Daiva Stonkuvienė „Šilkas – gyvybingiausia medžiaga“

 „Aš moku būti mokytoja, nemokant... nieko. Noriu „užvest“, pažadint žmoguje kuriančiąsias jo galias. Leidžiu atsiskleist asmenybei, o juk asmenybės laisvė ir meniškumas – nevaržomi, kaip kalnų upė. Botagu, liepiamąja nuosaka niekada nieko niekur nelaimėsi. Kur muštras – siela gūžiasi, kaip sraigė, meniškumas baigiasi. Mūsų šilko klube kiekvienas yra savimi, akistatoje su visagale, dangiškąja vaivorykšte“, – taip žinoma Palangos dailės pedagogė-ekspertė, menininkė, kantri psichologė Daiva Stonkuvienė birželio pirmąją bičiuliškai geriausių kūrinių – trijų vaikų ir sesers Sonatos, o pietų metą – ir iš gimnazijos sugrįžusio vyro Audriaus akivaizdoje pasakojo apie kantrius ieškojimus jos prieš keletą metų sukurtame meniškų palangiškių šilko klube ir bandymus sielos gėlėmis nuspalvinti ne visada spalvotą gyvenimo kasdienybę.

Menas augina meilę

Prisiminkime garsiąją A. De Sent Egziuperi frazę: „Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis. Tik širdžiai“.

Menas augina meilę.

Be meilės net pavasaris būtų bejėgis, o ką ir kalbėt apie gyvenimo valtelėse dažnokai besiblaškančius jautriasielius. Todėl džiugu susipažinti su „Šilko meno terapeute“ ponia Daiva Stonkuviene, kurią gerbia ir mokiniai, ir vaikai, o ir iš vyro pavydėtinai nuovokaus Senosios gimnazijos istoriko Audriaus Stonkaus ligi šiol dar neteko išgirsti nė vieno apsiniaukusio epiteto.

Manau, kad ir kai kurie amerikonai pavydžiai nužvalgytų Daivos ir Audriaus sodybėlę Valteriškėje, peršokus Ronžės upiuką. Ypač architekto Mindaugo Zabarausko suprojektuotą akmensienį rūmą, kurį dengia „superinis“ stogas, panašus gal į grojančios armonikos dumples laidoje „Duokim garo!“ Tą Stonkų sodybos stogą, kol naujoji Palanga Valteriškėje dar išgyveno „Kūdikystės amžių“ pro autobuso langą galėjai įžvelgti jau nuo autoviaduko, kur vasarą vyksta ralistų lenktynės.

Šeimininkai, originaliausio būsto savininkai, smalsuolių neatsigina ir dabar. Ponui Audriui Stonkui, širdimi žaibiškai priimančiam visa, kas originalu, kas pilką kasdienybės rutiną „atskiedžia“ meniškumu greitai prie dūšios „prilipo“ irgi laisvaminčio architekto Mindaugo Zabarausko projektas ir Darbėnų meistriukų „subudavota“ žemaitiškų „kūlių“ siena.

Akmenų energija

„Akmenlige“ serga gal pusė palangiškių. Teigiama akmenų energija sveikatina ne tik pagonių sielas. Dabar jau ir pats Audrius meistriškai stato originalios išvaizdos akmeninę tvorą. Beje, šis išmintingas palangiškis istorikas 1998 metais irgi redagavo vieną iš liberaliųjų Palangos laikraščių. Grįžtant iš Stonkų namų geri prisiminimai apie bičiulius įkvėpė sau kelyje paniūniuoti: „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai Trakų štai garbinga pilis...“ Neveltui – Maironio metai!“ Toji „giesmė“ priminė ir jaunystę, studijų metus ir koncertėlius Vilniuje, universiteto Tauro bendrabutyje, kai net Maironio dainas apie laisvą Lietuvą draudė. Visi privalėjome būti vienodi. Namai ir žmonės. Bet žibėjo žvakės ir pavasariški žiburiukai gitara grojančių anglisčių studenčių, mūsų draugių Ritos, Vidos, Vitos akyse... Grojome, nepaisėme draudimų. Išlikom optimistai.

Bet sugrįžkime į šilkinį – akmeninį Daivos ir Andriaus Stonkų kiemą, nepamirštant, kad kiekvienas iš mūsų turim, kuriam savus jaunystės prisiminimus, savą poeziją, dainas, gitaras, žinome būdus, kaip žolei pro asfaltą atrasti galimybes ir kelius visais atvejais išsivaduoti iš provincialaus dvasinio kalėjimo ir kūrybinių ieškojimų virusu apkrėsti kitus.

Kuriančios, meniškos širdies „nuspalvinta“ sala – jau ne bala. Meno kūrinys.

Prie kuriančios asmenybės visada šilta. Nes širdžių „magnetukai“, – ne prekybos centruose, ne bankuose. Jie, menininkai (tikrumas dažniausiai – ne rėksnys!) yra tarsi tie netikėtai sušvintantys narcizų žiedai iš pažiūros vienodoje pavasarinėje Palangos pievoje, už „Alvetos miestelio“, prie Ronžės, kur anksčiau buvo miesto komunalininkų šiltadaržiai. Narcizai, konvalijos, tulpės jau daug metų tęsia savus gyvenimus. Pastabi akis atranda. Pakvimpa namai jaunyste!

