„Žmonėms Kalėdų šventės prasmei reikia subręsti...“

Likus kelioms dienoms iki didžiųjų metų švenčių, „Palangos tilto” korespondentas susitiko su Palangoje jau trisdešimt pirmus metus gyvenančia Otilija Simonaitiene, kuri dirba rusų kalbos mokytoja Palangos „Baltijos” pagrindinėje mokykloje bei dainuoja „Mėguvos” ansamblyje.

Kas jums yra Kalėdos?

Mokytoja sutikta mokykloje, kurioje dirba, šurmuliuojančioje vaikų klasėje, paklausta, kas per sujudimas, pasakojo: „Intensyviai ruošiamės karnavalui, neturime laiko niekam..“

 „Šiuolaikinės Kalėdos yra šeimos šventė. Tai šventė, kuri suartina.  Ne tik gyviems, tačiau ir išėjusiems. Pastaroji prasidedanti vėlai vakare, kai visi susėda prie stalo. Pastarasis paklotas kokia gražia, šviesia staltiese.  Kadangi tai paslapties šventė, kai ne tik žmonės, bet ir gyvuliai ima kalbėti“, – sakė mokytoja.

Pašnekovė pridūrė, jog  žmogus per šią šventę jei išgirsta kaip šneka gyvuliai ir kam nors prasitaria, miršta. Visokių burtų šią naktį gali nutikti. Vanduo netgi gali virsti į vyną!

Kalėdos – norų išsipildymo metas

„Tai šeimos šventė, kai visi šeimos nariai gali susėsti prie stalo visi kartu. Kiek vaikų ir giminaičių dabar dirba, studijuoja svetur ir kai visi grįžta, būna taip gera“, – teigė moteris.

Pasaakojo apie mūsų sumaterialėjusį pasaulį, „Mėguvos“ ansamblyje dainuojanti Otilija, taip pat kur šiluma, kurią jaučia šeimos nariai vienas kitam. „O dovanos per šventes – tai labai gražus ir nuoširdus žmogaus gestas, kai žmogus „apmąsto” kitą žmogų, apie jį galvoja teigiamai, kuria šilumą“, – savo geromis mintimis dalinosi moteris. Daugumai šiomis dienomis, dovanos tapo pačia Šv. Kalėdų esme. „Dovanojantis dovanas žmogus galvoja ne apie tai, kaip kuo pigiau nupirkti dovanėlę, bet tikrai stengiasi, jog kitam žmogui ji patiktų ir jam būtų gera“, – O. Simonaitienės teigimu, dovana gali būti padaryta ir rankomis. Juk vaikai jau nuo visko sotūs. Jie jau visko turi su kaupu. „Į dovaną, – pašnekovė tęsė toliau. – Žiūriu ne iš materialiosios pusės,  tačiau ir iš dvasinės“, – kaip Dievui į ausį ėjo O. Simonaitienės žodžiai.

„Jeigu vaikas džiaugiasi, reiškia jis tada yra „švarus“. Iš tikro, dabar kai žmonės tokie niūrūs, pikti, irzlūs, ir tuo metu yra prie eglutės, tą akimirką išgyvena džiaugsmą, reiškia jie dar nėra prarasti“, – juokiasi pašnekovė. Būtent ši minutė jiems labai svarbi

Stebisi, jog yra lietuvė

Dauguma nustebtų sužinoję, jog rusų kalbos mokytoja puikiausiai kalba lietuviškai. „Kai kam labai keista, jog esu tikra lietuvė, puikiai išmananti etnologines jos šaknis ir dar dirbu rusų kalbos mokytoja“, – sakė moteris.

„Nesu etnologė, – pradėjo kalbą mokytoja. – Baigiau rusų kalbą ir literatūrą  tada dar buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute. Viskas sekėsi puikiai. Užtrukai nei daug, nei mažai – ketverius metus“, – pasakojo ji.

Paklausta, iš kur sėmėsi įkvėpimo ne tik dainavimui, tačiau ir etnologinėms žinioms gilinti, pašnekovė teigė: „Pirmoji mano darbo vieta buvo Panevėžio rajone esanti mokykla. Būtent ten gavau labai gerus pagrindus. Toje mokykloje buvo tokia muzikinė etnologinė pakraipa. Aš nuo pat mažens dainavau, tačiau studijuodama institute tai labai slėpiau“, – ėmėsi slapukauti moteris. „Kadangi nemėgau daug keliauti, o šioje specialybėje būtent to ir reikalavo, teko slėpti savo talentą”, – paslapties šydą atidengė Otilija. Pašnekovė pridūrė, jog galop yla iš maišo išlindo ir jos talentas aplinkinių buvo išaiškintas.

Apsivalymas ne tik išore

Žinoma, jog prieš didžiąsias metų šventes privalu apsitvarkyti  ne tik namus, bet ir dvasią, sielą. Taip pat tai susitaikymo ir meilės metas.

„Būna žmonių, kurie visus metus nelanko bažnyčios”, – neslėpė moteris, tačiau pastebėjo, jog išpažintis tapo kiek nuvalkiota. „Žmonės eina „plotkelės“, nepriėję išpažinties. Aš taip negalėčiau. Žmogus bent kartą per metus turėtų priimti išpažintį. Būna ir tokių žmonių, kurie eina į bažnyčią šventiniu laikotarpiu tik dėl to, jog tai daro dėl kaimyno. Pasitaiko visokių“, – sakė O. Simonaitienė.

„Žmonėms iki bažnyčios reikia subręsti, – tęsė toliau moteris. – Pasitaiko ir tokių atvejų, kai kartais visą gyvenimą žmogus nelankęs bažnyčios, vėliau ateina ten niekieno neverčiamas. Būtent, vedamas gerų intencijų. Tai labai džiugina”.

Moteris, paklausta, kaip pati švenčia Šv. Kalėdas, patikino: „Galėčiau sakyti, jog aš taip pat esu XIX a. mama. Mano vaikai užsienyje. Labai džiugu būna tada, kai jie grįžta. Galime susėsti visi prie stalo, kaip senais laikais, ir nuoširdžiai pasišnekėti“.

Ji taip pat prisiminė, jog kai vaikai dar būdavo maži,  per kiekvienas Šv. Kalėdas užsiimdavo burtais. Paprastais, tačiau burtais. „Mėtydavome batą į duris, kišdavome šiaudus po staltiese, tačiau jei žmogus ištraukdavo trumpą šiaudą, šiukštu nesakydavome, jog jo gyvenimas trumpas. Surasdavome kitų būdų, kaip tai paaiškinti. Prikraudavome ir lėkštėlę maisto „išėjusiems“”, – su ilgesiu balse teigė O. Simonaitienė.

Kalėdos tik su sniegu ir dovanomis

Kai kam Šv. Kalėdos asocijuojasi su sniegu, kai kam su dovanomis, o kai kam ir su šalčiais. Moteris paklausta, kas jai imponuoja per didžiąsias metų šventes, pastaroji atsakė: „Nuo pat vaikystės Šv. Kalėdos man siejasi su sniegu, šalčiu ir dovanėlėmis. Turiu prisipažinti, jog iki 7-tos klasės tikėjau Kalėdų seneliu. Ir kai draugai kalbėdavo man, jog jis neegzistuoja, aš netikėdavau. Tik vieną kartą pamačiusi tėčio batus supratau, kaip viskas yra iš tikrųjų“, – šypsojosi moteris.