Aidas Jurkštas: „Gyvenimo saulėlydyje regiu ir Baltijos švyturių muziejų“

Palangiškis Aidas Jurkštas – švyturių tyrinėtojas, farologas – knygos apie Klaipėdos švyturį „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“ autorius, viešosios įstaigos „Aido švyturiai“ steigėjas, „Pasaulinio švyturių savaitgalio“ iniciatorius, išleidęs savo pieštų atvirukų rinkinį „Senieji Lietuvos švyturiai“. A. Jurkštas taip pat gali pasigirti savo sukaupta švyturių kolekcija – neseniai Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje jis surengė ir šių jūros žibintų parodą, o ateities planuose – Baltijos jūros švyturių enciklopedija. „Nupiešiau apie 1500 Baltijos jūros švyturių: Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomių įlankos (Rusija), Suomijos ir dalį Švedijos pakrantės. Tai sudaro pusę Baltijos jūros. Pabaigęs pradėtus projektus, grįšiu prie enciklopedijos. Vadinu tai gyvenimo darbu. O jei ir nepasiseks, nelabai kas jaudinsis. Niekam, išskyrus save, nesu įsipareigojęs“, – tikino farologas.

Margas išsilavinimas
Paprašytas papasakoti apie save, A. Jurkštas atskleidė labai spalvingą, kaip ir pati pašnekovo asmenybė, biografiją, kurioje būta ir tragiškų įvykių, ir netikėtų likimo posūkių, ir labai įvairios veiklos. Pašnekovui teko ragauti ir verslininko, ir tyrinėtojo duonos. „Gimiau kitame Lietuvos kampe. Tame dvaro pastate dabar įsikūrusi Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykla. Mama gimė Palangoje, tėvas Rokiškyje. Abu, baigę Vilniaus universitetą, gavo paskyrimą į Šalčininkus „lietuvybės skleisti“. Ten lankiau lopšelį ir pirmiausia išmokau kalbėti rusiškai. 1970 metais šeima persikraustė į Vilnių. Lazdynuose baigiau dabartinę Sausio 13-osios vidurinę mokyklą – prie televizijos bokšto. Ten praėjo vaikystė ir jaunystė. Ten sausio 13-ąją žuvo bendramokslis Vidas Maciulevičius, labai draugiškas, mielas žmogus. Kartu žuvęs Rolandas Jankauskas buvo mano kiemo draugas - keisdavomės plokštelėmis, tuo metu tokia buvo melomanų praktika“, – pasakojo A. Jurkštas. Pašnekovas patikino, jog jo išsilavinimas labai margas: dar iki tarnybos sovietų kariuomenėje jis baigė techninės braižybos, radijo aparatūros mokslus, jaunųjų korespondentų universitetą „Komjaunimo tiesoje“ (dabar „Lietuvos rytas“), mokėsi dailės, kaligrafijos, buvo įvairių rinktinių orientavimosi sporte narys, išlakstęs daugybę miškų Lietuvoje ir Sovietų sąjungoje. Keletą metų vedė diskotekas, o po kariuomenės įvairiais laiko tarpais studijavo dizainą, filosofiją, žunalistiką, teisę. „Baigiau verslo valdymo studijas. Sukūriau Vilniuje reklamos įmonę „Polidizainas“, o prieš dvidešimt vienerius metus atsidūriau Palangoje. Su mama atgavome dalį senelio Alfonso Bičkūno turto. Netrukus įkūriau „Jūros užeigą“. Šiuo metu aktyviai versle nedalyvauju, esu viešosios įstaigos „Aido švyturiai“ steigėjas ir vykdau įvairius jūrinės kultūros projektus“, – pasakojo farologas.

