Arvydas Monstavičius: „Visuomet saugiausia yra važiuoti su autobuso vairuotoju“

Prieš 26 metus iš Telšių atsikėlęs į Palangą slaugyti sergančios motinos Arvydas Monstavičius čia įsitvirtino ilgam. Ne vieną dešimtmetį vairuotoju dirbęs Arvydas ir mūsų mieste įsidarbino įmonėje „Vlasava“. „Sūnus čia dirba jau penkerius metus, labai išgyrė savo darbovietę, prikalbino ir mane ateiti“, – pasakoja vairuotojas.

Kaimo žmonės paprastesni
Arvydas savo sūnų mokė vairavimo paslapčių, o sūnus „Vlasavoje“ buvo tėvo mokytojas, kad supažindintų jį su naujos darbovietės reikalavimais ir tvarka. Telšiškis čia dirba jau trejus metus. Ir vežti keleivius tenka ne tik po įvairius Lietuvos miestus, bet ir į Slovakiją, Čekiją, Austriją, Lenkiją. Tačiau pačiam mieliausias maršrutas yra ... „Šventoji–Kaunas“. „Patinka, ir tiek, – paklaustas, kodėl, aiškina. – Yra maršrutas ir iki Vilniaus, bet šis trumpesnis. Todėl jis man labiau ir patinka“.
Ilgametę vairavimo patirtį turintis vyras sako, kad priklausomai nuo gyvenamosios vietos skiriasi ir keleiviai: „Kaimo gyventojai yra paprastesni, mažiau reikalavimų kelia. O miesto žmonėms vienam per karšta, kitam – per šalta. Kai autobuse yra daug žmonių, labai sunku prisitaikyti prie kiekvieno. O kaimo žmogus, jeigu jam per karšta, jis nieko nesako – nusirengia, jei per šalta – apsirengia“.
Vis dėlto didžiausias ir pagrindinis keleivių reikalavimas autobuso vairuotojui – atvykti laiku. O to, pasirodo, ne taip ir paprasta pasiekti. „Yra buvę, kai žmogus iš Vilniaus nuo autobuso atvykimo turėjo per 15 minučių persėsti kitur, bet tai yra beveik neįmanoma, – aiškina Arvydas. – Daug užsieniečių, kurie važiuoja iš Palangos, o Vilniuje persėda į lėktuvą, neįsivaizduoja, kad autobusas gali vėluoti, kelyje esant sniegui ar lyjant lietui. Kartą pasitaikė toks atvejis, kad rusakalbė keleivė, bijodama, jog pavėluos į lėktuvą, Vilniuje mums patekus į automobilių kamštį, man sakė: „Važiuok šaligatviu! Man lėktuvas!” Tai buvo turbūt pats keisčiausias keleivio reikalavimas, kokį tik esu išgirdęs per visus trisdešimt vairavimo metų. Bet, žinoma, kad jo neišpildžiau“.
Prakalbęs apie kitų šalių keleivius, Arvydas tikina, kad iš užsienio kalbų jam pakanka minimalių anglų kalbos žinių, šiek tiek kalba vokiškai. „Jei sunku susikalbėti, visuomet keliauja jauni žmonės, kurie padeda“, – sako laikraščio pašnekovas.
Vis dėlto daug labiau nei užsienio kalbų žinios vairuotojui reikalingi psichologo įgūdžiai ir gebėjimas išlaikyti savitvardą streso metu. O streso tikrai būna. Ir Arvydas pasakoja tas išskirtines istorijas vieną po kitos.

Keleivius skaičiuoja pats
„Užsakius ekskursiją visuomet būna žmogus, atsakingas už kelionę, kuris suskaičiuoja keleivius. O kartą tas atsakingasis pasitaikė labai neatsakingas. Sulipome visi į autobusą prieš grįžtant atgal. Kaip visada, paklausiau, ar visi yra. Man buvo patvirtinta, kad tikrai taip. Ir pradėjau važiuoti. Nuvažiavus gal 20 kilometrų kažkas pasigenda vieno keleivio. Tada paaiškėja, kad iš viso trūksta trijų! O važiuoju autostrada, negaliu iš karto apsisukti. Ir vienas iš tų, kurio trūksta, – ekskursijos vadovas. Grįždamas pamatau autostrada einančius tris žmones, vilkinčius tik megztinius, nes striukes buvo palikę autobuse. Nuo to karto nebepasitikiu vadovais. Visada keleivius susiskaičiuoju pats“, – vieną iš ryškesnių atvejų prisiminė A. Monstavičius.
Tiesa, kartą iš svečios šalies vieno keleivio vairuotojas vis dėlto ir nebeparvežė. Paliko jį Slovakijoje. Keleivis – bandęs reabilituotis narkomanas, bet kelyje palūžo. „Kelionės tęsti jis nebegalėjo dėl kitų keleivių saugumo. Teko jį guldyti į ligoninę“, – paaiškina pašnekovas.
O kad keleiviai nuolat pasiklysta, jau įprasta. Ir pasiklysta vyresnio amžiaus keliauninkai. „Jaunimas kelią visada atranda, naudodamiesi telefonų programomis. Tik nusistato koordinates ir eina, kuri jie nori. Su jais – jokių problemų“, – atkreipia dėmesį vairuotojas.
Dabar su šypsniu Arvydas prisimena ir nuotykį viename Latvijos kurorte, kai įstrigo senamiestyje ir kone į policiją kreipėsi pagalbos. Vairuotojui sugebėjus išlaviruoti siauromis gatvelėmis, visas autobusas plojo. O į šį nuotykį Arvydas pateko tik todėl, kad paklausė vienos pagyvenusios nurodymų, kur važiuoti. „Paskui paaiškėjo, kad jie ten buvo buvę tik vieną kartą gyvenime ir dar motociklu. Žmonės nesusiprotėjo, kad labai smarkiai skiriasi autobuso ir motociklo važiavimo ir posūkių galimybės“, – šypsosi pašnekovas.

