Bernardas Vitalius Litvaitis – Palangos skulptūrų parko įkūrėjas

 Inžinierius, kultūros veikėjas, buvęs ilgametis „Palangos vandenys“ vadovas, knygos „Šimtmečio istorija“ bendraautorius, besirūpinęs skulptūros „Laiminantis Kristus“ atstatymu ir vienas iš Palangos skulptūrų parko įkūrėjų, veiklus ir šiandien: rūpinasi naujai įkurtos bendruomenės „Santarvė“ veikla bei atkakliai kovoja už teisybę. „Kiekvienas žmogus yra šiek tiek idealistas ir nori matyti pasaulį šviesesnėmis spalvomis. Tuos negerumus matau ir aš. Seime, teisėsaugoje, tačiau juk „ne pyragai“ buvo ir senais laikais“, – tikino palangiškis.
 

Palangoje 50 metų

Šiemet sukanka 50 metų, kai B. V. Litvaitis gyvena Palangoje. Tiesa, prieš atsikraustydamas į pajūrį, jame nė karto nebuvo viešėjęs. „Pirmas įspūdis? Buvau priblokštas. Esu kilęs iš antros kartos „nuo plūgo“ šeimos. Neįprasta buvo viskas: spalvos, deriniai, formos. Lietuvoje nebuvo nieko panašaus. Tuo laiku Palangos architektas buvo Alfredas Paulauskas, kuris vadovavosi šūkiu: „Negalima jokių įrėminimų, nes gamta to nepripažįsta“. Palanga pakerėjo savo švara, kuria rūpinosi vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Mičiūnas. Jis buvo iš tų prieškario revoliucionierių, Klaipėdos uoste dirbęs laivų kroviku. Kiekvieną rytą atsikėlęs jis apeidavo visą Palangą ir jau iš paties ryto visiems skambindavo ir sakydavo: „Ten ir ten guli šiukšlė, toj vietoj dilgėlė auga“. O kadangi aš dirbau komunalinio kombinate, tuo rūpindavausi. Žinoma, ta Palanga buvo mažytė, su 7 tūkst. gyventojų, miestas driekėsi nuo Birutės kalno griovio iki Žvejų gatvės. Teritorijos plėtėsi vėliau jau. Asfaltuota buvo tik Vytauto gatvė ir dalis gatvių į jūros pusę. Plytų gatvė, Ganyklų gatvė buvo duobėtos, žvyruotos. Tuomet, mados rudenį grėbti lapus, nebuvo. Tad dar dabar prisimenu lapų šiuženimą po kojomis. Bet Palangoje jau buvo parkas, tuomet direktoriumi buvo kruopštusis Martinaitis. Pradžioje statybos Palangoje vyko gana lėtai. Per du metus pastatydavo vieną, kokių šešių-aštuonių butų namą. Ten, kur dabar įsikūręs vandentiekis, ligoninė – buvo ganyklos, dauguma palangiškių tuomet laikė gyvulius, dirbdavo sanatorijose, iš ten kibirais nešdavosi maisto atliekas kiaulėms, karvėms šerti. Tokia buvo ta mūsų Palanga. Žinoma, kad smagu prisiminti tuos laikus“, – prisiminimais dalijosi Bernardas.

Miestelio naujienas jauna šeima išgirsdavo iš savo namų Palangoje šeimininko, buvusio grafų Tiškevičių vairuotojo Kazimiero Jaso ir kambarine dirbusios jo žmonos. Jiems, kaip ištikimiems tarnams, Tiškevičiai negailėjo nieko. Skyrė sklypą bei medžiagų namo statybai. Pašnekovas prisiminė, kad su būsto šeimininkais puikiai sugyveno.
 

