Atgimusiame Kurhauze svečius pasitiko grafų Tiškevičių epochos dvasia

Šeštadienio popietę atgimusiame kurorto simbolyje – Kurhauze – įvyko pirmasis renginys. Istoriniame vakare, kuriame dalyvavo apie pora šimtų kviestinių svečių, Palangos ir Lietuvos kultūrai perduotas restauruotas Kurhauzas, Palangos miesto garbės piliečio vardai suteikti Jonui Brindzai ir Larsui Tomui Larsenui, Lietuvos kultūros sostinės vardas perduotas Panevėžiui, o taip pat įteikti proginiai medaliai 70 Palangai ir jos kultūrai nusipelniusių žmonių.

Pasijuto lyg pasakoje
Į iškilmingą Kurhauzo atidarymo ceremonijos renginį svečiai pradėjo rinktis jau prieš trečią valandą. Vieni po kitų į restauruotąjį pastatą rinkosi europarlamentarai ir Seimo nariai, miesto Tarybos nariai ir svečiai iš kitų miestų, Vyriausybės ir ministerijų bei departamentų atstovai, Palangos kultūros ir meno žmonės bei bendruomenės atstovai, kuriuos pasitiko Palangos meras Šarūnas Vaitkus su žmona Vilma.
„Jaučiuosi taip, lyg būčiau patekusi į Kalėdų stebuklą, – prisipažino ilgametė S. Vainiūno meno mokyklos mokytoja Kostancija Strikienė, kurios pirmoji darbovietė 1958-aisiais atvažiavus į Palangą buvo Kurhauze įsikūrusiuose kurorto kultūros namuose meno vadove. – Žinoma, tada Kurhauze nebuvo nieko panašaus. Prieš akis iškyla ant sienos pakabintas šūkis „Menas priklauso liaudžiai“ ir tuometinių „vadų“ portretų galerija. Dabar gi jaučiuosi kaip Pelenė pasakoje – taip gražu aplinkui. Ir taip jaudinuosi, kad net kalbėti sunku“.
Tačiau, pasak K. Strikienės, nors anuomet salė nebuvusi tokia graži, joje tvyrojo įstabi kultūrinė dvasia: čia koncertuodavo ir kompozitorius Balys Dvarionas, vyko kompozitoriaus Juozo Karoso bei kitų iškilių muzikų autoriniai vakarai. O kur dar pučiamųjų orkestro koncertai ir smagūs šokių vakarai. Belieka linkėti, kad atgimusiame Kurhauze atgimtų ir toji kultūrinė dvasia.
„Jeigu pasakyti vienu sakiniu, šiandien Kurhauzas daug gražesnis nei buvo prieš kelis dešimtmečius, – paklaustas, ar labai skiriasi restauruotoji pastato dalis ir koncertų salė, atsakė Vitalius Bernardas Litvaitis. – Anuomet ji buvo jau gerokai „padėvėta“, ir tokio įspūdžio nesudarė. Dabar gi salė dar gražesnė ir todėl, kad buvo labai laukiama. Tada gi ji, kaip ir visas Kurhauzas, buvo lyg ir įprastas dalykas: buvo tiesiog kultūrinės paskirties pastatas. Šiandien jis atsiveria kitokioje šviesioje – daug metų lauktas, ir ypač paskutiniu metu, kai jau matėme, kad darbai artėja prie pabaigos. Dėl to, kiek tiksliai viskas atkurta, reikėtų teirautis specialistų, o mano akimis lipdiniai atrodo tokie pat, kaip buvo, spalvos taip pat. Tik dabar viskas daug šviežiau ir gražiau“.
 

Priminė Palangos ir Kurhauzo istoriją
Beveik dviem šimtam kviestinių svečių susėdus į jiems skirtas vietas ir pamažu tylant šurmuliui, į salę įžengė grafų Tiškevičių epochos rūbais apsirėdę personažai. Pirmas jų nešė tiksintį metronomą, ir jo tiksėjimas lyg pasuko laiko spiralę atgal, į tuos metus, kai Kurhauzas tik buvo statomas.
