Aleksandr Furs: „Manau, jūsų krepšinį galima pavadinti krepšinio ikona“

Palangos klubo „Palanga“ gerbėjams – geros žinios: šį sezoną komanda sulaukė legionieriaus iš Ukrainos. Dvidešimt dvejų metų, 204 cm ūgio sunkiojo krašto pozicijoje žaidžiantis Aleksandr Furs, anksčiau užėmęs vietą savo šalies jaunimo rinktinėje, 2012–2013 m. atstovavęs Kijevo „Kyiv“ ekipai, šį sezoną papildė Palangos krepšininkų gretas. Gavęs pasiūlymą šį sezoną žaisti mūsų šalyje, sportininkas tikino ilgai nesvarstęs, kadangi Lietuva, pašnekovo teigimu, esanti labiausiai krepšinio šalis Europoje. „Aš labai apsidžiaugiau, kadangi Lietuva, mano nuomone, yra „krepšiniškiausia“ šalis visoje Europoje, šioje srityje labai gerbiama, todėl Lietuva man pasirodė puikus variantas. Kai tik man apie šią galimybę pasakė, aš tuojau panorau pabandyti“, – teigė legionierius iš Ukrainos.

Kilęs iš Kijevo
Svečias pasakojo, jog, nors dokumentuose kaip gimtasis miestas yra įrašytas Dnepropetrovskas, šis miestas jam tėra tik gimimo vieta, tikrasis vaikystės miestas – Kijevas, kuriame praleista didžioji gyvenimo dalis, susipažinta su krepšiniu. „Gimiau Ukrainos mieste Dnepropetrovske, tačiau taip išėjo, kad gimiau, ir po savaitės jau buvau Kijeve. Tiesiog taip išėjo, kad mama keletui dienų atvažiavo į Dnepropetrovską – mano tėvas iš šio miesto – ir, nors dar neturėjau tuo laiku gimti, trūko dar poros savaičių, tačiau gimiau truputį per anksti. Bet apskritai esu iš Kijevo, visa mano šeima iš Kijevo – tiesiog gimiau, o po savaitės jau buvau Kijeve, ir visas mano gyvenimas susietas jau su šiuo miestu, su Kijevu“, – apie netikėtą gyvenimo pradžią kalbėjo A. Furs.
Prisimindamas vaikystę, sportininkas pasakojo, jog pasirinkimą žaisti krepšinį iš pradžių nulėmė ne jo paties apsisprendimas ir noras. „Pirmiausia mane pastebėjo – aš buvau pakankamai aukštas pagal savo amžių, ir mane iškart paėmė į krepšinį“, – kalbėjo krepšininkas ir pridūrė, jog pradžioje užsiėmimai nebuvo labai rimti – berniukas paprasčiausiai žaisdavo krepšinį, ir tik praėjus kuriam laikui pašnekovas tikino supratęs, jog norėtų ir toliau žaisti šį žaidimą – jau rimčiau. „Supratau, kad noriu ir toliau tuo užsiimti, tęsti treniruotes, kad galėčiau iš šio užsiėmimo užsidirbti duoną, kad krepšinis taptų mano gyvenimu. Taip ir nutiko“, – kalbėjo A. Furs. Pasak sportininko, rimtai žaisti krepšinį jis pradėjo jau būdamas 12-13 metų paauglys.

