A. Mončio namuose-muziejuje – Jūrų muziejaus parodos

Nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo 10-osios Antano Mončio namuose-muziejuje veikia dvi Lietuvos jūrų muziejaus parodos, kurių lankytojai galės pasijusti tikrais kapitonais bei išvysti... delfinų piešinius.

Klaipėdos burinis laivynas

Paroda „Klaipėdos burinis laivynas“ pasakoja apie romantišką laiką, kai Baltijos bangas raižė grakštūs burlaiviai. Pirmieji burlaiviai Klaipėdoje, vadintoje Memeliu, atsirado dar XIII a. ir tarnavo Livonijos ordinui priklausančiai piliai. Tik XVI a. viduryje, kai Klaipėda priklausė Prūsijos valstybei, turtingi klaipėdiečiai patys ėmė statyti didesnius burlaivius, kuriais pasiekdavo net Ispanijos krantus. Mieste nebuvo reikalingų meistrų ir jūrininkų, čia pagelbėdavo tuo metu geriausi Olandijos laivų statytojai. 1721 metais Klaipėdoje gyveno tik vienas laivadirbys.

Burlaivių epochos aukso amžius, susijęs su masiniu medienos eksportavimu, Klaipėdoje prasidėjo XVIII a. viduryje. Buvo įkurtas laivų dailidžių cechas ir klaipėdiečių laivynas išaugo iki 98 burlaivių. Kartu kūrėsi laivų vinių ir inkarų kalvių, virvių ir linų vijikų, burių siuvėjų cechai. O 1829 metais atidaryta Karališkoji navigacijos mokykla, kurioje buvo rengiami jūrų kapitonai ir šturmanai.

Tačiau technikos pažanga burlaiviams buvo negailestinga – XIX a. pabaigoje juos išstūmė garlaiviai. Klaipėda nebuvo stambus ir galingas uostas. Garlaiviai, galėję gabenti dešimt kartų sunkesnį krovinį su gerokai mažesne įgula, mažiau priklausomi nuo vėjo krypties, ekonomiškai buvo kur kas rentabilesni. Ir jau 1901 m. Klaipėda nebeturėjo nė vieno krovininio jūrinio burlaivio. Pasak Romaldo Adomavičiaus, burlaiviai XX a. dažniausiai jau tarnaudavo mokomaisiais ar poilsio tikslais – kaip kad jachtos.

Parodos rengėjai suteikia puikią galimybę „įlįsti į jūrininko kailį“ – lankytojams siūlomas interaktyvus žaidimas, leidžiantis pačiam stoti prie šturvalo ir įvesti burlaivį į XIX a. Klaipėdos uostą. O tai padaryti tikrai nelengva, nes Klaipėdos uostas dažnam jūrininkui būdavo negailestingas. Į uostą tenka įplaukti prieš marių tėkmę tuo pat metu bandant suvaldyti Baltijos jūros nešančią srovę. Šios priešingos srovės, kol nebuvo pastatytas molas, užnešdavo įplauką. Todėl kasmet jūra ties Melnrage pasiglemždavo po keletą laivų, kurių liekanos ir dabar dažnai yra atplaunamos.

Vandens ženklai

„Vandens ženklai“ – taip pavadinta antroji Lietuvos jūrų muziejaus paroda, kurioje pristatomi delfinų piešiniai.

Nuo seniausių laikų pasakojamos istorijos apie žmogaus ir delfino draugystę. Žaismingas delfinų būdas jaudina žmogaus vaizduotę, žadina norą pažinti juos ir pasaulį, kuriame jie gyvena.

Lietuvos jūrų muziejuje gyvena Juodosios jūros afalinos. Kiekvienas delfinas pasižymi savitu charakteriu, išsiskiria būdo bruožais ir pomėgiais. Pagrindiniai delfinariumo dailininkai – delfinai Argas, Glorija ir Gabija.

Patinas Argas – stambiausias ir stipriausias delfinas, bandos lyderis, diktuojantis taisykles, kurių laikosi kiti delfinai. Argas yra drąsus ir užsispyręs, kaip ir dera tikram būrio vadui, todėl jo kūriniai žavi ryškia spalva ir energingais potėpiais.

Glorija yra santūri, brandi delfinariumo senbuvė. Ši patelė atsakinga ir gabi, stebinanti savo sugebėjimais ir darbštumu. Jos piešiniai subtilūs, lengvi, lyriški.

Gabija – pagrindinė artistė, itin judri ir norinti visus pažinti. Ji nuovoki, kupina energijos ir mėgstanti bendrauti. Šios patelės darbai žaismingi ir linksmi, ji teptuką veda lyg išdykaudama.

Piešinys, kuriame melancholišką linijų bangavimą keičia intensyvių potėpių energija, švelnus teptuką vedžiojančio delfino ir lapo pokalbis pavirsta ekspresyviu, valiūkišku emocijų šėlsmu piešinyje...

Delfinų piešiniai – tarsi keisti ženklai, žiūrovams atveriantys vandenų pasaulio slėpinius.

„Palangos tilto“ inf.