Ar atrakcionai atlaikys naujo mero apgultį?

„Atskrend sakalėlis per žalią girelę, atmušė sparnelius į sausą eilelę“, - šie liaudies dainos žodžiai stebėtinai primena ilgus metus trunkančią savivaldybės kovą su kurorto centre jėga įsikerojusiais olandų atrakcionais.

Sakalėlio vaidmenį atlieka Palangos merai. Žalia girelė – J.Basanavičiaus gatvė, o sausa eglele virto Kauno kunigų seminarijos sklype įsikūrę atrakcionai. Kuris miesto vadovas juos nemėgino išguiti iš J.Basanavičiaus gatvės, visi atmušė savo sparnelius. Per naktis suvažiuojantys, trukdančius medžius paslapčia kertantys, be leidimų pradedantys veikti atrakcionai kiekvieną vasarą vis vien atsiranda toje pačioje vietoje, o jų veiklai iš pradžių aršiai mėginantys prieštarauti merai ilgainiui nuleidžia sparnelius. Tai yra rankas.

Dabar tą tradicinį Heraklio žygį kartoja naujasis meras Šarūnas Vaitkus. Būdamas jauniausiu Palangos meru, jis ir šio reikalo griebėsi aktyviausiai. Surinkęs statybas kontroliuojančių, žemę valdančių ir paveldą saugojančių institucijų vadovus jis mėgina užsitikrinti valdiškų žinybų pagalbą.

Bandydamas sutramdyti atrakcionus statančius verslininkus, Š.Vaitkus griebėsi ir netradicinių, jo pirmtakų dar nenaudotų būdų. Jo prašymu akcinė bendrovė „Lesto“ savivaldybės leidimo negavusiai nelegaliai atrakcionų veiklai nutraukė elektros tiekimą. Š.Vaitkus išsikvietė sklypo savininkus – Kauno kunigų seminarijos vadovus ir spaudžia juos su „Leander LTU“ nutraukti žemės sklypo nuomos sutartį. Nacionalinė žemės tarnyba pradėjo žemės nuomos sutarties nutraukimo procedūrą gretimame sklype stovinčio pastato savininkams. Virš atrakcionų bendrovės pakibo dešimtūkstantinių baudų grėsmė.

Tačiau nors ir pasiūbavusi eglelė girelėje tebestovi. Kalbama, kad atsigabenę elektros generatorių jie vakarais net užveda savo atrakcionus ir iš pramogautojų užsidirba pirmąsias pajamas. Ar pajėgi valstybė nutraukti nelegalią komercinę veiklą privačiame sklype? Atsakymo į šį klausimą ketinama sulaukti liepos pradžioje, kai į Palangoje organizuojamą išvažiuojamąjį pasitarimą susirinks visi šalies vyriausybės nariai. Tuomet ir paaiškės, ar naujasis Palangos sakalėlis pajėgs išversti sausąją eglelę.

O kol kas mums visiems reiktų pasvarstyti svarbiausią klausimą. Ar, be jokios abejonės, kurortui būtini atrakcionai privalo stovėti ten, kur jų savininkai užsigeidžia? Vienas dalykas būtų, jei kalbėtume apie aplinkos neužgožiančias ir mažiau triukšmo skleidžiančias pramogas.

Tačiau, kai griežtoje valstybės saugomoje paveldosauginėje teritorijoje be jokių leidimų išdygsta pušų viršūnes remiantys butaforiniai pastatai, o prie jų atsiranda kažkokios juodu polietilenu aptrauktos būdos, kyla klausimas, kodėl šioje teritorijoje gyvenantiems palangiškiams tenka eiti kryžiaus kelius derinant elementarių remonto darbų projektą.

J.Basanavičiaus gatvė tradiciškai tapo populiari poilsiautojų pasivaikščiojimų vieta vien todėl, kad ji veda link jūros tilto. Palyginimui prisiminkime šalia esančią apmirusią Jūratės gatvę. Ji irgi veda prie jūros, tačiau joje žmonių – šimtą kartų mažiau. Ar vien todėl visos įmanomos pramogos, paslaugų teikimo ir prekybos vietos privalo atsirasti J.Basanavičiaus gatvėje, kuri iš reprezentacinės pėsčiųjų alėjos yra virtusi pailga triukšmingo jomarko aikšte. Dėl čia susispietusių pramogų ši gatvė tapo bene vienintele patrauklia visos Palangos vieta.

Tačiau negali juk visas kurortas susitraukti į 900 metrų ilgio ir 30 metrų pločio zoną. Pramogoms išsibarsčius po visą miestą, poilsiautojams patraukliomis taptų ir kitos kurorto erdvės, pagal poreikius ir pomėgius atsisijotų poilsiautojų srautas. Tie, kurie nori pramogų ir atrakcionų, eitų vienur, kurie pageidauja ramaus pasivaikščiojimo – liktų J.Basanavičiaus gatvėje ir joje savaitgaliais žmonės nesijaustų, kaip autobuse.

Šią gatvę taikliai yra apibūdinęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas Naglis Puteikis, kurį pribloškė buvusio mero V.Stalmoko pernai pasakyta mintis, kad kurortą kūręs grafas Tiškevičius neprieštarautų tokiai pramogų gatvei.

„Po tokio mero pasakymo visa grafų giminė turėtų vartytis karstuose. Aš stipriai abejoju, ar Tiškevičiai savo kurortą įsivaizdavo kaip kaimo bernams skirtą balaganą. Sekant grafų logika, J.Basanavičiaus gatvėje restoranai turi būti su baltomis staltiesėmis, o damos vaikščioti su vakarinėmis suknelėmis.

Tai, kas vasarą vyksta J.Basanavičiaus gatvėje primena kaimo kultūrnamio lygio diskoteką, kuri būtinai baigiasi prikaušusių bernų muštynėmis. Baisiausia tai, kad prie tokio lygio dera ir plyšaujantys olandų atrakcionai, ir skraidančių lėkščių stiliaus geltoni gatvės šviestuvai. Lieka tik nugriauti prie sukurtos aplinkos nebederančias senas vilas, jų vietoje pristatyti stiklinių daugiabučių dangoraižių“.

Yra ir dar viena šioje gatvėje karaliaujančių atrakcionų nešama blogybė. Jie užprogramuoja šios gatvės stagnaciją. Tušti ir ne kokius vaizdus atveriantys žemės sklypai amžiams liks lyg išmušti reprezentacinės miesto alėjos dantys ir juose niekada neatsiras kurortą puošiančių pastatų. Todėl, kad jų savininkams yra labai patogu vasarą pasiimti neblogą uždarbį iš atrakcionus atvežusių nuomininkų ir likusį metų laiką sklypus laikyti tuščius. Toks sklypas duoda vien pelną ir išskyrus žemės mokestį, nėra jokių išlaidų.

Vakar savivaldybė savivaliaujantiems atrakcionų šeimininkams galutinai užveržė kilpą paskelbdama tris viešąsias erdves, kuriose leidžiama atsirasti atrakcionams. Pasiūlymas, regis, palankus atrakcionų verslui. Užuot mokėję nemažus pinigus už privačios žemės nuomą, jie naujose vietose įsikurtų veltui, nes visos šios erdvės patikėjimo teise yra perduotos savivaldybės įstaigoms ir įmonėms.

Ir nereikėtų Palangos valdžiai skubėti ieškoti būdų, kaip apmokestinti atrakcionus naujoje vietoje. Kad miesto valdžios nebūtų galima apkaltinti, jog, išvarydama iš privačių sklypų, ji taip siekia verslininkus priversti mokėti savivaldybei.