Tikslo siekė kryptingai
Pasiteiravus, ar pradžioje nebuvo sunku treniruotis, svečias iš Ukrainos tikino treniruotėse pasitaikydavusių sunkumų nesureikšmindavęs. „Sunku būdavo rinktinėse, o šiaip viskas vyko palaipsniui. Žinoma, visą laiką sunku – nebūna lengvų kelių“, – įsitikinęs sportininkas. Krepšininkas pasakojo sportinio kelio pradžioje buvęs nepastebimas, neišsiskyręs iš kitų ypatingais gabumais – pripažinimo teko siekti žingsnis po žingsnio. „O paskui palaipsniui prasimušiau vis aukščiau, tapdamas geru žaidėju. Dabar Ukrainoje esu žinomas“, – pasakojo legionierius.
Kiekvieno sportininko kelyje pasitaikančius pralaimėjimus jaunasis krepšininkas vertindavo kaip galimybę pasimokyti, tobulėti. „Iš pralaimėjimo visada galima gauti daugiau nei iš laimėjimo. Tuomet reikia analizuoti klaidas, žiūrėti, kodėl pralaimėjai, taisyti kas buvo negerai, stengiantis daugiau tų pačių klaidų nekartoti, ir jei to pasieksi, tu laimėsi, – tikino pašnekovas ir teigė po pralaimėjimo niekuomet nenorėjęs mesti pasirinkto užsiėmimo, nebeiti į treniruotes. – Mane pralaimėjimai motyvuoja dar labiau stengtis, dirbti su savimi, tad niekada net mintis nekilo liautis treniravusis“.
Sportinėje karjeroje A. Furs jau teko susidurti ir su rimta kliūtimi – būdamas aštuoniolikos metų krepšininkas patyrė traumą. „Ne tiek rimtą, kiek man tada atrodė. Tai įvyko prieš ketverius metus. Paskutinėse sezono varžybose, kurios jau nieko nelėmė, buvo slidi danga – tiesiog neišvalė po to, kai ten buvo parkritęs žmogus, aš paslydau, ir labai stipriai susitrenkiau kelį. Laimei, netrūko raiščiai, ir po poros mėnesių jau visiškai atsigavęs grįžau į komandos gretas“, – prisiminė sportininkas.

Svajojo žaisti Lietuvoje
Ukrainoje pripažintas krepšininkas, be abejo, turėjo iš ko rinktis, todėl smalsu, kas paskatino atvykti į mūsų šalį. „Dirbau su Slava Medvedenko. Jis pasakė, kad yra galimybė vykti į Lietuvą. Aš labai apsidžiaugiau, kadangi Lietuva, mano nuomone, yra „krepšiniškiausia“ šalis Europoje, šioje srityje labai gerbiama, todėl Lietuva man pasirodė puikus variantas. Kai tik man apie šią galimybę pasakė, aš tuojau panorau pabandyti“, – kalbėjo legionierius. Priimdamas sprendimą žaisti Palangoje, krepšininkas nesibaimino, kad čia gali nesisekti pritapti, kad kas nors atvykėlio atžvilgiu galbūt galėtų būti priešiškai nusiteikęs. „Tokių minčių nebuvo, kadangi čia važiavau žaisti krepšinio, todėl visos mano mintys buvo nukreiptos būtent į jį: kad gerai žaisčiau, įsiliečiau į komandą – kitų minčių nebuvo“, – kalbėjo legionierius.
Sportininkas pasakojo turėjęs ir daugiau pasiūlymų, tačiau tikino, jog pasiūlymas vykti į Lietuvą jam pasirodė labiausiai viliojantis. „Aš labai norėjau būtent į Lietuvą, man labai patinka treneris. Kai atvažiavau, visiškai įsitikinau savo nuomonės teisingumu: labai gera komanda, geras treneris, geras menedžeris – viskas mane tenkina“, – džiaugėsi A. Furs.
Krepšininkas tikino, jog priimant pasiūlymus svarbiausia jam – ne pinigai ar garbė: „Svarbiausia – žmonės, su kuriais aš dirbsiu. Žmonės ir sąlygos, leisiančios man progresuoti. Jei sąlygos geros, žmonės, su kuriais aš dirbsiu, protingi, supranta, ką ir dėl ko jie daro, tai aš su jais dirbsiu. Bent jau šiuo metu pinigai man nėra svarbiausia. Patekau į tokią vietą, kur ir žmonės, ir sąlygos – viskas man labai patinka“. Pašnekovo teigimu, jis nesižavėtų pasiūlymu, jei sąlygos treniruotis būtų tokios pat ar tik šiek tiek prastesnės nei yra dabar, bet dirbti tektų ne tarp tokių motyvuotų žmonių.