„Čia tvyro ypatinga dvasia. Daugiau nei prieš šimtą metų šioje vietoje grafų Tiškevičių šeima pradėjo šlovingą Palangos kurorto istoriją. 1824 m. caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius nupirko Palangą už 177 tūkst. 171 sidabro rublį. Apie 1877 m. grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva imtas statyti pirmasis Palangos poilsinis pastatas – Kurhauzas, tapęs besikuriančio kurorto centru ir simboliu“, – skambėjo Palangos kurorto ir Kurhauzo istoriją primenantys žodžiai.
Kurhauze grafai Tiškevičiai ėmė formuoti gyvenimo ir laisvalaikio stilių: rengė muzikos žvakidžių koncertus, šokių ir labdaros vakarus, spektaklius, kurie pritraukdavo poilsiautojų elitą. Čia poilsiauti suvažiuodavo ir jaunos Lietuvos valstybės visuomenės veikėjai, karininkai, inteligentija.
Pažiūrėti šokančiųjų ateidavo ir garbusis poetas Maironis, užsukdavo kuklusis Vincas Mykolaitis-Putinas. Kurhauze koncertavo Lietuvos operos korifėjai Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, Antanas Sodeika, Stasio Šimkaus orkestras.
Senosios kartos palangiškiai dar prisimena, kaip čia su dideliu pasisekimu dainuodavo lietuviškos estrados pradininkas Antanas Šabaniauskas, kurio koncertai buvo tapę Palangos muzikinio gyvenimo dalimi.
Palangos simboliu laikytas Kurhauzas sudegė 2002-aisiais. Pergyvenęs du pasaulinius karus, tapęs svarbių įvykių ir pokyčių liudininku, jis 11 metų buvo vaiduokliu, aptvertas tvora, už kurios buvo paslėpta gyva pastato dvasia ir turtinga istorija.
„Miestas ir Lietuvos visuomenė nebuvo abejingi Kurhauzo likimui. Pagaliau sulaukėme permainų“, – sakė renginį vedę N. Stasiulis ir LRT laidos „Labas rytas“ vedėja  Eglė Daugėlaitė, pakvietę atverti atgimusio Kurhauzo duris Lietuvos ir Palangos kultūrai ir perkirpti simbolinę juostelę Palangos miesto merą Š. Vaitkų, kultūros ministrą Šarūną Birutį ir UAB „Pamario restauratorius“ direktorių Aldą Kliuką.

Atgimė Kurhauzas, atgimsta
Palanga
„Prireikė 11 metų, kad iš Palangos gėdos sudegęs Kurhauzas pavirstų šia nuostabia balta gulbe, kuri suteiks visuomeninę ir kultūrinę erdvę renginiams, kurios Palangoje išties trūko“, – į šventės dalyvius prabilo miesto meras Š. Vaitkus.
Kurorto vadovas priminė keletą svarbių faktų, kurie paspartino Kurhauzo atgimimą.
2011-ųjų vasarą Andriaus Kubiliaus vadovaujamas Vyriausybės ministrų kabinetas surengė Palangoje išvažiuojamąjį posėdį. Susirinkę prie sudegusio Kurhauzo visi sutarėme, kad reikia atgaivinti šį kurorto simbolį, o tam būtinos ir lėšos, ir teisiniai sprendimai. 2012 metais gautas pirmasis finansavimas – Kultūros paveldo departamentas skyrė Kurhauzo restauracijai pirmuosius 300 tūkst. 2013-aisiais Vyriausybė atskiru sprendimu skyrė dar lėšų iš privatizavimo programos. „Savivaldybė išties operatyviai parengė Kurhauzo restauracijos ir pritaikymo visuomenės poreikiams projektą, Kultūros paveldo departamentas ne mažiau operatyviai jį suderino. Tiek buvusi Vyriausybė, tiek dabartinė, vadovaujama premjero Andriaus Butkevičiaus, vieningai, be jokių politinių nusistatymų rėmė ir skyrė finansavimą restauracijos darbams, o „Pamario restauratorius“ nuoširdžiai dirbo atkurdamas šią kultūros vertybę, – minėjo meras. – Šiandien – pati laimingiausia diena Palangoje. Esu sakęs ir galiu pakartoti: atgims Kurhauzas, atgims ir Palanga. Šiandien matome atgimusį Kurhauzą ir atgimstančią Palangą“.

