Apie lagerių moteris – Jadvygos Bieliauskienės piešinių parodoje

Apie lagerių moteris – Jadvygos Bieliauskienės piešinių parodoje

Vasario 16-osios dienos proga Palangos viešojoje bibliotekoje vyko sovietinių lagerių kalinės Jadvygos Bieliauskienės (Šilauskaitės) piešinių ir akvarelės parodos „Kalinė...“ atidarymas ir filmo „Lagerių moterys. Jadvyga Bieliauskienė“ pristatymas. Į vakarą atvyko J. Bieliauskienės sūnus Žilvinas Beliauskas ir vienas iš filmo kūrėjų – Vytautas Damaševičius.

Vakarą pradėjo Palangos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Aura Banevičienė. Ji palangiškius supažindino su J. Bieliauskienės gyvenimo ir veiklos faktais. Į Jadvygos Bieliauskienės piešinių parodos atidarymą iš Vilniaus atvykęs jos sūnus Žilvinas nuoširdžiai, šiltai papasakojo apie mamą, jos gyvenimo nuostatas ir principingą kovą už tiesą, žmogiškumą, laisvę, tikėjimą. Nelengva jam buvo gyventi be mamos, važiuoti toli lankyti patį artimiausią žmogų kalėjime. Vakaro dalyviai sužinojo apie sovietinio lagerio aplinką, taisykles, J. Bieliauskienės kovą su sistema, susikurtą dvasinį autoritetą tarp kalinių. Sūnui teko slėpti nuo bendradarbių, kad jo mama kali, kad jį patį saugumiečiai kviečia į apklausas.

Jadvyga Bieliauskienė – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, partizanų ryšininkė, politinė kalinė, eucharistinio judėjimo dalyvė, pogrindinės spaudos platintoja, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolijos įkūrėja, aktyvi įvairių sąjungų, sąjūdžių, organizacijų narė.

J. Šilauskaitė gimė 1929 m. sausio 15 d. Rūdaičiuose (Kretingos apskr.). Jadvygos tėvas ūkininkas Antanas Šilauskas rėmė Lietuvos partizanus, kurie lankydavosi jų sodyboje. Jadvyga mokėsi Kretingos ir Palangos gimnazijose. 1947 m. ji įstojo į  gimnazistų ateitininkų nelegalią organizaciją, o 1948 m. vasario mėn. – į partizanų B grupę, kurią sudarė legaliai gyvenę partizaninio judėjimo atsarginiai. Jadvygos slapyvardis buvo Šatrija. Ji platino partizanų spaudą. 1948 m. birželio mėnesį Jadvyga buvo suimta ir nuteista 25 metams laisvės atėmimo.

Jadvyga kalėjo Intos (Komija) lageryje. Čia buvo atvežtos ir klasės draugės Stefa Večerskytė, Rūta Daukšaitė. Kaliniai, kurie turėjo kūrybos dovaną, savo skausmą, tėvynės ilgesį išreikšdavo kūryboje. Stefa rašė eilėraščius, o Jadvyga troško gamtos vaizdus, aplinką užfiksuoti popieriuje. Lageryje buvęs piešimo mokytojas supažindino merginą su piešimo technika. Žinoma, nebuvo gero popieriaus, piešimo reikmenų. Piešė ant tokio popieriaus, kokio sugebėjo gauti. S. Večerskytė prisiminimuose apie tremtį rašė, kad Jadvyga buvo viskam gabi – iš duonos trupinių  padarydavo labai gražius rožančius. Merginos buvo tikinčios, tad dažnai melsdavosi. Jadvyga gavo viršininkų leidimą lagerio kieme sumontuoti saulės laikrodį (mechaninių laikrodžių kaliniai negalėjo turėti). Saulės laikrodis puikiai veikė, tad kaliniams buvo šioks toks dienų paįvairinimas. Lietuviai kaliniai lageryje visada paminėdavo Vasario 16-ąją, nors už tai susilaukdavo didelių bausmių. Intoje J. Šilauskaitė susipažino su politiniu kaliniu Antanu Vytautu Beliausku ir už jo ištekėjo. Po J. Stalino mirties 1956 m. J. Bieliauskienė buvo paleista į laisvę.