Sudarytos nepriekaištingos sąlygos
Sportininkas pasakojo, jog atvykus į Palangą, iš pradžių teko susidurti su tam tikru kalbos barjeru, kadangi komandoje niekas, išskyrus trenerį, nekalba rusiškai. Tarpusavyje žaidėjai bendrauja anglų kalba, tačiau ypatingų keblumų tai nesukėlė. Pašnekovas tikino jau mokantis ir keletą lietuviškų žodžių bei frazių (tai jis įrodė jau pokalbio pradžioje ir po jo pasisveikindamas ir atsisveikindamas lietuviškai – aut.), nuo jo neatsilieka ir komandos draugai, jau pramokę kai ką pasakyti rusiškai. „Bet jokių negatyvių santykių nėra, komanda labai draugiška. Manau, puikiai įsiliejau į kolektyvą“, – sakė legionierius.
Ukrainietis teigė su treneriu bendrą kalbą suradęs taip pat nesunkiai – gal netgi lengviau negu su komandos draugais. „Jis rusiškai moka, galime su juo kalbėtis. Su treneriu viskas gerai“, – tikino Ukrainos sportininkas.
Atvykėlis gyrė ir puikias sąlygas treniruotis. Krepšininko teigimu, sportininkai čia turi viską, ko reikia, tokių sąlygų net nesitikėjęs: „Paprastai visada stengiuosi nusiteikti blogesniam variantui, kad paskui netektų stipriai nusivilti, todėl tikėjausi, kad bus prasčiau – ne aukščiausia klasė. Bet atvažiavęs visur pamačiau aukščiausią klasę – viskas labai gerai“.

Žavi lietuviškas krepšinis
Gerų žodžių svečias negailėjo ir lietuviškam krepšiniui. Pasak ukrainiečio, šis gerokai skiriasi nuo to, kuris žaidžiamas jo tėvynėje. „Jūsiškis greitesnis, būtina labai greitai priimti sprendimus, – geras krepšinis. Ypač daug dėmesio skiriama gynybai, – man tai irgi labai patinka“, – kalbėjo A. Furs.
Žaisti ukrainietišką krepšinį įpratusiam sportininkui teko perimti lietuviško žaidimo braižą. „Nebuvo sunku persiorientuoti – tam, kad tai padaryčiau, man prireikė panašiai savaitės. Bet manau, kad jūsų krepšinis yra, galima sakyti, krepšinio ikona, jis labai geras“, – pasigėrėjimo neslėpė Ukrainos krepšininkas.
Pasiteiravus, ko tikisi iš šio sezono, A. Furs prisipažino sau keliantis maksimalius planus: sportininkas tikisi laimėti čempionatą. „Žemesnių planų kurti negalima, visada reikia siekti maksimumo, kitaip negalima“, – sakė komandos sunkusis kraštas.

Dietų nesilaiko
Įprasta manyti, kad sportininkai kažkaip ypatingai rūpinasi sveikata, galbūt net laikosi specialių dietų, tačiau A. Furs prisipažino nieko ypatingo nedarantis. „Tiesiog stengiuosi tinkamai maitintis. Kadangi krūviai nemaži, reikia tinkamai maitintis, kad gerai jaustumeisi, todėl stengiuosi vengti riebaus maisto, turinčio daug cholesterino. Kadangi krūviai dideli, galiu valgyti ką noriu, išskyrus kokius nors kenksmingus produktus, – tokius kaip traškučiai ar koka kola. Manau, tokių valgyti nereikia. Daugiau valgau įvairių vaisių, bet kokių nors dietų kol kas netenka laikytis – ir taip esu labai geros formos“, – sakė sportininkas.
Pasmalsavus, kokias savybes reikėtų turėti vaikui, norinčiam siekti krepšinio aukštumų, A. Furs pabrėžė: „Svarbiausia – noras. Jei tikrai nori, gali pasiekti viską. Iš pradžių vaikas vargu ar turės motyvaciją, tačiau, jei jis nori tuo užsiimti, jis dirbs. Viskas priklauso nuo noro“. Krepšininkas tikino, jog net mažas ūgis netaps kliūtimi, jei vaikas degs noru tapti krepšininku. „Yra ir žemų krepšininkų, kurie pasiekė neįtikėtinų aukštumų. Svarbiausia yra labai norėti. Ir dar – meilė darbui. Turi norėti dirbti“, – įsitikinęs pašnekovas.

