Atstatytai „Laiminančio Kristaus“ skulptūrai – 25-eri

Birželio 14-ąją sukaks 25 metai, kaip atstatyta skulptūra „Laiminantis Kristus“. Kaip pavyko pasiekti, jog šis Birutės parko simbolis, tarsi visus, einančius link Gintaro muziejaus, kviestų, būtų atstatytas, puikiai pamena Vitalius Bernardas Litvaitis, šios idėjos iniciatorius ir organizatorius. Artėjant paminėjimo vertai datai, apie tai jis sutiko papasakoti „Palangos tiltui“.

Norėjosi atkurti teisingumą
„Skulptūra atstatyta 1993 metų birželio 14-ąją, kai minima Gedulo ir vilties diena. Būtent tą dieną ir stengiamės organizuoti atidengimą. Tuo metu Palangos meru buvo Rimantas Antanas Mikalkėnas, pirmasis Palangos meras nepriklausomybės laikais, ir jis labai daug padėjo. Mums iš tiesų anuomet nebuvo lengva įgyvendinti šį užsibrėžtą tikslą. Pinigų vertė nuolat kito, reikėjo ieškoti rėmėjų“, – pasakojo palangiškis.
V. B. Litvaitis pranešė, jog Savivaldybė ketina paminėti tądien ne tik Gedulo ir vilties dieną, bet ir skulptūros „Laiminantis Kristus“ atstatymą.
Jau nuo seno, dar prie pirmosios skulptūros, visi labai mėgdavę įsiamžinti, gražiu parko simboliu, be kurio žmonės parko neįsivaizduotų, skulptūra išlikusi iki šiol.„Labai daug buvo išlikusių nuotraukų ir mažiausiai kokia dešimt atvirukų buvo išleista“, – sakė V. Litvaitis.
Aktyvus palangiškis papasakojo, kaip kilo jo susidomėjimas šia skulptūra. „1961 metais su žmona atvykome į Palangą, kuomet ji, baigusi pedagoginius mokslus, čia gavo paskyrimą. Ieškojome kur mums apsistoti. Bet kur tu Palangoj rasi. Žiemą dar gali rasti, bet vasarą tai reikia kraustytis. Žmona rado prieglobstį kiek atokesnėje vietoje pas Jasus, Kazimieras Jasas pas grafus dirbo vairuotoju, o jo žmona Sofija tvarkė grafų namus, dirbo kambarine. Jie daug pasakojo apie grafus, taip pat papasakojo ir apie skulptūrą, kaip ji buvo nuversta, kiek palangiškių ašarų išlieta. K. Jasas buvo įsitikinęs, jog toji skulptūra, dingusi po nakties, buvo ne sunaikinta, o paslėpta. Mane ši istorija sudomino. Nebuvau aš labai tikintis, ne dėl to man buvo įdomu, buvau netgi laisvamanis, tačiau man norėjosi atkurti teisingumą. Jeigu skulptūra čia turėjusi stovėti, tai ji turi stovėti ir dabar“, – pasakojo Vitalius.

Idėją palaikė
Idėją išsakyti V. Litvaičiui pavyko vieno vykdomojo komiteto susirinkimo metu, kuomet būdavo pateikinėjamos ataskaitos.
„Aš visuomet dalyvaudavau, nes jau vadovavau kurorto vandentiekiui. Aš tuomet neiškentęs ir išsakiau šią mintį, atstatyti Kristų. Visi ėmė ploti, pritarė, tai ir buvo pradžia“, – prisiminimais pasidalino V. Litvaitis.
Šis klausimas buvo svarstomas Tarybų sesijoje, tuo metu buvo pasiūlyta įvairių kitokių idėjų, pavyzdžiui, pastatyti ką nors klasikos, tačiau pirminės idėjos autoriui norėjosi siekti teisingumo ir atstatyti būtent šią skulptūrą, kuri ir turėjo stovėti. Tam neprieštaravo dauguma.
„Kada skulptūra buvo atlieta, pradėjome daryti postamentą. Žmonės visapusiškai pagelbėjo – ir eiliniai gyventojai, ir valdžios atstovai. Bet vis tiek buvo labai nelengva. Nuolat žmonių aukos buvo įrašomos į apskaitą, o kai reikėjo postamentui – kaip tyčia, nieko nebebuvo, viskas panaudota, tarsi iššluota. O dėl darbų jau buvo sutarta. Ir sutapk tu taip, kad į mano namus tokiu reikiamu momentu užsuko verslininkas iš Šventosios ir įteikė auką būtent tai tuomet reikalingai sumai. Savo pavardės skelbti jis nenorėjo“, – apie tarsi tikrai iš aukščiau stebimą darbą pasakojo aktyvus palangiškis.
Atstatytos skulptūros atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir vyskupas Antanas Vaičius, palikęs V. Litvaičiui atsiminimą, kai už didžiules pastangas vyskupas atsidėkodamas pabučiavo jį į skruostą. „Tuomet dar juokavau ir sakiau vyskupui, jog dabar negalėsiu praustis“, – šypsojosi V. Litvaitis.

