įsitikinęs, jog žmogus neieškodamas, nieko ir neras. Gyvenimas yra upė. Turi daug ką praeiti, jog tobulėtum kaip žmogus, visų pirma.

Neramu ir dėl to, jog aš Palangą visada labai idealizavau ir norėjau čia kažką labai reikšmingo nuveikti. Vienas dalykas – supranti, kad vienas lauke – ne karys, o kitas dalykas – supranti, kad viskam reikia laiko. Tai yra pagrindinis akcentas. Per šį aštuonių mėnesių laikotarpį mes tvarkėme daugybę įstaigos administracinių reikalų, kurie yra privalomi kiekvienai biudžetinei įstaigai, pripuldami prie kūrybinių procesų, prie planavimo dokumentų, prie kolektyvo formavimo ir vidinio mikroklimato balanso... Ne mažai buvo neišspręstų ar netinkamai spręstų klausimų. Čia yra visko tiek daug, kad dažnai pasimeti ir nebežinai, kas tu esi. O aš atėjau dirbti birželio mėnesį, kuomet labai daug visokių reikalų.

O kur dar Kultūros centro prisiimtos atsakomybės – Koncertų salė, „Kupeta“, reklaminiai stendai, Kurhauzo salė, Šventosios kultūrinis gyvenimas, jaunimo iniciatyvos. Vienam kultūros ir jaunimo centro vadovui aprėpti viską – labai didelis iššūkis. O dažnam atrodo – ką čia veikia tie kultūrininkai, bet čia gyvenimas verda.

Palangoje kultūra yra labai matoma, ji labai svarbi, dėl to būtina visiems bendrai susitelkti vieningam darbui. Raginu padėti Kultūros ir jaunimo centrui geromis iniciatyvomis bei pasiūlymais, bet neplakti tuščios kritikos rimbais.

Aš kaip jau buvęs šios įstaigos vadovas norėčiau palinkėti Palangos kultūros ir jaunimo centro kolektyvui šiuo periodu, kol bus išrinktas naujas įstaigos vadovas,  dar labiau sustiprinti bendruomeniškumo dvasią ir susitelkti siekiant vieno tikslo. Jūsų talentas yra stipresnis už ore tvyrantį pesimizmą ir nusivylimą, Jūsų kūrybiškumas yra Jūsų ginklas. Naudokitės juo drąsiai.

IŠSKIRTI1: „Man, pavyzdžiui, patinka pati UAB „Palangos renginiai“ idėja. Jeigu ji funkcionuotų ir veiktų taip, kaip galbūt yra sumanyta ar yra manoma, kaip turėtų veikti, tai galėtų būti naujas vėjas Palangoje. Kol mums iš panosės kas nors dar nenunešė tokių švenčių kaip „Palangos stinta“, Kurorto šventės ar kitų.“

IŠSKIRTI2: „Palangoje viskas gerai. Aišku, visur yra visokių niuansų, tačiau pagrindinė mano išėjimo iš darbo priežastis yra šeima. Mano žmona rado gerai apmokamą darbą Vilniuje, tad mes sprendėme klausimą, kur geriau.“

Skaitykite „Palangos tiltas" laikraštyje