Ar Palanga iš tiesų mylėjo Stasį Povilaitį?

Sugiedodami tautinę giesmę visuose pasaulio kampeliuose gyvenantys ir kur tuo metu bebuvę lietuviai dar kartą pagerbė savo Tėvynę Mindaugo karūnavimo metinių proga. Graži ir prasminga tautos šventė verta atitinkamo visų dėmesio ir pagarbos.

Tačiau palangiškiams ši data turėtų priminti skaudžią netektį, kurią Valstybės dienos minėjimas visiškai buvo užgožęs. Pernai liepos 6-osios dienos renginyje dvi paskutiniąsias dainas nuo jūros tilto atlikęs Lietuvos estrados metras Stasys Povilaitis daugiau viešai visuomenei nebepasirodė. Iš karto po šio koncerto žvarbaus vėjo pertraukto S. Povilaičio sveikata staiga sušlubavo, o jis taip ir nebeatsigavo iki pat savo mirties spalio mėnesį.
Atsisveikinimas su Palangoje laidojamu vienu iš garsiausių šalies atlikėju iš tiesų virto Lietuvos visuomenės pagarbos ženklu lietuviškosios estrados istorijai. Į paskutiniąją kelionę palydėti Stasio Povilaičio ėjo jį pažinoję žmonės, neslepiamas ašaras šluostė jo artimieji, bičiuliai, draugai.
Pompastiškose ir šalies televizijų transliuojamose laidotuvėse netrūko ir aiškiai dirbtinai demonstruojamo gedulo. Atlikėjo mirties ir ypač laidotuvių dieną televizijos laidose, laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, socialiniuose tinkluose visi tiesiog springdami bėrė padėkos ir pripažinimo žodžius, viešai didžiavosi asmenine pažintimi su S. Povilaičiu, kuris pabrėžtinai buvo vadinamas maestro. Dažnai net nesuvokiant šio žodžio reikšmės. Šios perdėtos ir nenuoširdžios panegirikos sraute aiškiai buvo girdimas ir Palangos valdžios balsas, pabrėžiant S. Povilaičio ir mūsų kurorto sąsajas.
„Su dideliu liūdesiu atsisveikiname su maestro. Jis buvo didelis Palangos mylėtojas ir gerbėjas. Jis neįsivaizdavo Palangos be jūros, kopų. Visi jo vaizdo klipai yra gimę čia, Palangoje. Tai labai skaudi netektis. Ar Lietuvoje galima rasti kitą tokį dainininką, kurio repertuarą žinotų vaikai ir vyresnioji karta? Tai nepakartojama asmenybė. Gerbiamo maestro atminimas greitai bus įamžintas Palangoje. Svarstėme šį klausimą. Taip pat klausime ir visuomenės nuomonės“, – taip Palangos merą Šarūną Vaitkų tomis dienomis citavo šalies žiniasklaida.
Toks miesto vadovo viešas įsipareigojimas visuomenei buvo visiškai suprantamas. Palanga negali pasigirti dideliu čia išaugusių žinomų ir Lietuvai reikšmingų asmenybių sąrašu. Lietuviškosios estrados istorijoje ryškiausią žymę palikęs S. Povilaitis neabejotinai nusipelnė palangiškių pagarbos ir aiškaus atminimo ženklo. Juolab, kad miesto meras pažadėjo tai padaryti greitai.
Dažniausiai priimta, kad dėl mirusiojo atminimo pagerbimo apsisprendžiama ir visuomenei paskelbiama dar žinomo veikėjo laidotuvių dieną. Nors to ir neįvyko, po laidotuvių nuo emocijų dar neatvėsusiai visuomenei labiausiai priimtina buvo socialiniuose tinkluose pasigirdusi nedrąsi idėja S. Povilaičio vardu pavadinti tuomet baigiamą įrengti naująją Palangos koncertų salę.
Šis sumanymas realesnį kontūrą įgavo po to, kai jam pritarė ir Š. Vaitkus, kuris šią idėją praplėtė iki S. Povilaičio atminimo įamžinimo pačioje koncertų salėje. Esą, jos foje galėtų atsirasti su maestro susijusių asmeninių daiktų, kūrybos kelią atspindinčių fotografijų nuolatinė ekspozicija.
Mintis iš tiesų buvo labai gera ir vykusi. Būtent naujosios salės vietoje buvusioje Vasaros koncertų estradoje visu ryškumu suspindo S. Povilaičio žvaigždė. Jo vardu pavadinti kokią gatvę miesto užkampyje būtų buvęs maestro vardo nuvertinimas. Kur nors statyti atlikėjo biustą ar paminklą – banalu. Tačiau su Palanga siejamo visai Lietuvai nusipelniusio atlikėjo vardo suteikimas Palangos koncertų salei – būtų buvęs taikliausias ir labiausiai pagrįstas atminimo ženklas. „Stasiui tai būtų gražiausias paminklas“, – taip šią idėją įvertino maestro žmona Birutė Povilaitienė.
Iki gruodžio 12 dienos numatyto koncertų salės iškilmingo atidarymo šiam sumanymui įgyvendinti tuomet laiko dar buvo pakankamai. Jei ir buvo nenorima salės atidarymo iškilmių džiaugsmo temdyti gedulo šleifu, apie S. Povilaičio vardo suteikimą salei buvo galima priimti miesto tarybos sprendimą, o patį salės paženklinimą įgyvendinti vėliau.
Tačiau bėgant laikui šis sumanymas užspringo. Koncertų salei atlikėjo vardo suteikimo idėją netrukus pakeitė vieši pasvarstymai prie jūros tilto S. Povilaičiui statyti kuklų paminklą. Pavasariop juos pakeitė politikų siūlymai apsiriboti memorialine lenta ant namo Maironio gatvėje, kuriame atlikėjas gyveno. Tačiau tam paprieštaravo apie tokį valdžios sumanymą nieko negirdėję atlikėjo artimieji.
Vėliau viskas visai nutilo. Apie kadaise mero žadėtą „greitą“ S. Povilaičio įamžinimą nebekalbama iki šiol. Nei salės pavadinimo, nei ekspozicijos, nei gatvės, nei skulptūros. Nieko. Lyg tokio žmogaus Palangoje ir nebūta. Negi S. Povilaičio laidotuvių metu daugelį politikų tuomet šildęs visuomenės jam skirtas dėmesys jau atvėso?
Iki maestro mirties metinių dar liko trys mėnesiai. Pakankamas laikas norint kažką nuveikti. Aišku, jei iš tiesų toks noras dar yra. Nepaisant to, kad garsiam dainininkui amžinojo poilsio atgulus mūsų kurorte, šio atlikėjo įamžinimas virto savotišku įpareigojimu visiems palangiškiams.
Mirus S. Povilaičiui, visoje šalyje pripažinto maestro artimiesiems buvo siūloma jį laidoti Vilniuje, Antakalnio kapinėse vadinamame menininkų kalnelyje. Dainininko žmona ir duktė pasirinko atlikėjo taip mylėtą Palangą.
Ar S. Povilaitį taip myli pati Palanga?