Rengia Baltijos švyturių enciklopediją
Kalbinant švyturių tyrinėtoją nenoromis kilo mintis apie jo giminę – ar joje nebuvę jūrininkų, o galbūt kuris nors iš tėvų ir pastūmėjo sūnų į šią sritį. Pasiteiravus, ar tėvų šeimoje svarbią vietą užėmė jūros tematika, pašnekovas pasakojo: „Mano tėvas Jonas buvo žinomas istorikas, parašęs fundamentalius darbus Vilniaus vietovardžių ir Vilniaus vandenų temomis. Po sąjūdžio jo dėka Vilniuje atkurta apie 300 vietovardžių. Sostinėje tėvo vardu pavadinta gatvė. Mama Marija Violeta – buvusi lietuvių kalbos mokytoja, ir dabar vasaras praleidžia Palangoje. Marinistika susidomėjau jau gyvendamas Palangoje, ieškodamas idėjų verslui. Pradžioje tapau kolekcionieriumi, rinkau daiktus švyturių tematika. Labai trūko informacijos, tai skatino domėtis giliau“.
Pašnekovas prisipažino vien švyturių kolekcionavimu neapsiribojęs: „Vėliau, siekiant užpildyti informacinę spragą, kilo sumanymas rengti Baltijos švyturių enciklopediją. Sistemingai nupiešiau apie 1500 Baltijos jūros švyturių: Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomių įlankos (Rusija), Suomijos ir dalį Švedijos pakrantės. Tai sudaro pusę Baltijos jūros. Pabaigęs pradėtus projektus, grįšiu prie enciklopedijos. Vadinu tai gyvenimo darbu. O jei ir nepasiseks, nelabai kas jaudinsis. Niekam, išskyrus save, nesu įsipareigojęs. Šiandien kiekviena mano diena sukasi aplink švyturius, tai – informacijos paieška, piešiniai, parodos, paskaitos, leidiniai, kelionės. Šiandienos tikslas – populiarinti švyturius, viešinti šiuos nuostabius jūrinės kultūros paveldo statinius. Man švyturiai – aistra, pavirtusi gyvenimo būdu. Esu laimingas darydamas šiuos darbus, viliuosi, kad jie turės išliekamąją vertę“.
A. Jurkštas tikino dabar jau negalintis pasakyti, koks eksponatas joje buvo pirmasis. „Gal koks menkavertis, suvenyrinis. Vėliau pradėjo kauptis iš kelionių, kolekcionierių dirvonai … Brangiausias? Visus myliu, kaip vaikus, visi gražūs… na, gal Murano stiklo iš Venecijos, ar Swarovskio krištolo iš San Marino, švediškas standartas iš Alandų salų… Daugelį įsigijau pats, gaunu ir dovanų iš draugų, artimųjų. O kur dar pašto ženklai, banknotai, monetos, atvirukai, locijos, knygos…Dabar jau apsiriboju autentiškais modeliais, bet visokie mieli niekučiai savaime iš kažkur atsiranda“, – pasakojo kolekcininkas.

Svajoja įkurti muziejų
Pradėta veikla paskatino naujiems žingsniams. Neseniai Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje kolekcininkas lankytojams pristatė švyturių parodą, kuri, pašnekovo teigimu, išsirutuliojo į gražų renginį. Kalbėdamas apie tai, pašnekovas prisipažino, šis žingsnis buvo kiek netikėtas net jam pačiam. „Paroda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje sumanyta netikėtai ir pavirto gražiu renginiu „Švyturių naktis muziejuje“. Iš tiesų tik žvalgiausi vietos savo naujos knygutės apie Klaipėdos švyturį „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“ pristatymui. Kartais netikėti sumanymai pavyksta geriau už ilgai planuotus“, – atskleidė švyturių tyrinėtojas.
Pašnekovas pasidalino ir ateities vizija, kurioje – jau ne paroda, o tikras muziejus. „Viskas prasideda nuo idėjos, tik ne viskas baigiasi darbais, rezultatais. Turiu dar vieną svajonę gyvenimo pabaigai – sukurti Baltijos švyturių muziejų. Jo turinį sudarytų švyturių modelių, monetų, pašto ženklų ir kitų eksponatų kolekcija, kurią sukaupiau, mano piešiniai, interaktyvi vaizdo, garso ekspozicija, teritoriją papuoštų didelės švyturių kopijos, jie mirksėtų... Tai taptų turistų traukos centru“, – kalbėjo entuziastas ir pridūrė, jog užsienyje tokie centrai padeda išlaikyti švyturius. Pašnekovo teigimu, jau mokyklose vaikai įtraukiami į pažintines, edukacines programas.
Pašnekovas yra apmąstęs ir tai, kokiame Lietuvos kampelyje galėtų įsikurti unikalus švyturių muziejus. Vietovė taip pat neatsitiktinė, pulsuojanti jūros dvelksmu, dar menanti laikus, kada švyturys buvo ne vietos dekoracija, o kelią į krantą nušviečiantis šviesos šaltinis. „Ideali vieta Lietuvoje – Ventės rago švyturys, keistokai šiandien priklausantis Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui, paverstas gyvenamu namu. Bet juk gyvenimas – vientisas, nenuspėjamas pokštas. Gimsti su aiškia diagnoze – mirsi. Tuomet aišku, kad vertė – kasdieniai darbai – pageidautina, prasmingi. Argi neverta pabandyti?“ – filosofiškai kalbėjo A. Jurkštas.

