Artimas kalbėjimas apie puotas Vilniuje ir „Širvio laivą“

„Šventoji Palėpė“ Šventojoje, kur dar gyvos Poezija, Pasaka, Knyga, Paveikslas, Muzika yra Šventosios pagrindinėje mokykloje. Ši palatvijyje esanti, lietuviukus, latviukus, kuršiukus, žemaitukus burianti, Saulėjautai atsidavusi mokyklėlė paskutiniais metais yra labai išgražėjusi, žinoma, ne be ES paramos. Net Estijos mokytojų delegacijos nariai vienąsyk entuziastingai aikčiojo: „Čiūtiesno!“ Priekrasno!“
Taigi, Šventosios pagrindinės mokyklos bibliotekoje kasdien susitinka jaunieji dailininkai, korespondentai, skaitovai, literatai, – čia juos ir menui neabejingus kolegas mokytojus jau daugokai metų vienija bibliotekos siela Zofija Klapatauskienė. O pernai bibliotekoje, „Šventojoj Palėpėj“ mokiniai ir mokytojai, dalyvaujant ir daugybės šviesių iniciatyvų sumanytojai, rėmėjai, direktorės pavaduotojai Danutei Petkienei literatūrinėje popietėje sykiu paminėjome Pauliaus Širvio 90-tąjį gimtadienį.

Didžiuojuosi pažintimi
Neabejotinai didžiuojuosi pažintimi su P. Širviu 1968-ųjų kovo 17-ąją, mano dvidešimtmečio dieną. Su juo prie Vilniaus centrinio knygyno mane, taip pat kaimynes iš kambario „Tauro“ bendrabutyje – anglistes, su gitara, dieviškai gražias ir siela, ir kūnais Vidą, Vitą, Ritą supažindino kursiokas Viktoras Brazauskas. Dabar, sausio 30-ąją, jam sukaktų 70 metų ir, žinoma, jis nebūtų užmirštas, nors bendraamžių – širviaamžių atmintyje tebėra gyvi ir Paulius iš Padustėlio, ir Viktoras iš Taučiulių, prie Širvintų. Tai štai, P. Širvys 1968 metų kovą pasiėmė mano žalvarinį, 20-mečiui dovanotą varpelį, išsitraukė iš kišenės lūpinę armonikėlę, sugrojo posmelį „Ilgiausių metų“, ir džiaugsmingai paragino: „O dabar visi einam į „pysdomį“ („Pisatelskij dom“), susirasim Miežį, pasiimsim iš jo kelis šūdrublius, ir eisim į Tilto gatvę, į Pirties bufetą šikvynio gerti...“
Taip ir matau: Lietuvos rašytojų sąjungos laiptais apoloniškai leidžiasi pats LTSR Rašytojų sąjungos pirmininkas, Lenino premijos laureatas Eduardas Mieželaitis, o priešais jį – P. Širvys... Pastarasis iš karto – prie reikalo: „Klausyk, Eduardai, šiandien Gedimynui – dvidešimt metų...“ „Kokiam Gediminui?“ „Jis ten, apačioj, studentas, poetas, su merginom, su Vida, Vita, Rita, dar Viktoras... Visi bus mūsų sąjungos nariai“.
„Gal užteks? – ištraukė 50 rublių „Lenino laureatas“, bet ir šiandien, už poetinio
 žodžio meistriškumą nenurašytinas E. Mieželaitis. – Bet aš turiu daug darbų, o, be to, man dabar – „nie liotnaja pogoda“, nors labai rūpi ir vynas, ir gražuolės, – ak, Paulius, a kas tam abejingas. Kur merginos, moterys, – ten ir poezija. Pasveikinkit ir nuo manęs Gediminą...“
„Gerai, Eduardai, ačiū“, – sakė Paulius, o mes viską girdėjom su tom panelėm, kurios dabar gal – senelės, bet toji scena, manau, ir joms įsiminė ligi šiai dienai, – kaip „Hamletas“! – užtat paskui, aistringai puotaujant, kai žiebė per gitaros stygas, kai žiebė Tiltų gatvės Pirties bufete: „Pelėsiais ir kerpėm apaugę aukštai, Trakų štai garbinga pilis...“   
Iki sutemų. Kas ką tada į „Tauro“ bendrabutį parnešėm – neatsimenu, tik jeigu šiandien rašau – BUVO ir „be proto“ puiku!..

