Ar Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui Palanga pateiks dovaną tautai?

Pati vertingiausia, įsimintiniausia ir galinti Palangą išskirti iš kitų Lietuvos vietovių
dovana būtų XIV–XV amžių didžiausios Europoje valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadovo Vytauto Didžiojo tėvams, kunigaikščiui Kęstučiui ir Birutei skulptūrinio paminklo sukūrimas ir to kūrinio pastatymas.
Praeityje, nuo 1931 metų iki 2006 metų, buvo ruošiamasi pastatyti paminklą su Palanga susijusiems Lietuvos valstybės veikėjams bene penkis kartus, tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, lėšų ar norų trūkumo, miesto vadovų savo galimybių nepakankamo įvertinimo, manymo, kad kiti reikalai svarbesni už minėtąjį, visi bandymai sužlugdavo.
Pažymėtina, kad Palangos savivaldybė savo iniciatyva ir savo lėšomis mieste pastatė vos tris įsimintinas skulptūras – Roberto Antinio „Eglė žalčių karalienė“ (1960 m.), Nijolės Gaigalaitės „Jūratė ir Kastytis“ (1961 m.) bei Antano Dimžlio „Baltijos aušra“ (1990 m.).

Pirmieji žingsniai
Idėją pagerbti kunigaikštį Kęstutį monumentaliu skulptūriniu kūriniu pirmasis iškėlė aušrininkas dr. Jonas Šliūpas dar prieš tapdamas Palangos burmistru. 1931 metų liepos 9 d. laikraštyje „Palangos pajūris“ dr. J. Šliūpas paskelbė informacinį straipsnį „D. L. K. Kęstučio paminklo dėliai“. Straipsnio tekstas trumpas, tad jį visą ir perteiksiu: „Visame pasaulyje žmonės mėgsta minėti savo kilnesnius vyrus ir moteris, ne tik Europoje ir Amerikoje, bet ir Azijoje bei salynuose galime regėti kiekvieną šalį pasipuošiant gražiais paminklais. Lietuvos žmonės giriasi pasakomis, dainomis, kanklėmis, kryžiais, bažnyčiomis, bet minėti savo protėvius, kilnesnius savo darbais žmones, nė aukštaičiai, nė žemaičiai nedrįsta. Mūsų miestai ir kaimai pilki tuo atžvilgiu. Tik pastaraisiais metais imta prisiminti, kad Lietuva tai „didvyrių žemė“, ir Biržai bene pirmieji yra pastatę poetui Dagiliui paminklą. Odisėjos vertėjui dr. Raliui žadama buvo Jonavoje statyti paminklą, bet vėl viskas nurimo...
Vytauto Didžiojo metais didvyrio šventei Palangos skyriaus komitetas sumanęs yra Palangoje statyti D. L. K. Kęstučiui paminklą ir paminklu rūpintis išrinko komitetą, susidedantį iš kanauninko Prapuolenio, pono Staknio Staknevičiaus ir dr. J. Šliūpo. Gautas yra valdžios pritarimas ir leidimas, nužiūrėtas yra tam reikalui tinkamas žemės sklypas, siūlosi jau ir dailidariai su paminklo projektais, tai dar trūksta vieno niekniekio, beje, pinigų.
Prieš vasarojimo laikmečiui prasidedant, minėtas komitetas nutaręs yra kreiptis į Lietuvos piliečius, į visokias draugijas, į valdžios įstaigas ir šiaip visus žmones, kuriems Lietuvos pagražinimas ir josios didvyrių pagerbimas rūpi, prašydamas piniginės paramos. Juk Kęstučio vardas tai ne tik ženklina karžygišką didvyrį, bent per 50 metų už Lietuvos laisvę ant žirgo besigrumiantį su kryžeiviais ir kitais nevidonais, bet ir garbingo, garbės žodžio žmogų, visoje Europoje gerbiamą dorovingumo pavyzdį. Tokiu žmogumi ne visos tautos turi progos pasigirti. Čion daug galėtų padėti jaunimo ir moksleivių organizacijos, prie visokių progų rinkdamos aukas ir tąsias komitetui pasiųsdamos.
Vasaros metu manome Palangoje turėti paskaitas, koncertus, rinkliavas ir jau iš anksto kviečiame visus, kas kuomi gali prisidėti prie mūsų pastangų įvykdymo.
Išjudinkime Lietuvos žmonių sielą, tad pagražės Palangos pajūris ne tik Birutės kalnu, bet ir D. L. K. Kęstučio paminklu.“
Nėra žinių, kiek lėšų pavyko surinkti per porą metų, tačiau jau būdamas Palangos miesto burmistru 1933 metais paskelbė Lietuvoje žinomų asmenų, sutikusių kurorto metu skaityti paskaitas, o surinktas lėšas perduoti paminklo statymo komitetui, sąrašą. Paskaitas 1933 metais skaitys: liepos 26 d. Mykolas Biržiška, liepos 27 d. Ona Mašiotienė, liepos 28 d. prof. Vaclovas Biržiška, liepos 29 d. Martynas Jonkus, liepos 30 d. Tumas Vaižgantas, liepos 31 d. Vydūnas, rugpjūčio 1 dr. Jonas Šliūpas ir rugpjūčio 2 d. prof. Augustinas Janulaitis.
Kitame straipsnyje burmistras J. Šliūpas pateikia paminklo Kęstučiui savąją viziją – Kunigaikštis turėtų būti pavaizduotas raitas ir pakeltu kardu.
Burmistras nusiskundė, jog bažnyčia nesutiko atiduoti sklypo, kuriame buvo planuojama pastatyti paminklą. Vieta buvo parinkta bažnyčiai priklausančioje žemėje.