Negali nerašyti
Paklaustas, kas skatina imtis tokios su švyturių tyrinėjimu susijusios veiklos, knygos apie Klaipėdos švyturį autorius, planuojantis išleisti Baltijos jūros švyturių enciklopediją, tikino, jog tai esanti savotiška vidinė būtinybė, aistra, verčianti tuo užsiimti, įprasminanti gyvenimą. „Nėra lengva atsakyti. Kažkokia vidinė aistra, įsitikinimas, kad turiu tai daryti, tai mano misija. Ir tai man labai patinka. Kiekvieną dieną vis atrandu kažką naujo. Matyt turiu užsispyrimo... Nebūčiau patikėjęs, kad nupiešiu 1500 švyturių, – pasakojo švyturių tyrinėtojas, kartu apgailestaudamas, kad jūrinė kultūra Lietuvoje nesulaukia reikiamo dėmesio. – Bet dėl to nereikėtų stebėtis, tai artojų kraštas, praktiškai neturėjęs priėjimo prie jūros. Piečiau buvo prūsai, šiauriau – kuršiai. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, per trumpą laiką buvo daug padaryta, bet Hitlerio, vėliau sovietų valdžia sugriovė jaunos valstybės planus kuriant jūrinę kultūrą. Sovietmečio metais rūpintasi žvejybos, bei kariniu laivynu. Lipdyta geležinė uždanga. Atkūrus nepriklausomybę, ketvirtis amžiaus – per mažas laiko tarpas. Labai nustebau kažkada suvokęs, koks didelis yra informacijos vakuumas. Žinių apie Baltijos švyturius – graudžiai mažai, apie lietuviškus – taip pat. Bendraudamas su kolegomis iš kitų valstybių jaučiau didelę gėdą dėl to“.
Informacijos vakuumas vertė imtis veiklos, šviesti visuomenę pateikiant kuo daugiau žinių apie šiuos jūros šviesulius. „Todėl atidėjau enciklopedijos sudarymą, kad užpildyčiau šią nišą. Pradžioje išleidau mano pieštų atvirukų rinkinį „Senieji Lietuvos švyturiai“, neseniai – Klaipėdos švyturio istoriją. Ir dar šiemet esu įsipareigojęs Kultūros ministerijai parašyti knygą „Lietuvos švyturiai“. Galbūt kitąmet pasiseks ją išleisti. Būtinai – lietuvių ir anglų kalbomis. Tiesą sakant, kol kas tokios knygos labiau reikia užsienio auditorijai, nei vietinei. Bet, manau, leidinys turės istorinę, išliekamąją vertę. O švyturiais domisi labai įvairūs, ir įvairaus amžiaus žmonės. Egzistuoja sunkiai paaiškinama švyturių magija, ir tai nuostabu“, – kalbėjo A. Jurkštas.

Dvasinis orgazmas
Kadangi informacijos apie švyturius nėra daug, nemažą reikšmę įgyja kiekviena detalė. Siekdamas pateikti kuo daugiau detalių, švyturių tyrinėtojas ne tik aprašo, bet ir pats piešia švyturius. Pasak pašnekovo, naujas piešinys kiekvieną kartą tampa iššūkiu, kadangi čia negali būti jokios improvizacijos, reikia vadovautis tik tiksliais istoriniais šaltiniais, kurių dažniausiai nebūna gausu. „Aprašo nėra daug – pavadinimas, vieta, parametrai, statybos metai... Išimtinai retai žinomas architektas, nedaugelis turi įdomių istorijų, jų negali patikrinti. Piešiu tik autentiškus, tikslius dalykus. Jokių improvizacijų, tai būtų istorijos klastojimas. Jei vaizdo nėra, lieka tik aprašas. Piešti pradėjau norėdamas padėti kolekcionieriams, kad galima būtų identifikuoti nežinomus radinius. Švyturys tokiu būdu ištraukiamas iš bereikalingo konteksto, vaizdinio chaoso, tampa informacijos tikslu, objektu. Kiekvienas piešinys turi aiškų pranešimą. Man tai kiekvieną kartą iššūkis, labai įdomus procesas, begalinės kantrybės ir didelio užsispyrimo reikalaujantis darbas. O kur informacijos paieškos, radimo džiaugsmai! Tai – dvasinis orgazmas! Aistra, virtusi tikslu“, – prisipažino farologas.