Šitaip ir menišką sielą atradus reikia gerbti, tausoti, nors apie tai jie patys nemąsto. „Vau, kaip nebrangina savo aukų menas“. Menas sugeba gyvatiškai ataugti, o gyvačių nuodai – ir vaistai. Kaip moters meilė, menai – dailė, poezija, muzika. Nepamirškime meno, su kuriuo ir akmenys palengvėja.

Kiekvienas iš mūsų esame jūra

Aistros formos įkaitina žmogaus emocinį kraują net „nusirenginėjant“ rudens medžiams.

Čia vėl atklydo „šilkinės“ Daivos, kurią dar 1990 metais į darbą Senojoje gimnazijoje priėmė įžvalgus direktorius A.Karačionka, mintys: „Dabar Palangą vėl „praryja“ kurortinio Chaoso Smakas. Vėl daug triukšmo. Palangiškis nesavas. Palanga dieviškai graži ir savo žmogaus kūrybą skatina labiausiai rugsėjį, spalį. Tada ramiai sugrįžta prisiminimai apie neskubantį, menui neabejingą Sielos gyvenimą, kai vėl drąsu palinkti prie naujo kūrinio, nebūtinai šilko tapybos ir, tarsi išpažinčiai, be tarpininkų atsiverti nemeluotai savo likiminei būčiai – su štormais ir stilium. Juk kiekvienas iš mūsų esame jūra“.

Laiminga mama. Ne tik birželio pirmąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną iš šalies gali lengvai pastebėti, kaip kuriančios šeimos valdovė įdėmiai seka kiekvieną mažosios Gabijos judesį, kaip dėmesingai šypsodamasi skaito V.Jurgučio mokyklos padėką sūnui Povilui mokslo metų baigimo proga, kaip suklūsta – „o kur dabar Dominykas?“

„Jūs nežinote, kiek daug aš išmokau iš vaikų. Šeimoje ir gimnazijoje. Daug tapybos ant šilko paslapčių atskleidė, nepatikėsite! – dabar tenisu susižavėjęs sūnus Povilas. O juk buvo laikotarpis, kai šilko gėles jaunasis Stonkus tapė, kaip patyręs profesionalas, „super“ jo darbelių parodoms net Klaipėdos galerijos savo vartus atvėrė. Kiek daug aš iš jo išmokau! Povilas jau penkiametis viską buvo iš manęs, visas šilkinių paveikslų technologijas nusižiūrėjęs. Šiuo metu jam rūpi tenisas ir kiti žavesio objektai. Bet svarbiausia – jau įvyko: pagarbos menui sėklos sūnaus širdyje, žinau, rado savo vietą amžinam, o meniška siela savaime – inteligentė, pasiruošusi praturtinti visus šioje net ašaringoje įkalnėje“, – geriant kavą „sulesioju“ menininkės Daivos Stonkuvienės išsakytas mintis.

Nuo to, kas skirta, nepabėgsi

Apibendrinant: kas, kam, kiek, ko gyvenime skirta – nuo to nepabėgsi. Ir bėgti nereikia: dažnai ant dešinio žmogaus peties rytais tupintis aistrų pilnas Kipšiukas teisingiausiai parodo, kur tą dieną slepiasi kuriantis Angelas. Drovus, nesireklamuojantis kaip meilė. Tikras. Vidutinybės serga tuštybe, kurios neišsituštinsi. Talento skeptikų ar girtos aplinkos „vertinimai“ iš kūrybinių vėžių neišmuš. Kad ir tų profesionalių vertintojų čia – ne „prūdai“. Pagal spalvas. Pats esu pastebėjęs, kaip vienas linksmadantis – šlapiakulnis vietos „meno ir politikos jumoristas“ Palangos bibliotekoje staipėsi vienos parodos atidaryme: „Ibicimici, kaip gražu, dabar suprantu, kokios gabios yra mūsų moterys“.

Panašių apšepusių „vertintojų“, „kritikų“ miesto bibliotekoje gali sutikti ypač tada, kai lyja ar lauke šalta. Ką gi... Šuo loja – karavanas eina. Širdis duota ir menininkui, ir gyvenimo atstumtajam, ar atstumusiajam“. Toks žmogaus likimas.

Kūrėjos „sparnų“ nesuglaus ir šiemet

Palangos „Šilko klubo“ krikšto mama ir vadovė, aktyviai ir profesionaliai kurianti, jau 22 metus Senojoje gimnazijoje dailę dėstanti Daiva Stonkuvienė neslepia, jog darna šeimoje, vyro sąžiningumas, mylinčių vaikų pomėgiai, namų tobulinimas, taip pat užsiėmimai su bičiuliškomis „šilko gėlių augintojomis“ palangiškėmis, kretingiškėmis, net kūrėjomis iš Mažeikių nuo 2002 metų labai teigiamai harmonizavo jos gyvenimą. Natūralu! Jau sukaupta daug patirties, kuri augina išmintį: „Aš laukiu tų šviesių susitikimų su grožiu, menui neabejingomis Danute Pečiukoniene, Kristina Lisiene, Rasa Lesauskiene. Su kiekviena iš mūsų „šilkinio dvidešimtuko“ bus dar dešimtys parodų Palangoje ir visoje Vakarų Lietuvoje. Jūra, gėlės, vasara, tolstantys metų paveikslai lieka mūsų darbeliuose. Tai ir yra laimė – nešti laimę kitiems“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".