Skulptorius V. Grybas ir jo kūrinys
1937 metais skulptorius Vincas Grybas pateikė savo monumentalios skulptūros, skirtos ne vien Kęstučiui, bet ir Birutei, eskizus bei gipsinį modelį. Čia menininkas pavaizduoja pirmąjį kunigaikščio susitikimą su Birute, autorius siekė įkūnyti krikščionybės ir pagonystės nuotaiką ir papročius. Birutė parodyta kaip paprasta kaimo mergaitė su lauknešėliu rankoje, o Kęstutis raitas ant žirgo Šv. Jurgio poza, piestu pastato savo žirgą nustebintas netikėtai sutiktos mergaitės grožiu.
Pagrindinės skulptūros šonuose įmontuojami du bareljefai, viename pavaizduotos pagonių žynio apeigos, kitame Birutė rankose pakėlusi laiko kūdikį – Vytautą. Galuose turėjo būti dar dvi mažesnių mastelių skulptūros, viena – kanklėmis grojantis vaidila, kita – moteris nuo vėjo ranka pridengusi žibinto ugnį. Tai turėjo reikšti Tėvynę Lietuvą, saugančią savo vaikus nuo visų negandų.
Tuo laiku skulptūros užsakovu buvo jau ne miesto savivaldybė, o Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos Centro taryba ir jos pirmininkė V. Černienė.
P. V. Černienė 1937 m. gruodžio 7 d. kviečia autorių atvykti į Kauną pasirašyti skulptūros kūrimo sutartį, esą skulptūrinės grupės projektas patikęs ponioms Sofijai Smetonienei bei Jadvygai Tubelienei. Nauja vieta buvo parinkta Birutės kalno prieigoje, ta išvada darytina iš to, kad kalno papėdėje tuo metu pastatytas akmuo su įrašu „TAU, BIRUTE“, tai lyg ir įpareigojantis priesakas.
Dėl nežinomų priežasčių monumento tolesnis projektavimas ir įgyvendinimas nebuvo vykdomas.