Palanga turi kur tobulėti

B. V. Litvaitis kalbėdamas apie dabartinę Palangą mato nemažai taisytinų dalykų: „Trūksta paprasčiausios tvarkos: kodėl ant kiekvieno stulpo matome tik skelbimus: „Superku senas mašinas“, „Vežu į Vilnių, Kauną“. Visi stulpai apklijuoti, išmarginti. Matyt, nelabai kas juos mato, nelabai kam jie rūpi, kad jie vis dar stovi. Manau, kad miestas pajėgus sutvarkyti tokius reikalus. Sakysite – smulkmena, tačiau ji tikrai gadina miesto vaizdą. Baisus vaizdelis yra ir prieš teismą esanti parduotuvė Vytauto g. Parduotuvės langai apklijuoti reklaminėmis Kultūros centro afišomis. O gal tai daro ne jie, nežinau. Manau, kad Kultūros centras tokius saviveiklininkus turėtų ginti“.

Pašnekovas turi savo nuomonę ir apie Palangoje vykstančias statybas. Anot B. V. Litvaičio, jis žino daug šokiruojančių atvejų, kuomet detalusis planas rodo, kad toje vietoje bus viešbutis, o yra pastatomas kotedžų kompleksas. Kotedžiukai yra išpardavinėjami kambariais. „Nesuprantu, valdininkai akli, ar kas jiems?“ – stebėjosi Bernardas.

„Galbūt tokių minčių vedinas ir nutarėte kurti palangiškių bendruomenę „Santarvė“?“ – klausiame. „Bendruomenės egzistuoja daugelyje miestų, nieko naujo mes čia neatradome. Žinoma, vienas iš motyvų – įvairūs mitingai, kuriuose prisistatęs Palangos bendruomenės vardu, būsi išklausytas. Taigi, jeigu nori gauti atsaką, turi būti organizacijos narys. Tačiau tai nereiškia, kad „Santarvė“ bus oponentas visuose savivaldybės klausimuose. Norime būti ir visuomeniniais, kolektyviniais patarėjais. Aš buvau už tai, kad kolektyvui imtų vadovauti jaunas, energingas, entuziastingas žmogus, nes siūlė ir man tapti bendruomenės pirmininku. Jeigu reikės, galėsiu patarti, tačiau visą veiklą koordinuos Daiva“, – pasakojo B. V. Litvaitis.

Jis pasidžiaugė, kad susidomėjimas „Santarve“ auga: „Tačiau stengsimės atskirti skirtingų narių interesus nuo visos bendruomenės interesų. Pavyzdžiui, viena bendruomenės narė vis reiškia nepasitenkinimą S. Kulikauskienės gydytojo centru ir nori, kad tai būtų lyg visos bendruomenės narių nuomonė. „Audrų“ dėl asmeninių narių interesų, nuomonių ar pozicijų, nekelsime“.
 

Skulptūrų ekspozicija

B. V. Litvaitis – ir vienas iš pirmojo Palangos skulptūrų parko įkūrėjų. Vyriškis pasakojo, kad idėja sukurti skulptūrų ekspoziciją gimė sėdint ir geriant kavą su Romualdu Budriu ir architektu Leonu Mardosu. Nutarę į dienos šviesą ištraukti dailės muziejaus skulptūras, vyrai ėmėsi veiklos. „Nutarėme, kad skulptūras ir jų vietas keisime kasmet. Daug metų, gal kokius 6-7 metus tą ir darėme, tačiau vėliau dalis muziejaus fondų išsisėmė, nebuvo nieko naujo, ko nebūtų vietiniai matę. Tiesa, su L. Mardosu lankėmės ir Maskvoje. Sąjunginio fondo atstovams patiko mūsų idėja ir jie pasiūlė eksponatus, kurių nereikėjo grąžinti. Ar žmonėms skulptūros patiko? Kadangi tai buvo porevoliucinis laikotarpis, daugelis skulptūrų buvo ir įvairiausi politikų atvaizdai. Tačiau mes juos vertinome kaip meno kūrinį. Baigėsi skulptūrų ekspozicijos idėja ir jos atsidūrė komunalininkų kieme. Vienos buvo pavogtos, kitos paverstos į metalo laužą“, – prisiminė pašnekovas.