Palangiškiai turi kuo
didžiuotis
„Šiandien džiugi diena ne vien Palangai. Istorinis Kurhauzas atveria duris kaip gražus ir grakštus rūmas. Palangiškiai, neslėpkit pasididžiavimo – juk jūs per tokį trumpą laiką atkūrėt tai, kas dūlėjo daugiau nei dešimtmetį“, – kalbėjo kultūros ministras Š. Birutis, pabrėžęs, jog itin malonu, kad grafų Tiškevičių epochos dvasia ir šiandien jaučiama Kurhauzo salėje, ir kad ši atgimusio kurorto simbolio atidarymo šventė vainikuoja Palangos – Lietuvos kultūros sostinės kultūrinių renginių ciklą.
Ministras pasidžiaugė ir dėl planuojamų naujų kultūrinių erdvių Palangoje, ir išreiškė viltį,  kad ir Vasaros estrada taip pat greitai atgims pastatu, kuris žiemą-vasarą burs muzikos bei teatro meno gerbėjus iš visos Lietuvos.
„Siekite savo tikslų taip pat atkakliai, kaip tai darėte iki šiol“, – linkėjo palangiškiams Š. Birutis.
„Simboliška, kad šiandien, besibaigiant 2013-iesiems metams ir Palangai dar tebesant Lietuvos  kultūros sostine, duris atveria Kurhauzas. Jo atidarymas – geriausias įrodymas, kad mūsų sprendimai Lietuvos labui yra aukščiau už politinius interesus, – kalbėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjas Antanas Vinkus, perskaitęs premjero sveikinimą Kurhauzo atidarymo proga. – Šiandien visiems mums noriu palinkėti: darykim tai, kuo tikime, ir tikėkime tuo, ką darome“.
„Šiandien išties džiugi diena. Išklausęs premjero A. Butkevičiaus sveikinimą tiesiog neturiu ko pridurti, net negaliu vertinti kritiškai, kas būna labai retai – kreipdamasis į besišypsančius svečius ir šventės šeimininkus pajuokavo Seimo narys ir opozicijos lyderis Andrius Kubilius. – Prieš lipdamas į sceną ketinau rėžti paskaitą apie lyderystės svarbą, ir ji būtų buvusi skirta Palangos merui Šarūnui Vaitkui – kiek jis dėjo pastangų, kad Kurhauzas būtų atgaivintas, net visą Vyriausybę prie sudegusio pastato buvo atsivežęs. Manau, kad Kurhauzas tapo paminklu ne tik Palangos istorijai, bet ir lyderystei. Palangos kurortas gimė Tiškevičiams pastačius Kurhauzą, dabar kartu su atgimusiu Kurhauzu matome ir atgimstančią Palangą“.
„Galime tik pasidžiaugti tuo, ką matome. Pernai Kurhauze net grindų ir stogo nebuvo, šiandien gi prieš mus – toks grožis. Štai ką gali padaryti žmonės, vedami kilnių idėjų ir turėdami tikslą“, – pasidžiaugė ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkė Audronė Pitrėnienė.
Seimo narys Pranas Žeimys sveikindamas visus palangiškius su neeiline švente taip pat pasidžiaugė, kad dėl Kurhauzo atstatymo vieningos pozicijos laikėsi tiek XV-oji A. Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, tiek XVI-oji, vadovaujama premjero A. Butkevičiaus.