Vėlesnių laikų pastangos
1964 ar 1965 metais Palangos vyriausiasis architektas Albinas Čepys pasiūlė parke pastatyti paminklą Birutei, motyvuodamas tuo, kad E. Andre projektavo parką pavadintą Birutos vardu. Buvo pateiktas skulptūros maketas, sukurtas, berods, skulptorės Albinos Vertulienės. Tuometinio vykdomojo komiteto vadovai atsisakė kreiptis į Kultūros ministeriją dėl leidimo. Maketas dar ilgokai stovėjo vyriausiojo architekto kabinete lentynoje.
1965 m. rudenį kaunietė skulptorė Konstancija Petrikaitė-Tulienė prie akmens „TAU, BIRUTE“ pastatė labai mielą skulptūrėlę. Kadangi autorė žinojo, kad leidimo iš Palangos Vykdomojo komiteto negaus, skulptūrą pastatė savavališkai, tylėjimu pritariant tuometiniam Botanikos parko direktoriui Evaldui Naviui. Šiek tiek papurkštavo VK pirmininko pavaduotojas Vaclovas Rokauskas, tačiau didesnių pretenzijų niekas nekėlė, tad skulptūrėlė liko savo vietoje ir dar pergyveno dvi jos vagystes – 1992 ir 1998 m.
Ketvirtas mėginimas įamžinti iškiliuosius valstybės vadovus, įgyvendinant V. Grybo kūrinį, vyko vos tik paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Entuziastų grupė, kurios vadovė buvo miesto Tarybos narė Aldona Šeduikienė, bandė pradėti rinkti lėšas, tačiau reikalas nepajudėjo – neatsirado turtingų rėmėjų, be to ir menininkai nepanoro realizuoti svetimas idėjas.
Prasidėjus rinkimų į miesto tarybą kampanijoms, visos partijos į savo rinkimų ir miesto valdymo programas įrašydavo pasižadėjimus, kad laimėję rinkimus ir sudarę valdančiųjų daugumą Taryboje, pastatys paminklą kunigaikščiui Kęstučiui ir Birutei. Tačiau nugalėtojai vėliau pamiršdavo savo tvirtą pažadą – atsirasdavo kitų, itin svarbių, neatidėliotinai spręstinų klausimų. Kęstutis ir Birutė palauks geresnių laikų. Ir iš tiesų laukė – tai lėšų trūko, tai tinkamos vietos neatsirado.
Liberalų sąjungai priklausęs gydytojas Alvydas Remigijus Kirstukas, gavęs mero regalijas bei įgaliojimus nusprendė vykdyti prisiimtą įsipareigojimą ir pastatyti paminklą kunigaikščiui Kęstučiui ir Birutei. 2006 m. kovo mėn. mero potvarkiu sudaryta paminklo idėjos įgyvendinimo darbo grupė. Darbo grupės pirmininkas vadovavimą perleido grupės nariams ir tai buvo pagrindinė idėjos žlugimo priežastis. Vadovavimo įtaką uzurpavę grupės nariai vilkino sklypo parinkimo, konkurso sąlygų kūrimo ir kūrinio pateikimo komisijai laiką. Tiems popieriniams klausimams buvo atiduota daugiau nei vieneri metai. Konkursą laimėjo ne meno žmogus, o architektas. Reikia pripažinti, kad tai buvo žinomas, turintis vardą ir pripažintas specialistas, tačiau paminklą kūrė be skulptoriaus, aikštę ir paminklą kūrė išimtinai architektūriškai. Tai būtų buvę trys galingi granito stulpai-dolmenai, ant kurių 80-čia kalbų būtų įrašytas Lietuvos vardas, o erdvėje tarp dolmenų stovėtų vos 1,5 m aukščio V. Grybo kūrinio maketo dalis. Beje, nors kūrybinės užduoties sąlygose visur skulptūra buvo vardijama „Paminklas kunigaikščiui Kęstučiui ir Birutei“, autorius nedrįso taip vadinti savo darbą. Jis suteikia naują vardą – „Lietuvos vardas pasaulyje“. Tai vertinimo komisijai galėjo būti pretekstu atmesti pasiūlymą ir skelbti naują konkursą, arba pratęsti pradėtąjį.
Per pirmąjį konkurso komisijos posėdį jos nariai suglumo, juk Kunigaikštį ir jo sutiktą bei pamiltą merginą autorius sumenkino, idėjos kaip ir neliko, kūrinyje dominavo akmeninės kolonos. Vis tik nutarta architektui Adomui Skiesgilui skirti I-ąją vietą ir atiduoti premiją pagal konkurso sąlygas. Nutarta įpareigoti autorių savo darbą dar pakoreguoti.
Tolesni vertinimo komisijos veiksmai pamažu geso, į kitus posėdžius asmenys, nepatenkinti pateikta idėja, nebuvo kviečiami, laikas prabėgo, užgriuvo 2009-ieji, visuotinės krizės metai, pirmąją vietą laimėjęs autorius iš akiračio dingo ir penktą kartą paminklas su Palanga susijusiems valstybės vadovams „paskendo jūroje“.
Ten, kur buvo numatyta pastatyti paminklą Kęstučiui ir Birutei, dabar groja ir vandenį šokdina fontanas. Ši vieta fontanui gal ir labai tinkama, tačiau ką daryti su Žemaitijos valdovu ir jo mylima žmona – palangiške?

Viltis miršta paskutinė
Negi mintį LDK Vytauto tėvams skirtą paminklą turėti Palangoje jau visai galime palaidoti? Verta pasvarstyti, pasitarti su meną tikrai išmanančiais kūrėjais ir gal dar kartą mėginti sukurti meno kūrinį, vertingą istorijai ir malonų akims. Gal ką nors galėtų patarti Palangos miesto Garbės pilietis, Lietuvos Nacionalinio Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys?
Siūlau šį opų ir subtilų klausimą aptarti ir Nepriklausomos Lietuvos šimtųjų metų sukakties garbei bent jau parengti tinkamą projektą. Mano manymu, Palangoje belikusi vienintelė vieta tokiam objektui – tai buvusios „girdyklos“, savo buvusiu pavadinimu žeminusios Lietuvos praeitį – „Vaidilutės“ teritorija. Nugyventą pastatą nugriovus, toje erdvėje įrengti erdvų skverą ir jame pastatyti monumentalų kūrinį – paminklinę grupę Kunigaikščiui Kęstučiui ir Birutei. Ir turime apsispręsti – įgyvendinti V. Grybo idėją, ar kurti iš esmės naują, šių laikų, modernaus stiliaus paminklą.
Manau, kad miesto vadovas, įgyvendinęs tokį monumentą, aukštos meninės vertės bei išaukštinusį neabejotinai su Palanga susijusius valstybės vadovus, tuo pačiu pasistatys paminklą ir sau.