Grįžusi į Lietuvą, kurį laiką dar piešė, bet vėliau tam neliko laiko. 1958 m. gimė sūnus Žilvinas. 1971 m. J. Bieliauskienė įsitraukė į pasipriešinimo, jaunimo tautinę religinę veiklą, buvo nelegalios jaunimo grupės Garliavoje vadovė (organizavo Gyvojo rožinio sąjūdį). Ji bendradarbiavo su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais, platino pogrindinę savilaidos spaudą, su jaunimu rengė politines-patriotines menines programas. 1981 m. J. Bieliauskienė rinko parašus po kreipimosi į LKP CK I sekretorių P. Griškevičių, kad būtų nutrauktas tikinčiųjų persekiojimas.

1982 m. spalio 29 d. J. Bieliauskienė vėl suimta. 1983 m. gegužės 16-17 d. vykęs Aukščiausiasis teismas ją nuteisė 4 metams laisvės atėmimo bei 3 metams tremties „už valstybės pagrindų  griovimą“. Kartu su kitomis žymiomis disidentėmis moterimis (ruse Tatjana Velikanova, ukrainiete poete Irina Ratušinskaja, este Lagle Parek, latve Lidija Doronina-Lasmane, Raja Rudenko ir kt. ) ji kalėjo Mordovijos lageryje, vadinamame „Mažąja zona“. Tai buvo vienintelis tuo laiku Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių sunkaus režimo kalėjimas. Čia jai atiteko Nijolės Sadūnaitės, kurią ji laikė autoritetu, gultas.

J. Bieliauskienė, likus pusei metų iki JAV prezidento rinkimų, neabejojo, kad antrai kadencijai bus perrinktas prezidentas Ronaldas Reiganas (Ronald Wilson Reagan), kuris palaikė sovietų disidentus. Ant plono rūkomojo popieriaus ji parašė sveikinimą prezidentui nuo Mordovijos nuteistųjų, o dešimt kalinių pasirašė ir rado būdą išnešti laiškelį už zonos ribų, kad šis pasiektų tolimą adresatą. Prezidentas R. Reiganas (prezidentu buvo 1981-1989 m.), pradėjęs antrąją kadenciją, gavo kalinių sveikinimą. Su R. Reiganu J. Bieliauskienė buvo susitikusi ir nusifotografavo Prezidentūros bibliotekoje viešnagės JAV metu. Tos bibliotekos muziejuje saugomas jos ranka rašytas Mordovijos kalinių sveikinimas prezidentui R. Reiganui.

Kalėjime J. Bieliauskienė pasirašė Kreipimąsi į Helsinkio susitarimą pasirašiusius 35 valstybių vadovus dėl žmonių teisių pažeidinėjimų SSRS. Dėl tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, demokratinių šalių politinių lyderių spaudimo sovietų valdžiai, J. Bieliauskienė nuo trėmimo bausmės buvo atleista. 1986 m. lapkričio 3 d. ji išėjo į laisvę.

Pasipriešinimo prieš sovietinį režimą veikėja aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose, platino Sąjūdžio spaudą. 1988 m. ji kartu su kitais įkūrė Politinių kalinių ir tremtinių globos grupę, 1991 m. – Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją, buvo šios visuomeninės organizacijos pirmininkė, vėliau – garbės pirmininkė (2005-2009). J. Bieliauskienė globojo nukentėjusiuosius Sausio 13-osios įvykiuose, aukų šeimas. Jos iniciatyva išleisti albumai „Bokšto gynimas“ (2000 m.), „199 m.1 sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą“ (2004 m.). J. Bieliauskienė bendravo su bendraminčiais Nijole Sadūnaite, Stase Asanavičiene, Antanu Terlecku, Petru Plumpa ir kitais kovotojais už Lietuvos laisvę.