Trys kolektyvai – tabu tarp vežėjų
O kokios kelionės pačios sunkiausios? Atsakymas nustebina – su darbiniais kolektyvais.
„Kai žmonės vieni kitus pažįsta, jaučiasi labai laisvai, atsipalaiduoja, linksminasi, nori pasirodyti vieni prieš kitus. Būna, kad ir vairuoti užsimano. Į tokius pageidavimus tenka atsakyti su humoru, tenka išsisukti iš įvairių situacijų. Todėl vairuotojas turi būti ir geras psichologas, visas problemas išspręsti geruoju, – aiškina Arvydas. – Beje, Lietuvoje yra trys kolektyviai, kurių jokia įmonė nenori vežti. Jie autobusus užsisako per tarpininkus‘.
Kuo toks baisus tas trejetukas?
„Jie nejaučia pagarbos nei vairuotojui, nei autobusui. Išvyksti nauju autobusu, o po jų grįžti tarsi su 50-ies metų senumo. Nuplėšo užuolaidas, vemia. Kartą važiavome 9 valandas, o viena dama pasitaikė labai ištverminga – visas tas devynias valandas šoko po visą autobusą! Tie kolektyvai yra žinomi tarp vežėjų“, – sako vairuotojas.
O su vaikų kolektyvais tokio vargo nėra, kaip su suaugusiųjų. Vaikai tik prišiukšlina. „Bet apskritai jaunimui dabar trūksta išauklėjimo, jie negerbia net savo mokytojų, – pastebėjimais dalijasi A. Monstavičius. – Senos mokytojos eina ir renka mokinių paliktas šiukšles“.
Beje, labai skiriasi užsienio šalių keleiviai nuo mūsų tautiečių ekskursantų: „Užsieniečiai niekada nesielgia taip, kaip lietuviai. O mūsų tautiečiams atrodo, kad jie ne kelionę nusipirko, o visą komplektą – kelionę, vairuotoją ir autobusą. Jeigu jiems primeni apie keliavimo taisykles, jie išpučia akis: „Mes juk sumokėjom!” Ir elgiasi, kaip jie nori”.
Kalbėdamas apie įsimintiniausius atvejus Arvydas prisimena, kaip vienas keleivis tris dienas važiavo, bet niekaip neišvažiavo iš Palangos. Pradėdavo neadekvačiai elgtis ir Klaipėdoje patekdavo į areštinę.

Pasipiršo vairuotojo akivaizdoje
Tačiau vairuotojo darbe, be abejo, apstu malonių akimirkų ir staigmenų. Būna, kad keleiviai pasveikina su šventėmis, Naujaisiais metais. Vieno keleivio teko palaukti 10 minučių, už tai vairuotojui padovanojęs žiebtuvėlį.
Arvydas negali pamiršti ir vienos išvykos į Estijos salas: „Visi ėjome kartu prie gražaus skardžio ir staiga pagyvenęs vyras savo damai visų akivaizdoje pasipiršo. Visi keleiviai buvo nepažįstami, iš skirtingų miestų, bet visas autobusas sveikino sužadėtinius. Akimirka buvo netikėta net ir gidui. Dėl šios pusamžės poros bendru sutarimu net pakeitėme kelionės maršrutą“.
Nepaisant visų stresinių situacijų, nemandagių keleivių, vairuotojo darbas Arvydui labai patinka. „O su gidais keliauti ypač įdomu, nes kiekvienas turi savų istorijų. Naujas gidas – nauja istorija. Ir net jeigu važiuoji tais pačiais keliais, su kiekvienu gidu sužinai vis ką nors naujo“, – sako pašnekovas.
Ar pavyksta išsimiegoti autobuse, vykstant į tolimesnes keliones? „Per tiek metų išmokau užmigti tada, kada reikia. Užmerki akis ir miegi. Jaunystėje nesuprasdavau, kaip sunkvežimyje galima užmigti. Turėjau tokį kolegą, kuris padėdavo galvą ant pagalvės ir jau knarkdavo, nespėdavo net antros kojos padėti ant guolio. Tą koją aš visada užkeldavau“, – šypsosi prisimindamas.
O ar yra kokios nors detalės, kurios išduoda patyrusį vairuotoją nuo naujoko? „Autobuso vairuotojas turi taip važiuoti, kad neišsilietų ant panelės padėtas vandens puodelis. Sportinis vairavimo stilius tikrai netinka. Manau, kad net jei jis vairuoja automobilį, visuomet saugiausiai yra važiuoti su autobuso vairuotoju, nes vairavimo įpročiai jau susiformavę“, – tikina A. Monstavičius.