Skulptūros pastatymo versijos
Dar prieš trejetą metų išleistoje biografinėje knygoje „Aš esu toks, koks esu“ V. B. Litvaitis pasakoja, jog kas „Laiminančio Kristaus“ autorius, kur ir kada skulptūra atlieta, kada ir kokia intencija ji pastatyta dvaro rūmų parteryje, – atsakyti į šiuos klausimus XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo itin svarbu paminklo atstatymo iniciatoriams, renkant skulptūros istoriografiją.
„Manau, kad paminklo gimtadieniu galima laikyti 1907–1912 m. Šią prielaidą padarėme, peržiūrėję surastus to meto spaudinius. Dendrologiniame žurnale „RevueHarticole“ (1906 m.) išspausdinta iliustracija su Palangos parko vaizdu. Toje vietoje, kur dabar stovi skulptūra „Laiminantis Kristus“, matyti lyg ir stela ar medinis stulpas. Taigi, tada ten skulptūros ten nebuvo. 1913 m. lenkų istoriko dr. StanislavoKarvovskio išleistoje knygoje jau rašoma, kad Tiškevičių rūmų parterio aikštėje stovi Kristaus skulptūra. S. Karvovskis, rengdamas knygelę spaudai, galėjo sugaišti mažiausiai metus laiko, taigi, bent jau 1912 m. skulptūra ten stovėjo“, – atskleidžia detales V. Litvaitis.
Taip pat bandyta išsiaiškinti, dėl kokios priežasties grafai priešais savo pagrindinę rezidenciją pasistatė sakralinio siužeto meno kūrinį. Tačiau nieko konkretaus sužinoti nepavyko.
„Žmonės mums pasakodavo tik kažkur girdėtas prielaidas, spėliones. Ko gero, dalis jų buvo sukurtos ekspromtu. Pagrindinė versija – grafas skulptūrą buvo užsakęs naujajai katalikų bažnyčiai, ji turėjusi būti pastatyta šventoriuje, senosios bažnyčios altoriaus vietoje. Esą, užsitęsus statybai, grafienė pareikalavusi Kristaus paminklą pastatyti priešais savo rūmus. Yra nurodomos dvi priežastys, paskatinusios pakeisti kūrinio vietą. Vieni tvirtina, kad grafienė tai padarė norėdama įamžinti nuo difterijos mirusios dukters atminimą. Kiti pasakoja, kad grafienė norėjo sulaukti sūnaus, tačiau jai vis gimdavusios dukros, ir ji pastatė priešais rūmus šią Kristaus skulptūrą, kad susilauktų sūnaus. Faktai rodo, kad abi šios versijos neatitinka tikrovės, nes Tiškevičių dukra mirė tik apie 1932 m., o skulptūros pastatymo metu Palangos grafai jau turėjo vyriškos lyties palikuonių – vyriausiasis Tiškevičių sūnus gimė apie 1902 metus“, – prielaidas dėstė palangiškis.
Suabejota ir tuo, jog skulptūra galėjo būti užsakyta tuo metu statomos bažnyčios šventoriui, kadangi ji buvo per didelė. Tuo tarpu skulptūra idealiai atitiko parko aplinką. Juolab, kad visi žinojo apie grafienės gilų pamaldumą, tikėtina, kad būtent šioje vietoje skulptūra ir turėjo stovėti.
Neatmestina ir ta prielaida, kad didžiausias bažnyčios statybos fundatorius grafas Feliksas Tiškevičius pasistatė Kristaus skulptūrą priešais savo pagrindinę buveinę, norėdamas savo mecenatystei suteikti didesnę reikšmę bei įamžinti savo auką Palangos katalikų bažnyčiai.