„Koncertėliai“
su P. Širviu
Buvo dar tų „koncertėlių“ su P. Širviu – ir kavinėse „Palanga“, „Literatų svetainė“, ir jo namuose, kai net mano atsivestoji simpatija Irena R., jauna žurnalistikos studentė, paskum redaktorė Kaune, puolė P. Širviui ant kaklo – ir išrėkė: „Aš iš čia niekur neisiu“. Savaitę ar dvi virė Pauliui cepelinus, plovė grindis, o tas dėkojo man Lenino prospekte: „Už tai, kad gerą gaspadinę ir merginą atvedei, kai plauksiu matrosu į jūrą, tau su Jurgiu Kunčinu paliksiu savo buto raktus..“ (Ten užeinančių latrų – profesionalų ir užlakėlių pagrindinis šūkis – „Carpe diem“ („Naudokis diena!”). Baliavok. Linksminkis. Ten supratau, kad per gyvenimą aistros formos kinta, todėl aistros egzaminų žmogui nemažėja. Aistra protui nepavaldi, todėl – ne nuodėmė. Ir paliko širvianamyje su Kunčinu, Brazausku, Strielkūnu, Skripka ir kitais – mano pusė Vilniaus universiteto „studijų“. Humaniškasis Širvio universitetas įskiepijo norą gyventi... blaiviai. Taip „persvaigau“ įspūdžiais, kad po to, po darbo 1970 metais Lietuvos radijo redaktoriumi, laidų vaikams „Žvaigždutė“ vedėju ir apskritai – po „Vilniaus odisėjų“ retas anekdotas ar nešvankesnė istorija kuo nors stebino, – gal šiandien tokių tempų neištraukčiau. „Išsirujojau“ sąžiningai. Tesinorėjo... ramios ištikimybės iki „grablentės“, kad ir su labiausiai „spygliuota viela“.
Kad tik... be klastos. Melo sau. Pasibuvus „tarp pragaro ir debesies“. Tikrumą, kaip Baltijos jūrą, laikau pamatine žmogaus sielos vertybe. P. Širvys po literatūros vakaro 1974 metais Kelmėje, kur dirbau redakcijoje, pasakė: „Gerai, Gedimynai, kad apsiženijai. Laikykis vienos. Šnapsas viską gali nuplukdyti velniop. Pakaria. Pakylėjęs trenkia sparnus į uolą“.

„Odisėjos“ jūroje, laive ir krante
Ada Žičkuvienė, Virginija Ruškienė, Vytas Brencius, Viktoras Orlovas „Lietuvos žvejo“ redakcijoje, Rimas Černiauskas, Juozas Šikšnelis, Juozas Marcinkus, Kostas Kaukas Žemaitijos rašytojų bendrijoje dažnusyk pasakojo apie P. Širvio ir ką tik mus palikusio rašytojo marinisto Igno Pikturnos „odisėjas“ jūroje, laive ir krante.
Mus su A. Žičkuviene audringai palaikė redaktorė Virginija Ruškienė, (dabar Kanadoje), patriotiškoji Dalia Bikauskaitė, laikraščio „Fotoasas“ Arūnas Šeštokas ir inteligentiškasis rusų poetas Viktoras Orlovas.
Mūsų redakcijoje kilusią iniciatyvą pagarsinus laikraštyje, gavome entuziastingą Kauno valstybinio dramos teatro aktorių laišką: „Pritariame! Mes, Kauno valstybinio dramos teatro aktoriai, pritariame „Lietuvos žvejo“ redakcijos iniciatyvai suteikti kuriam nors laivui poeto Pauliaus Širvio vardą“. Ir 51 parašas.
D. Bikauskaitė atspausdino mašinėle keletą egzempliorių, su A. Žičkuviene pasidalijome paskutinėmis „Relanium“ tabletėmis, kad būtų drąsiau, ir abu išsiruošėme į kitame Klaipėdos pakraštyje esantį, vis dar retai lietuviškai šnekantį Litrybpromą – Lietuvos žuvies pramonės gamybinį susivienijimą, ilgainiui daugelio godžių „piranijų kibirų galvomis“ išvogtą taip, kad šiandien nėra kam Lukiškėse sėdėti.
Patraukėme pas generalinį „Jūros“ generolą A. Šinkų: „Žygiais, o ne žodžiais mes Lietuvą mylim...“ Einam, drąsinamės. Ir man, mergadūšiui, kojos linksta, o aš Adą raminu: „Vis tiek bus Pauliaus Širvio laivas...“

„P. Širvys“ išplaukė.... gaudyti kalmarų
Tada, 1989-aisiais, mus tarsi ir suprato, žodžiais palaikė, tačiau buvo daug „bet“ ir bandymų statyti visas užtvaras, kad pro Klaipėdos uosto vartus, pro Melnragės švyturį į platųjį pasaulį neišplauktų lietuvių poeto vardu pavadintas laivas. Kad tik neišplauktų!
Po mūsų pokalbio su generaliniu direktoriumi A. Šinkumi reikėjo laukti dar penkmetį – iki 1994 m. vasario.
Beje, labai svarūs „dokumentai“ prie kitų mudviejų su Ada įrodymų derybose, jog „reikia įamžinti poeto P. Širvio atminimą, jo vardą suteikiant žvejybiniam traleriui“, buvo autentiški Kauno valstybinio dramos teatro aktorių parašai: „Pusšimtis žmonių, drauge direktoriau, tai jau – visuomenė. Autoritetingas liaudies balsas, tad mes tikimės... Padėkite, drauge Šinkau...“ „Taip, taip, aš jus suprantu, mes gerbiam ir jus, ir Kauno aktorius, ir ypač Paulių Širvį, Lietuvą, bet nieko greitai nebūna, tikėkimės...“
1994 m. vasario mėnesio pirmąjį dešimtadienį DATŠ „P. Širvys“ išplaukė prie Argentinos krantų gaudyti kalmarų. Jį iš valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ išsinuomojo koncernas APUS (EBSW pirmtakas) su visa komanda ir kapitonu.
Ir... „ištirpo“ žvejybos laivas „P. Širvys“ lietuviškosios „pragaro prichvatizacijos“ bangose. Kapitonas, buvęs telšiškis Antanas Čepauskas, pasak kolegės A. Žičkuvienės, „kaip nujausdamas sakė, kad nekoks poeto gyvenimas neatneš geros lemties ir jo vardu pavadintam laivui...“
Betgi „titanikai“ išnyra ir po šimto metų. Mes pasiekėme savo tikslą.