Gyvenimo prasmė
Neabejotinai būtų sudėtinga rinkti medžiagą apie objektą su juo nesusipažinus gyvai, neprisilietus, nepajutus dominančio objekto auros, todėl švyturių tyrinėtojas ne tik aprašo, piešia šiuos jūros žiburius, bet ir pats juose lankosi, taip pajusdamas kiekvieno iš jų dvasią, įvertindamas architektūrinį grožį – tai jau yra tapę savotiška gyvenimo dalimi. „Aplankyti visus švyturius ir gyvenimo neužtektų... Keliones planuoju tik taip, kad galėčiau aplankyti kuo daugiau švyturių. Kas kartą aplankau keletą ar keliolika – kelis šimtus turbūt esu aplankęs. Nedaug švyturių atviri turizmui, dauguma sunkiai pasiekiami. Labai praverčia orientavimosi sporto patirtis“, – sakė pašnekovas.
Pasmalsavus, kurie iš aplankytų švyturių įsiminė labiausiai, koks jausmas apima įkopus į anksčiau nelankytą švyturį, A. Jurkštas prisipažino, kad švyturio aplankymas jam yra kur kas daugiau nei nuotykis, smalsumo patenkinimas, jog tuomet atsiveria neįtikėtinos gelmės, kur susilieja žemė, jūra ir dangus, apima baimė, pagarba, aplanko kiti jausmai. „Galvoje išlieka keisčiausios vietos, dažnai mintimis grįžtu ten. Dar norėčiau aplankyti Lotynų Amerikos, Afrikos pakrantes, kolonijines salas, išsibarsčiusias po visą pasaulį, Rusijos šiaurinio kelio pakrantes, Kanados vandenis, kur stovi lietuvio Juozo Vincento Danio projektuoti švyturiai... Kiekvieno švyturio aplankymas man yra sakralinis aktas. Švyturius vertinu pagal nematomą energetinę vertę, kurią sudaro architektūrinis, techninis, istorinis grožis. Švyturiai yra išgelbėję tūkstančius gyvybių. Pirmuosius statė ten, kur jų labiausiai reikėjo – strateginėse, mirtinai pavojingose vietose. Kai atsiduri tokiose vietose, jauti kažkokią energiją. Susipina baimė, pagarba, laimė, grožis. Paprastai tokiose vietose stovi jau antrą, trečią kartą pastatytas švyturys. Pati vieta yra istorinė vertybė. Įkopus į švyturį visada pribloškia vaizdai, toliai… dangus, mėlyna, balta, žalia, žydra jūra“, – kalbėjo švyturių tyrinėtojas.
Pasak pašnekovo, ne visuose švyturiuose jis jaučiasi vienodai. „Priklausomai nuo švyturio konstrukcijos – vienuose smagu, kituose natūraliai baisu. Aukštis – stiprus emocinis dirgiklis“, – tikino A. Jurkštas.
Turint gyvenime tikslą, kuriuo tiki, labai svarbu, kad ir šalia esantys žmonės jo nemenkintų. Pašnekovo teigimu, šį jo pomėgį aplinkiniai supranta, palaiko. „Bent jau man taip atrodo. Darbus farologijos srityje laikau savo gyvenimo prasme. Man labai svarbi išliekamoji vertė“, – prisipažino farologas.

Trumpai:
Gimė kitame Lietuvos kampe. Tame dvaro pastate dabar įsikūrusi Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykla.
Zodiako ženklas – Vandenis.
Principas, kuriuo vadovaujasi: „Pasaulis, mano galva, laikosi ant keturių dalykų: meilės, meno, mokslo ir pinigų. Mano principas – svajok, sugalvok, padaryk. Mėgstamas posakis – iš Šveiko: „Niekaip negali nebūti, kaip nors vis tiek bus“.
Hobis: „Darbus farologijos srityje laikau savo gyvenimo prasme. Man labai svarbi išliekamoji vertė. Kiti pomėgiai? Visą gyvenimą esu melomanas, labai mėgstu visokią, bet ypač – roko muziką, kuo sunkesnė, tuo geriau. Nėra gražesnio instrumento už elektrinę gitarą, nebent žmogaus balsas… Dar labai mėgstu knygas – dailės ir švyturių tema“.
Apie Palangą: „Palanga… su pertraukomis čia gyvenu daugiau kaip dvidešimt metų. Kažkada supratau, kad pajūryje gyvenant pasiekiami visi tie patys civilizacijos privalumai kaip ir sostinėje, tik kamščių nėra ir oras švarus. O kai pakeliauji po pasaulį, supranti, kad Lietuva labai nedidelė. Atstumai yra nedideli. Puiki vieta džiaugtis gyvenimu. Esu „Pasaulinio švyturių savaitgalio“ iniciatorius Lietuvoje. Šiemet trečią rugpjūčio savaitgalį atversime du švyturius laisvam visuomenės lankymui: rugpjūčio 15 dieną – Klaipėdos, o rugpjūčio 16 dieną – Šventosios. Puiki proga palangiškiams ir miesto svečiams pakilti iki dangaus!“