A. Mončio namai-muziejus – ne vien „registrinė“ kultūros vertybė

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 50, 51, 56, 57, 58, 59, 61, 62)

Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai-muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė Antano Mončio namai-muziejus, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Viliojo į Druskininkus, traukė Palanga

Kai 1989-aisiais A. Mončys viešėjo Palangoje ir lankydavosi pastate S. Daukanto gatvėje, kalbų apie darbų dovanojimą dar nebuvo. Bet dar Lietuvoje būdamas jis pasakęs, kad „netrukus mano darbai čia atvažiuos“. Kur tas „čia“ – dar niekas nežinojo.

Nors patį A. Mončį traukė Palanga ir jis būtų norėjęs būtent čia grįžęs Lietuvon apsistoti, jis, kaip sakė jo sesuo ir dukterėčia, buvo viliojamas į Druskininkus. Ir kvietė jį ten vykti bičiulis, pasaulinio garso semiotikos profesorius Algirdas Julius Greimas.

Praėjusiame „Palangos tilto“ numeryje citavome Antano Mončio namuose-muziejuje saugomą profesoriaus laišką, kurį jis 1991-ųjų spalį parašė skulptoriui. Jame, be kita ko, rašoma: „<...>...aš bandau prikalbinti žmones, kurie norėtų grįžti į Lietuvą, įsikurti Druskininkuose. <...> Man ten pasiūlė duoti namuką... Esu įsitikinęs, kad ir tau ten sudarytų pakenčiamas sąlygas gyvenimui ir darbui. Ką tu apie tai manai?<...>“

Tačiau, kaip pasakojo skulptoriaus sesuo Birutė Turauskienė bei jo dukterėčia, Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, A. Mončys norėjęs grįžti arčiau tėviškės, į Žemaitiją. O kadangi jam labai patikusi Palanga, juolab, kad čia gyveno artimieji, jis ketinęs parvažiuoti čia. Ir, kaip jau minėjome, skulptoriui labai patikęs pastatas S. Daukanto gatvėje, kur tuometinėje susivienijimo „Jūratė“ bibliotekoje dirbo L. Turauskaitė. Ir pati pastato vieta jam labai patikusi.

„Kai jau nusprendė Lietuvai padovanoti savo kūrinius, Antanas parašė Loretai: „Jeigu būtų galima tame pastate darbus eksponuoti, būčiau kaip pas poną Dievą užantyje“, – prisimena skulptoriaus sesuo.

Kūrinius – Lietuvai

Kada gi skulptorius A. Mončys nusprendė padovanoti savo darbus Lietuvai? Kas pasiūlė tai padaryti, kas prikalbino?

„Kai aš viešėjau pas jį, 1982-aisiais, mažieji jo vaikai buvo dar visai mažučiai. O gyveno šeima – Antanas, jo antroji žmona vokietė Margarita, sūnus Andrė ir dukrytė Sabina ankštai. Pamenu, kai pas juos atėjau, net nustebau: štai tau ir Paryžius... Tad dažnai jį pas save paviešėti ir paatostogauti pasikviesdavo labai geras jo draugas profesorius J. Greimas, kuris turėjo namą apie pusantro šimto kilometrų nuo Paryžiaus. Tąkart ir mane kartu pasikvietė. Kartą išsišnekėjome su profesorium. Jis prisipažino: „Aš savo biblioteką esu užrašęs Vilniaus universitetui“. O ta biblioteka – milžiniška: visos sienos kambariuose, visos laiptinės knygų lentynomis nustatytos. Ir sako jis toliau: „Prikalbėk Antaną, kad jis darbus Lietuvai padovanotų. Juk kas čia, Prancūzijoje, rūpinsis, kai jo nebebus. Vaikams – kažin kiek rūpės. Prikalbink“, – prisimena B. Turauskienė.

Tada ji ir pradėjo kalbą – po truputį, iš tolo.

„Va, sakau, Antanai, Julius savo knygas, savo biblioteką Vilniaus universitetui užrašė. Tai gal ir tu Lietuvai palik? O dar Tarybų valdžia tebebuvo. Tai jis ir sako: „Atiduoti tarybų valdžiai? Žinai, tokiu atveju imk gruzoviką, susikrauk ir vežkis“, – piktoką brolio reakciją prisimena sesuo.