Palanga – maža ir jauki
Atvykus į Palangą, kurortas svečiui paliko gerą įspūdį. „Mažas, jaukus, tylus miestelis. Porą kartų buvau prie jūros, tačiau nesimaudžiau, kadangi šalta. Nors, kai aš atvažiavau, man sakė, kad dar galima maudytis, tačiau nesiryžau to daryti – nenoriu taip rizikuoti, galima susirgti. O šiaip gražus, mažas miestelis. Labai ramus – man patinka“, – pirmaisiais įspūdžiais dalinosi atvykėlis iš Ukrainos.
Pasmalsavus, ar jau turi kurorte mėgstamų vietų, svečias prisipažino kol kas tokių neišsirinkęs. „Šiuo metu mano mėgstamiausia vieta – arena, kurioje žaidžiu krepšinį“, – juokėsi A. Furs. Krepšininkas tikino, jog laisvalaikio, galima sakyti, turi tik savaitgaliais, kadangi visą kitą nuo treniruočių likusį laiką skiria poilsiui, jėgų atstatymui. „O savaitgaliais susirenka tie, kurie neišvyko į artimiausius miestus pas gimines, einame išgerti kavos, arbatos – kas ką mėgsta. Jau spėjome susidraugauti. O šiaip laisvalaikį stengiuosi išnaudoti poilsiui“, – prisipažino sportininkas.

Apie karą kalbėti sunku
Prakalbus apie padėtį gimtojoje Ukrainoje, sportininkas teigė, jog Kijevo dabartinė situacija nepalietė. „Visas karas vyksta Rusijos pasienyje. Sunku, žinoma, kadangi visi nuolat apie tai kalba, bet dabar tai labiau informacinis karas – televizijoje, radijuje. Ukrainoje kalba, kad rusai blogi, Rusijoje – kad ukrainiečiai. Tai kursto žmones vienus prieš kitus – manau, tai neteisinga. Tikiuosi, kad artimiausiu metu situacija pagerės, ir viskas bus gerai – visi gyvensime taikiai ir draugiškai“, – išreiškė viltį ukrainietis.
Nors, pašnekovo teigimu, Kijeve karas nevyksta, vis dėlto jis pats turi kitose Ukrainos vietovėse gyvenančių pažįstamų, kuriems teko susidurti ir su kitokia realybe. Sportininkas sakė, jog karo paveiktose zonose esantys žmonės gyvena sunkiai. „Visi stengiasi išvažiuoti iš Ukrainos, niekas nenori eiti kariauti, kadangi mano, jog tai beprasmiška. Sunku komentuoti šią situaciją“, – su nuoskauda balse nenoriai kalbėjo Palangos svečias.

Trumpai
Gimė Dnepropetrovske.
Zodiako ženklas – Liūtas.
Laisvalaikio pomėgiai: „Muzikos mėgstu klausytis, bet šiaip laisvu nuo krepšinio laiku mėgstu peržiūrinėti krepšinio varžybas – krepšinis nuolat su manimi. Kažkokio kito hobio neturiu“.
Apie Palangą: „Gražus, mažas miestelis. Labai ramus – man patinka“.