Trys idėjininkai buvo pasiskirstę ir pareigomis. R. Budrys aprūpindavo skulptūromis, L. Mardosas nurodydavo kur jas išdėstyti, o Bernardas tvarkė ūkinius klausimus: „Po paskutiniosios ekspozicijos teritoriją kėsinosi privatizuoti. Aš jau buvau atsitraukęs, kai Zigmas Daukšas kartu su L. Mardosu vėl ėmėsi iniciatyvos atkurti skulptūrų parką. Su tuometiniu meru priešakyje jie sugebėjo tą parko teritoriją ištraukti iš privatizuojamų sąrašo. Taip atsirado stacionarus parkas, kuris yra ir dabar“.
 

Palangiškių galvos skausmas – brangi šiluma

Klausimas, kokiom problemom gyvena palangiškiai, B. V. Litvaičiui pasirodė sudėtingas: „Kiek žmonių, tiek nuomonių, problemų. Palangiškiams didžiausia rakštis – brangi šiluma bei butų ūkio veikla, tačiau pastarojoje situacijoje trūksta pačių gyventojų veiksmų. Juk namų priežiūros administratorių kol kas pasikeitė tik keturi namai. Nereikia norėti, kad savivaldybė už juos išspręs visas bėdas. Tačiau manau, kad tokios nuotaikos pas mus yra nuo seno. Ir ne tik Palangos. Esame anų laikų auklėtiniai, kur visus reikalus sprendė valdžia. Kiekvienas žmogus turi išmokti už save pakovoti. Nebūtinai triukšmauti ar rankom mojuoti, bet daryt tai, kas reikalinga“.

Tačiau Bernardo pesimistu pavadinti nedrįstumėm: „Aš nesu toks pesimistiškas ir tikrai negalvoju, kad čia yra pasaulio pabaiga. Žinoma, aš neneigiu, kad viskas, kas buvo praeity, buvo blogai. Buvo daug negerovių, tačiau kartu ir teigiamų dalykų. Turiu pažįstamų, kurie sako: „Kaip gerai buvo prie rusų. Už šildymą mažai mokėjome, atlyginimai kitokie buvo“. Aš tuomet sakau: „Ar norėtum grįžti į tuos laikus? Maksimali pensija tais laikais buvo 132 rubliai. Ką už juos galėjai nusipirkt? Maisto, jeigu turėsi kantrybės išstovėti eilėje, tačiau ar iš tų pinigų galėjai kur nors išvažiuoti?“. Juk būdavo ir taip, kad nežinai kur tavo draugas, o kur priešas. Dabar bent liežuviu gali malti kiek nori“.

Mintyse – Palangos gimtadienio paminėjimo šventė

Šeštadienį minėsime svarbią Palangai datą, atsiskyrimo nuo Latvijos 91 metines. Kodėl miestas pražiopso tokias svarbias Palangai datas? „Nežinau, gal miesto kultūrininkai nepastebi svarbių miestui datų, galbūt pramiega? Juk meras ar kitos miesto politikos viršūnės neturėtų priminti svarbių datų, kam tada reikalinga komanda? Jeigu pasiskaitysite Palangos istoriją, koks buvo džiaugsmas jau po to, kai Palanga priklausė Lietuvai... Prie Birutės kalno vyko didžiulės iškilmės, į kurias atvyko ir Antanas Smetona“, – kalbėjo palangiškis.

Pašnekovas prisiminė ir antradienį įvykusį pirmąjį „Santarvės“ posėdį, kuriame kaip tik aptarinėjo miestui svarbias, bet pamirštas, datas. „Manau, kad miesto taryba turėtų pagalvoti apie Palangos gimtadienio paminėjimo šventę, surengti šia proga renginių. Per pripažintas miesto šventes galėtų būti keliamos keturios-penkios, žinomose miesto vietose, vėliavos. Žinoma, tas šventes reikėtų atsirinkti. Pavyzdžiui kovo 30 d. galime minėti atsiskyrimo nuo Latvijos dieną, Palangos gimtadienio dieną. 1253 m. balandžio 5 d. Palanga pirmą kartą buvo paminėta oficialiuose dokumentuose, buvo dar vienas paminėjimas – 1161 m. birželio 19 d, bet šios datos reikšme mūsų istorijos institutas abejoja. Tai liko legendine data. Institutas pripažino 1253 m. balandžio 5 dieną. Tokias šventes švęsti būtina“, – sakė B. V. Litvaitis.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".