Bet paskui, pasak B. Turauskienės, kai prasidėjo Atgimimas, A. Mončys pasakė: „Taip, padovanosiu darbus Lietuvai“.

Įtakos tam galėjo turėti ir sesers, ir J. Greimo nuolatinis raginimas pasirūpinti savuoju kūrybiniu palikimu. Profesorius labai vertino A. Mončio kūrybą: sakydavo, kad jis nepataikauja kitų skoniui, o turi labai savitą europietiškai žemaitišką braižą, kaip ir tvirtą žemaitišką charakterį. Pabrėždavo, kad jo kūryboje telpa europietiški mostai ir lietuviškos erdvės.

Jau cituotame profesoriaus laiške be kvietimo persikelti į Druskininkus, rašyta: „Aš girdėjau, kad tavo darbai išvežti į Vendėe? Ar tu nenorėtum juos surinkti ir pargabenti namo? Su kokiu modernišku Kauchner sunkvežimiu gal ir galima būtų bandyti. O vietoj jau priėmimas ir globa – garantuoti. Galima kad ir tokiuose Druskininkuose bandyti tavo asmenišką muziejų padaryti“.

Pats sugrįžti nebespėjo...

Kaip jau minėjome, pats A. Mončys Lietuvą išvydo per Atgimimą – 1989 m. Sugrįžęs į tėviškę, anot sesers, jau ir nebeturėjo ramybės – kirbėjo noras kuo greičiau sugrįžti visam laikui.

„Tiek daug gražių planų būta. Tačiau nebespėjo Antanas visam grįžti į Lietuvą – jis užgeso nuo vėžio Paryžiuje 1993 metais“, – atsidūsta B. Turauskienė.

Dar ir šiandien ji prisimena tą dieną, kai ją pasiekė žinia, jog Antano jau nebėra.

„Kaip tik tuo metu, 1993-ųjų rudenį, Antanas buvo suplanavęs antrąkart į Lietuvą atvažiuoti, bet... Tądien buvo pas mus atvažiavęs jo draugas Pjeras ir įkalbinėjo mane, kad skrisčiau pas Antaną. O kaip čia skrisi, sakau, juk vizos reikia, dokumentų visų, ilga istorija juos gauti. Ir besikalbant – skambutis iš ambasados. Pranešė „Antanas mirė...“. Ir paklausė – kaip dėl laidotuvių? Pasakiau, kad jis pageidavo ilsėtis su tėveliais Grūšlaukėje. Tad taip ir buvo. Dešimtą liepos mirė, šešioliktą kremavo, o po mėnesio buvo laidotuvės. Labai gerai, kad jis ilsisi čia. Nepaprastai gerai. Nes jis labai norėjo sugrįžti...“, – sako B. Turauskienė.

Pagerbė atminimą

Pernai liepos 10-ąją Antano Mončio namuose-muziejuje tvyrojo ypatinga atmosfera. Plevenant daugybės žvakių liepsnelėms ir skambant smuikininkės Ramunės Bučniūtės griežiamoms melodijoms paminėtos dvidešimtosios žymaus išeivijoje kūrusio skulptoriaus A. Mončio mirties metinės. Tarp atėjusiųjų pagerbti iškilaus menininko buvo pirmojo Nepriklausomos Lietuvos teatrologo, aktoriaus, poeto, „Amerikos balsas“ bendradarbio Jurgio Blekaičio (1917–2007) žmona Gražina Blekaitienė, verslininkas Arūnas Paliulis ir jo žmona, kartu su A. Mončio sūnumi Žanu Kristofu Prancūzijoje augusi aktorė ir visuomenės veikėja Karolina Masiulytė-Paliulienė, kartu su muziejaus direktore, A. Mončio dukterėčia Loreta Turauskaite pasidalijusi prisiminimais apie skulptorių.

„Kai A. Mončiui pasakydavo, jog yra medis, iš kurio galima sukurti skulptūrą, jis ne iškart imdavosi darbo. Ilgai ilgai į jį žiūrėdavo. Ne tam, kad kažką sugalvotų, o tam, kad pamatytų, kas jau yra sukurta, o paskui – atskleistų“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.

Po pagerbimo muziejuje artimiausiai su A. Mončiu susiję žmonės važiavo padėti gėlių ant jo kapo Grūšlaukės kapinėse, kur prie paties sukurto paminklo tėveliui amžino poilsio atgulė ir pats skulptorius.

(Bus daugiau)