Ar sugrąžins anglų „breksitas“ tautiečius ir visus palangiškius namo?

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS
Buvęs palangiškis

Šiandieninis britas iš esmės nežino dviejų dalykų – kas jo laukia po mirties ir... breksit‘o. Humoras telieka humoru, tačiau jei pirmasis dalykas sekuliarizuotus britus domina mažiausiai, tai netikėtai visą pasaulį prieš pusantrų metų sukrėtęs jau bebaigiamas įtikėti politinis įvykis įnešė nemenkos sumaišties ir nežinomybės. Ir ne tik britams. Didžiosios Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos neabejotinai turės įtakos ir daugybės šioje šalyje gyvenančių tautiečių likimams. Kita vertus, tai didžiulė galimybė Lietuvai naujoms iniciatyvoms ir realiems veiksmams išvykusiųjų, o ir Lietuvoje gyvenančiųjų, atžvilgiu.
Ir visai nesvarbu, jei koks nors tūlas nepraustaburnis iš Lietuvos provincijos vardu Vycka, po sunkios pamainos vištų fabrike gaivindamasis anglišku alumi, penktadienio pavakarę po straipsniu „Delfyje“ išrėžia: „Jūs ten Lietuvoje likę apsikak..., mano naujoji tėvynė yra Anglija, po Breksito gausiu pilietybę ir man viskas dzin“. Šiandienos realybė yra kitokia: masiniai emigrantai iš Rytų Europos, ypatingai naujai atvykstantys, Jungtinėje Karalystėje nebėra pageidaujami. Anglai tai aiškiai parodė nubalsuodami už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Dabartinė premjerė Theresa May, sugebėjusi tik prieš kelis mėnesius negrabiai viešai išlementi apie jau gyvenančių europiečių teisių užtikrinimą ir „reikalingumą“, didelės dalies mąstančių emigrantų neįtikino. Kas aš esu šioje šalyje? Kas manęs ir mano šeimos laukia po breksito? Kaip mano kitatautis vaikas bus priimtas angliškoje mokykloje? Tyrinėdamas Anglijoje gyvenančių tautiečių nuotaikas turiu pripažinti, jog tokie fundamentalūs klausimai kamuoja ne vieną lietuvį.
Emigracija šiuolaikiniame pasaulyje yra normalus reiškinys. Kaip taikliai yra įvardijęs Tomas Venclova, nenormalūs gali būti tik emigracijos mastai ir tempai. Stebint iš gyvenimo svečioje šalyje perspektyvos, lietuviškos emigracijos mastai kol kas nėra normalūs. Šalyje, kur kvalifikuotas plytelių klojėjas uždirba gerokai daugiau už gydytoją-rezidentą ar mokytoją, tikrai iki galo viskas nėra gerai. Šiuo metu pagal pajamų nelygybę esame vieni „pirmaujančių“ Europoje. Ekonomistai pastebi, jog tai nulemia ir aukštas šešėlinės ekonomikos lygis, ir netolygus įvairių socialinių grupių apmokestinimas. Plytelių klojėjo efektyvus mokesčių tarifas gali siekti vos kelis procentus, tuo tarpu samdomą darbą dirbantys sumoka daug kartų didesnius mokesčius. Kokios iniciatyvos padėtų sugrąžinti daugiau išvykusiųjų? Šalyje sukuriamos pridėtinės vertės didinimas ir tolygesnis jos paskirstymas yra svarbiausi dalykai, padėsiantys sustiprinti viduriniąją klasę. Todėl Lietuvos medikų sąjūdžio susikūrimas praėjusių metų gale ir neįprastai kietos pozicijos derybose su valdžia užėmimas, politologų nuomone, gali būti vertinamas kaip išskirtinis metų įvykis – puikus pilietinės visuomenės pagyvėjimo precedentas, įrodantis, kaip civilizuotomis priemonėmis daryti spaudimą valdžiai. Labai trūksta daugiau rimtų užsienio bendrovių pritraukimo, kuo daugiau inovacijų, kuo mažiau biurokratizmo ir korupcijos ministerijų „ūsuotų bebrų“ lygmenyje – tik taip galima laukti dar didesnio ekonominio proveržio, kurį pajustų taip liaudiškai vadinamas „paprastas žmogus“. Kuo gausesnio skaičiaus mokyklų, kur vaikuose ugdomas kūrybiškumas, empatija, gebėjimas spręsti kompleksines problemas, komandinis darbas.
Nors išvykstančiųjų dirbti ir gyventi svetur yra vis dar daugiau negu sugrįžtančiųjų, yra ir vilties teikiančių ženklų: viena sparčiausiai Europoje augančių ekonomikų, gražėjantys miestai, laisvėjanti jaunoji karta, puiki šalies infrastruktūra ir gamta. Lietuva, ypač jos didmiesčiai, pamažu tampa augančių galimybių šalimi: jeigu prieš gerą dešimtmetį išvažiuoti iš Lietuvos nė nemirktelėjus apsimokėjo, šiandien, prieš žengiant tokį žingsnį, reikia labai gerai pagalvoti. Emigruojančiam iš Lietuvos šiandien patarčiau pirmiau įsigyti rimtą, darbo rinkoje paklausią specialybę ar amatą ir tik tuomet bandyti laimę svetur. Taip pat nedvejodamas patarčiau vykti mokytis į aukšto lygio užsienio aukštąsias mokyklas. Rimtiems mokslo žmonėms savirealizacijai turtinguose ir puikiai įrengtuose geriausiuose universitetuose potencialiai daugiau galimybių. O ar verta išvykti vien dėl materialinių dalykų? Lietuvoje šiandien visko pilna tiek, jog dabar būtų neracionalu emigruoti vien tam, kad svečioje šalyje gautum naujausios laidos išmanųjį telefoną ar televizorių. Jei bent kiek įmanoma sudurti galą su galu, vartojimu galima mėgautis ir čia. Materialiai Lietuva niekada taip gerai negyveno kaip šiandien. Šiandien mūsų visuomenės poreikiai jau yra pasikeitę ir mūsų žmonės ieško stabilumo ir saugumo, kuriuos vis dar ankstyvojoje kapitalizmo fazėje gyvenanti Lietuva gali užtikrinti toli gražu ne daugumai visuomenės narių. Nors mūsų šalis tebegyvena naujos visuomenės gimimo džiaugsmais ir rūpesčiais, sava dinamika ji labai įdomi ir perspektyvi. Tai, matyt, mums visiems yra didelė privilegija. Tikrai verta keliauti ir nors trumpesnį laiką pagyventi svečioje šalyje, bet po to anksčiau ar vėliau reikia sugrįžti į savo šalį. Britų pasitraukimas iš Europos Sąjungos turi galimybių tapti lietuvių reemigracijos pradžia.