„Noriu prisiminti tą dieną, kai Kurhauzo sienon buvo įmūryta jo restauracijos darbų pradžią ženklinanti kapsulė. Tada Palangos meras Š. Vaitkus pasakė, jog tiki, kad su Kurhauzo atgimimu prasideda ir Palangos atgimimas. Šie žodžiai gali būti ir šio vakaro, ir visko, kas vyksta Palangoje, leitmotyvas. Mes, paveldosaugininkai, esame įsitikinę, jog Kurhauzo atidarymas yra didžiulis įvykis ne tik Palangos miestui ir jo bendruomenei, bet ir visai Lietuvai, nes, ko gero, nei prie vieno restauruojamo paveldo objekto nebuvo taip vieningai susitelkusios pačios įvairiausios pajėgos – nuo politikų iki ministerijų bei žinybų“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė.
Pasak jos, miesto vaizdą niokojusio ir sąmonę žalojusio objekto atgimimas – šventė visomis prasmėmis. D. Varnaitės teigimu, Kurhauzas bus vienas iš labiausiai spindinčių karoliukų gintaro karoliuose, kurie pavaizduoti Palangos herbe. O turint omeny, kad herbo spalva – mėlyna – simbolizuoja džiaugsmą ir teisingumą, esama vilties, kad būtent teisingumas nugalės, ir bus galima pradėtus darbus mūrinėje dalyje pratęsti už sienos, kur būta medinės Kurhauzo dalies.
Savo džiaugsmo dėl atstatyto Kurhauzo neslėpė ir jo restauracijos projekto autorė architektė Laima Šliogerienė, ir darbus atlikusios bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius A. Kliukas, linkėję, kad kuo greičiau būtų atkurta visa kultūros vertybė.
„Reikia pasidžiaugt ne tik pastatu, bet ir dvasia, kurie sklinda iš girdėtų šiandien žodžių. Linkiu, kad ši dvasia neužgestų ir kad nuolat galėtume darbuotis krašto ir jo žmonių gerovei“, – kalbėjo Telšių vyskupas monsinjoras Jonas Boruta, palinkėjęs, kad atgimęs Kurhauzas pasitarnautų šeimų stiprėjimui.
„Nuoširdžiai noriu padėkoti šio pastato autoriams, ypač paskutiniesiems, kad iki galo atkūrė pastato išorę ir vidų, o mums visiems suteikė galimybę atkurti jo dvasią. Tikiu, kad jūs visi džiaugiatės taip, kaip džiaugiuosi aš, o aš išties labai džiaugiuosi“, – sakė europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis.
Savo kalboje Lietuvos atkuriamojo Seimo pirmininkas prisiminė savo jaunystės dienas Palangoje, kai studijų laikais apsistodavo Konservatorijos poilsinėje, kur tiesiog ant grindų buvo sukloti čiužiniai, o studentai griūdavo miegoti nuo kojų smėlio nenusimazgoję. Prisiminė naktinius pasivaikščiojimus po Birutės parką ir šokius mėnesienoje bei dainas, paryčiais grįžtant iš medinės parko šokių aikštelės, kuriose kartodavosi žodžiai „amžinai bus laisva Lietuva“. Prisiminė ir tuos laikus, kai jau buvo pakliuvęs į M. K. Čiurlionio pinkles ir buvo atvykęs atidengti paminklinės lentos ant namo L. Vaineikio gatvėje, kuris mena M. K. Čiurlionio ir jo sužadėtinės Sofijos Kymantaitės susitikimus.
„Ir tada geros valios žmonės sugebėdavo daug ką padaryti. O šiandien čia tokių žmonių susirinkusi pilna salė, ir tai džiugu“, – nusišypsojo V. Landsbergis, pridūręs, jog A. Čechovas yra sakęs: jeigu scenoje ant sienos kabo šautuvas, jis būtinai turi iššauti, tad jis einąs prie savojo šautuvo – Kurhauzo salės scenoje stovinčio fortepijono. Profesoriaus atliktus du M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui salė pasitiko ovacijomis.

Du Palangos garbės
piliečiai
„Šiandien Palangos visuomenė nori padėkoti visiems, prisidedantiems prie mylimos Palangos gražinimo, puoselėjimo, kultūrinio populiarinimo, visiems tiek palangiškiams, tiek kitų miestų ar net šalių žmonėms, kurie negaili nei savo laiko, nei savo fizinių ar dvasinių jėgų žmonių labui“, – tokiais žodžiais N. Stasiulis pradėjo antrąją šventės dalį.
