Ar mes pasiruošę naujoms grėsmėms mūsų finansams ir ekonomikai?

  Šiandien, kai esame nepriklausoma suvereni valstybė, nepriklausomybės troškimą vis dažniau keičia finansinės laisvės troškimas. Tai nuo ko visgi mes šiandien priklausomi ir nuo ko tikrai nepriklausomi?

Šiuo laikotarpiu joks išorės priešas mūsų valstybei ginkluotu konfliktu negrasina, nepanašu, kad Lietuvai, kuri yra ES, NATO, JTO, ESBO, PPO ir kitų organizacijų narė grėstų kokios nors ekonominės sankcijos ar net embargai. Nors mūsų šalies ekonomika ir nėra kortų namelis, o Vyriausybė randa, kartais ginčytinų, taupymo priemonių, šaliai didelę neigiamą įtaką daro nestabili ekonominė situacija visoje Europos Sąjungoje, nepastovumas pasaulio finansų rinkose ir mūsų pačių, lietuvių, nepasitikėjimas savo šalimi, jos Vyriausybe ir finansais. Mums pasitikėjimo neįkvepia ir ketvirtąja valdžia laikoma žiniasklaida. Pastaroji vardan reitingų ir pardavimų duoda tai, ko tauta nori ar ko pati nusipelnė, taip kalbant esame girdėję ne vieną žiniasklaidos ar pramogų verslo atstovą.

Didžiulė mūsų šalies problema yra žemas gyventojų finansinis išprusimas. Vyresnio amžiaus žmonės apskritai neskiria taupymo priemonių, tai puikiai iliustruoja bankrutavusio banko „Snoras“ pavyzdys, kuomet piliečiai neskaitė, kokius dokumentus pasirašo ir kur deda savo pinigus, į indėlius ar į indėlių sertifikatus, gal net į kitas išvestines finansines priemones, kurios skirtos patyrusiems, riziką gebantiems įvertinti investuotojams. Ne ką protingesnė ir jaunoji karta, kurie kažkada pasirašė savo II pakopos pensijų kaupimo sutartis, bet daugiau nei pusė jų nežino, kiek yra ten sukaupę arba net nepamena su kuo išvis pasirašė.

Sakoma, kokia tauta – tokia ir valdžia, kuri eina lengviausiu keliu, bandydama brangiai skolintis užsienio rinkose, užuot dėdama pastangas daugiau pasiskolinti šalies viduje iš Lietuvos piliečių, kurie turi sukaupę virš 45 mlr. Lt indėlių ir akredityvų.

Jei Vyriausybė taip aktyviai reklamuotų savo obligacijas, taupymo lakštus, iždo vekselius, kaip tai daro trumpuosius kreditus siūlančios įstaigos ar būsto paskolas siūlantys bankai, ko gero Vyriausybei kaskart pavyktų pasiskolinti ne po keliolika, o po kelis šimtus milijonų litų vidaus rinkoje. Jei žiniasklaida bent pusę tiek dėmesio parodytų gyventojų finansinio išsilavinimo ugdymui, kiek skyrė Kedžio istorijai, ko gero jau šiandien visi šalies gyventojai žinotų, kad valstybė už obligacijas moka didesnes palūkanas nei bankai už terminuotus indėlius.

Nedelsiant turi būti imtasi priemonių, kurios leistų mažiau skolintis emocingose ir nestabiliose užsienio rinkose ir sužadintų gyventojų norą paskolinti pinigų mūsų valstybei. Tokiu atveju, pinigai sumokami už palūkanas taip pat liktų šalies viduje.

Mums vertėtų sekti įkvepiančiu japonų pavyzdžių, kur tik 10 proc. valstybės skolos sudaro išorės paskolos, visa kita paskolina patys gyventojai. Reikia nepamiršti, kad skolinantis išorėje neišvengiamai didėja grėsmė šalies saugumui.

Šiandien man nerimą kelia ir švedų bei norvegų bankų veikla Lietuvoje. Krizės metais buvo pinigų „išpumpavimo“ atvejų iš šalies ir smarkaus skolinimosi suvaržymų, bet tai dar ne viskas.

Ar Lietuvos bankas ir Vyriausybė yra pasiruošę nekilnojamojo turto burbulo sprogimui Švedijoje, anot Tarptautinio valiutos fondo, nekilnojamasis turas šioje šalyje pervertintas ir tikėtinas ilgalaikis kainų kritimas. Sprogus NT burbului JAV mus krizė pasiekė per 3-6 mėnesius.

Per kiek laiko Lietuvą pasiektų krizė NT burbului sprogus Švedijoje ir ar mes tam pasiruošę? Ne ką patraukliau atrodo ir Norvegija, jau šiemet norvegų skolos turėtų trigubai viršyti jų pajamas, panašu, kad kol mes laikome indėlius norvegiškuose bankuose, tol pigiai ir sėkmingai skoliname norvegams, o kas nutiktų, jei jie nebepajėgtų vykdyti savo įsipareigojimų?

Vyriausybė turėtų nepamirši planuoti ir naujų eksporto uždavinių, juk kol kas daugiau kaip du trečdaliai šalies eksporto išvažiuoja į ES šalis, kai kurios iš jų smarkiai prasiskolinusios ir kuo toliau, tuo sunkiau sekasi pasiskolinti, tad jų vartojimas ateityje gali mažėti, tai lėtintų ir mūsų eksporto atsigavimą.

Svarbiausia, kad šalies vyriausybė ir valstybės finansų institucijos nuolat rastų naujų vaistų ir nekartotų tu pačių veiksmų, nes tikėtis, kad ateityje bus geriau nuolat darant tą patį, negalima.