Pirmosios skulptūros likimas
O kaip gi dingo pirmoji „Laiminančio Kristaus“ skulptūra? V. Litvaitis pasakoja, jog „Laiminantis Kristus“ sovietinei valdžiai buvo „kaip šašas ant kaktos“. Vilniuje jau buvo nugriauti Trys Kryžiai, uždarytos visos buvusių dvarų koplyčios, daugelis bažnyčių, o Palangos „Kristus“ vis dar tebestovėjo.
Palangos grafų Tiškevičių rūmuose šeimininkavo kariškiai. Žinoma, kad tuo metu pagėrę kariai buvo surengę šaudymo pratybas. Savo taikiniu jie tada pasirinko „Laiminančio Kristaus“ skulptūrą. Per šias varžybas paminklas neteko kelių pirštų.
„Ruošdamiesi atstatyti skulptūrą, aiškinomės, kada ji buvo sunaikinta. Versijų buvo įvairių – pradedant 1947 m. ir baigiant 1953-aisiais. Tuo laiku, kai mes pradėjome domėtis buvusia skulptūra, nuo jos sunaikinimo jau buvo praėję daugiau kaip 40 metų, tad žmonėms atmintyje tiksliai atkurti ano meto įvykius buvo gana sudėtinga. Pasikalbėję su tuo metu dar buvusiais gyvais tragedijos liudytojais ir amžininkais, padarėme išvadą, kad „Laiminantis Kristus“ buvo sunaikintas 1948 m. rudenį. Kai kurie senieji palangiškiai mums pasakojo, kad tuo laiku kai kas iš buvusiųjų valdžioje, gavę nurodymą iš viršaus, rūpinosi, kad paminklas iš parko būtų iškeltas, tačiau nesunaikintas. Tad kaip dingo skulptūra? Trys Palangos gyventojai, paprasti darbininkai, į parką nuversti Kristaus skulptūros atvyko, pasikinkę arklį. Užrišę grandinę už skulptūros kaklo, kitą jos galą vyrai prikabino prie arklio pakinktų. Kai tik skulptūros neliko, jos vietoje buvo pastatyta didelė betoninė vaza. Žmonės prisimena, kad ryte į parką atėję ir ten neradę skulptūros Palangos gyventojai ėmė tiesiog raudoti ir siųsti prakeiksmus miesto valdžiai“, – surinktais prisiminimais dalijasi V. Litvaitis.
Išsiaiškinta, jog skulptūra nuvežta į metalo laužą, kur ji buvusi visiškai sunaikinta – iš jos tuomet belikę tik ketaus gabalai, ir šie buvo sumesti į vagoną, išriedėjo į Lentvarį, kad ten būtų perlydyti ir panaudoti, gaminant ketaus vonias.
„Išgirdę šią istoriją, mes, palangiškiai, rūpinęsi Kristaus skulptūros atstatymu, praradome bet kokią viltį, kad ji gali būti nesunaikinta ar bent atskiros jos dalys gali būti kur nors paslėptos“, – reziumavo palangiškis.

Po pabaigtų darbų – palengvėjimas
Skulptūros atgimimo ėmėsi kaunietis skulptorius Stasys Žirgulis. Kai skulptorius apsisprendė imtis šio darbo, jis atvyko į Palangą, kur kartu su V. Litvaičiu peržiūrėjo turimą skulptūros ikinografinę medžiagą. Kaip minėta, išlikusių nuotraukų buvo daug.
Daugelio žmonių pastangomis skulptūra vėl ėmė džiuginti žmones. Vandalizmo siautėjimo metais valdžios nurodymu skulptūra buvo nugriauta ir sunaikinta, o nepriklausomos Lietuvos atgimimo laikotarpyje Palangos visuomenė ir miesto vadovybė nutarė atstatyti „Laiminantį Kristų“ iš jos atstatymui paaukotų pinigų.
Skulptūra ir postamentas buvo padaryti 1990–1993 m. Autorius – skulptorius S. Žirgulis, skulptūrą liejo Kauno ketaus liejykla (generalinis direktorius Evaldas Majauskas). Postamentą pagamino akmens apdirbimo meistras Adolfas Gendvilas. 1993 metų birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – skulptūra atidengta ir pašventinta. Pašventinimo apeigas atliko Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
„Birželio 11 dieną „Laiminantį Kristų“ montavome jam skirtoje vietoje ant jau sustingusio pamato. Miesto meras Rimantas Mikalkėnas įdėjo kapsulę su laišku į pamatuose paliktą skylę. Skulptūra buvo pastatyta. Kitą dieną prie jos jau žydėjo gėlės, žmonės ėjo į parką apžiūrėti naujosios palangiškių skulptūros. Tais metais birželio 14-oji buvo vasariškai karšta. Tą sekmadienį žmonės iš Palangos bažnyčios didžiule kolona ėjo į Botanikos parką, kur vyko atstatyto „Laiminančio Kristaus“ pašventinimo iškilmės. Po iškilmių Palangos gintaro muziejaus vestibiulyje buvo surengtas nedidelis priėmimas. Kai darbas buvo užbaigtas, pajutau didžiulį palengvėjimą. Palengvėjimą dėl to, kad baigėsi dvejonės ir rūpesčiai, jog atlikau savo pareigą iki galo“, – prisiminimai sklendžia iniciatoriaus atmintyje.