Visuomenės iniciatyva ir patvirtinus miesto Tarybai, Kurhauzo salėje Palangos garbės piliečio vardas buvo suteiktas dviem nusipelniusiems žmonėms.
Į gėlėmis išdabintą sceną pirmasis pakilo ilgametis pedagogas, Senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Jonas Brindza.
„Šiandien Palangos miesto ir Senosios gimnazijos istorija neįsivaizduojama be Jono Brindzos. Prasmingą jo buvimą liudija čia pat, įvairiose Palangos įstaigose besidarbuojantys savo srities profesionalai – buvę J. Brindzos mokiniai, negailintys šiltų ir pagarbos kupinų žodžių savo Mokytojui, nuoširdžiam ir kūrybingam darbui atidavusiam beveik pusšimtį metų (nuo 1961 iki 2008). Mokytojo darbas buvo pastebėtas ir įvertintas – 1975 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardas, 1997 m. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I-ojo laipsnio medaliu, 2003 m. gavo Karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų proga Prezidento padėką“, – taip trumpai pristatytas Palangos garbės pilietis J. Brindza, kuriam regalijas įteikė meras Š. Vaitkus.
„Labai ačiū visiems palangiškiams, o ypač mano mokiniams. Be jų ir manęs nebūtų“, – dėkojo susirinkusiesiems J. Brindza.
„Kaip Lietuva dėkinga Islandijai, pirmai pripažinusiai atkurtą laisvą ir nepriklausomą valstybę, taip Palanga dėkinga Simrishamnui, su kuriuo draugauja nuo pirmųjų Nepriklausomybės atkūrimo dienų. O šiame mieste mes, palangiškiai, ypač dėkingi Larsui Tomui Larsenui, kurį savame mieste žmonės vadina tiesiog „Tomas Palanga“, – kviesdami atsiimti Palangos garbės piliečio regalijas pristatė šį iškilų mūsų miesto bičiulį iš Švedijos renginio vedėjai.
L.T. Larsenas pirmąkart į Palangą atvyko 1997 m., ir nuo to laiko į mūsų miestą atvyko 70 kartų su įvairiais labdaringais darbais, kultūriniais, socialiniais ir edukaciniais projektais. Vien jo pastangomis atvežtos labdaros piniginės sumos siekia šimtus tūkstančių litų.
„Kai buvau mažas, stovėdavau ant jūros kranto, žiūrėdavau į tolį ir galvodavau: „O kaip atrodo anas krantas?“. Praėjo daug metų, kol jį pamačiau, ir pamačiau Palangoje, kurioje per šešiolika metų įgijau daugybę puikių bičiulių. Esu jums visiems labai dėkingas“, – lietuviškai dėkojo šiemet 70-ąjį gimtadienį šventęs L. T. Larsenas.

Kultūros sostinės titulas iškeliavo su Kultūros
medžiu
Visų šventės dalyvių naujiems Palangos miesto garbės piliečiams sugiedotus „Ilgiausių metų“ pakeitė Palangos pučiamųjų orkestro atliekami kūriniai. Jiems skambant ant scenos pastatytame ekrane keitėsi nuotraukos, priminusios šių metų Lietuvos kultūros sostinės – Palangos – renginius, džiuginusius palangiškius bei miesto svečius iš Lietuvos ir viso pasaulio.
„Baigiantis šiems kultūros sostinės metams, norime šį garbingą titulą perduoti kitų metų Lietuvos kultūros sostinei Panevėžiui“, – paskelbė renginio vedėjai, šiai misijai pakvietę Palangos merą Š. Vaitkų ir kultūros ministrą Š. Birutį.
O perduodant titulą, palangiškiai pradėjo ir naują tradiciją: kai kultūros sostinės titulą perduos kitiems miestams, tuo pačiu perduos gintaru puoštą kultūros medį, pasak jo autoriaus tautodailininko Alberto Žulkaus, „tikrą žemaitišką oužoulą“.