J. Bieliauskienei teko garbė, Seime paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, apsivilkus tautiniais rūbais, nešti ant scenos naująjį Lietuvos herbą. Sūnus Žilvinas prisimena: „Seimo tribūnoje J. Bieliauskienė atsirado, galima sakyti, atsitiktinai. 1990 m. kovo 11 d. ji buvo Seime. Atėjo laikas, kai buvo greitai, improvizuotai planuojama, kas įteiks Lietuvos herbą po Nepriklausomybės paskelbimo. Virš J. Bieliauskienės sėdėjęs Algirdas Kaušpėdas pasilenkė ir pasiūlė būtent jai įnešti į sceną herbą. Ji sutiko tai kaip Dievo ženklą. Atėjus momentui, žengė nešina herbu tiesiai į tribūną, kur pasakė improvizuotą kalbą, kurią vėliau apibūdino kaip grynai Dievo siųstą įkvėpimą. Prisimenu, kad ji pradėjo: „Aš ateinu iš lagerių...“ Viskas buvo visiems netikėta ir gana emocinga. Į ją nukrypo visos kameros ir fotoaparatai. Tiesiogiai transliavo televizija“.

Palangoje gyvena J. Bieliauskienės seserys Milda Kondrotienė, Kristina Šimkienė, Aldona Kaminskienė. Seserų Šilauskaičių senelio sesuo Kristina Šilauskaitė (1864-1944) – daraktorė, mokytoja, knygnešė, aktyviai dalyvaudavo švietėjiškoje ir visuomeninėje veikloje Rūdaičių kaime ir Palangoje. Jadvygos Bieliauskienės iniciatyva Palangos senosiose kapinėse palaidotai Kristinai Šilauskaitei pastatytas Aniceto Puškoriaus padarytas koplytstulpis. J. Bieliauskienė giminaičių vardu 2005 m. įsteigė tris kasmetines K. Šilauskaitės vardo pinigines premijas Rūdaičių pagrindinės mokyklos mokiniams už puikius kraštotyros darbus, skatindama vaikus domėtis knyga, knygnešystės ir krašto istorija.

J. Bieliauskienė buvo pasišventusi kilniam tikslui, mylėjo ir brangino Tėvynę, kovojo dėl jos laisvės. Buvo ištikima, tikra draugė, labai teisingas žmogus. Jadvyga buvo silpnos sveikatos, bet stiprios valios kovotoja. Ji liko pilietiškai aktyvi iki pat gyvenimo pabaigos. J. Bieliauskienės sūnus  pasakojo, kad, baigusi visuomeninę veiklą, mama ketino dar piešti ir rašyti memuarus, bet liga to nebeleido padaryti. Sulaukusi 80-mečio, J. Bieliauskienė mirė 2009 m. lapkričio 21 d. Ji palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Už nepailstamą, nuoseklią viso gyvenimo aktyvią veiklą J. Bieliauskienė apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992), Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1998), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000). Apie ją sukurtas dokumentinis filmas „Lagerių moterys. Jadvyga Bieliauskienė“ (autoriai Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis). 

Renginio metu apie Jadvygą pasakojo jos klasės draugė S. Daukšienė (Večerskytė), su kuria ji kartu kalėjo Intoje ir sesuo M. Kondrotienė, gyvenančios Palangoje.

Žiūrovams buvo parodytas dokumentinis filmas „Lagerių moterys. Jadvyga Bieliauskienė“. Vytautas Damaševičius trumpai pristatė filmą, jo sukūrimo istoriją. V. Damaševičius ir J. Matonis kuria dokumentinių filmų ciklą apie lageriuose kalėjusias moteris. Filme apie J. Bieliauskienę pasakoja su ja kartu kalėjusios įvairių tautybių moterys bei artimi giminaičiai.

Vakaras bibliotekoje buvo prasmingas, nes prisilietėme prie skaudaus Lietuvos istorijos tarpsnio, kuriame dalyvavo, veikė, kovojo ir kentėjo mūsų kraštiečiai.