„Būdami šiandien čia, pamatėme, kiek gali padaryti vienas miestas, būdamas kultūros sostine.  Palanga džiugino ne tik profesionaliosios kultūros renginiais, bet ir dideliu dėmesiu etnokultūrai, nuo kurios prasideda visa mūsų kultūra. Aukštai iškelta kartelė įpareigoja Panevėžį išlaikyti tokį pat lygį“, – sakė kultūros ministras.
„Mes, aukštaičiai, šiandien perimdami Kultūros sostinės titulą iš Vasaros sostinės Palangos suprantame, kad mūsų miestui 2014-ieji bus išbandymų ir didžiulės atsakomybės metai. Ir nors neturėjome tiek daug laiko pasirengti šiems išbandymams, kiek kiti miestai, stengsimės minėtą lygį išlaikyti“, – perimdamas Kultūros medį žadėjo Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, kurio žodžius palydėjo būsimosios Kultūros sostinės atstovų programa.

Įteikti proginiai medaliai
„Šiandien visų palangiškių vardu norime padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Palangos gražinimo, jos puoselėjimo ir kultūrinimo tiek šiais, Lietuvos kultūros sostinės, tiek ir prieš tai buvusiais metais. Padėką išreikšime įteikdami specialiai šiems metams, kai Palanga švenčia savo 760 metų jubiliejų ir yra Lietuvos kultūros sostinė, sukurtus proginius medalius“, – tęsė vakarą jo vedėjai.
Proginiai medaliai įteikti politikams, ministerijų bei departamentų, žiniasklaidos atstovams, Kurhauzo restauratoriams, Lietuvos ir Palangos kultūros žmonėms, o apdovanojimo ceremoniją papuošė Klaipėdos muzikinio teatro solistų Mindaugo Rojaus ir Loretos Ramelienės atliekami kūriniai.    
Palangos meras Š. Vaitkus jubiliejiniu medaliu už indėlį į Palangos miesto infrastruktūrą, kultūrinį gyvenimą bei kurorto įvaizdžio gerinimą apdovanojo šiuos asmenis: Vaidotą Bacevičių, Zitą Baniulaitytę, Antaną Baranauską, Šarūną Birutį, Joną Borutą, Laimutį Budrį, Algirdą Butkevičių, Giedrių Danėlių, Algimantą Degutį, Žydrę Gedrimaitę, Vidmantą Gricių, Juozą Griušį, Liną Jegelevičių, Darių Jonušį, Jūratę Juozaitienę, Mykolą Kačkaną, Audrą Keniausytę, Daivą Kerekeš, Aldą Kliuką, Andrių Kubilių, Vytautą Kusą, Vytautą Landsbergį, Aušrą Latonienę, Reinaldą Liaudanską, Viliją Macienę, Sergejų Madalovą, Reginą Makauskienę, Eligijų Masiulį, Daivą Matonienę, Deividą Matulionį, Virginijų Milinį, Gražiną Oškinytę, Renatą Požėlą, Antaną Puidoką, Naglį Puteikį, Audronę Puzonienę, Rolandą Rastauską, Vygantą Rekašių, Klemensą Rimšelį, Gaivą Samukienę, Adą Sendrauską, Janiną Serapinienę, Audrių Siaurusevičių, Saulių Skvernelį, Aleksandrą Spruogį, Stanislovą Stančiką, Vaclovą Stankevič, Nerijų Stasiulį, Algirdą Stončaitį, Joną Survilą, Laimą Šliogerienę, Antaną Tranyzą, Robertą Trautmaną, Kęstutį Trečioką, Loretą Birutę Turauskaitę, Gedvydą Vainauską, Dianą Varnaitę, Marių Venskų, Antaną Vinkų, Veroniką Vitaitę, Tamarą Zaicevą, Alvydą Ziabkų, Nomedą Zienkienę, Algimantą Zokaitį, Praną Žeimį, Sigitą Žilį, Liną Žulkų, Vladą Žulkų ir Aleksandrą Žvirblytę.