Palangos parapijos klebonas Marius Venskus perkeliamas į Tauragę

Daugelio palangiškių simpatijas Dievo skleidžiama meile užkariavęs Marius Venskus palieka Palangą. Telšių vyskupijos vyskupo Kęstučio Kėvalo sprendimu Palangos parapijos klebonasatleidžiamas iš pareigų ir skiriamas į Tauragę. „Su mielu noru priimu tokį vyskupo sprendimą. Jis man paskambino ir paklausė: „Ar gali eiti?“ Atsakiau, kad taip, nes Viešpats Dievas tvarko mūsų, ir kunigų dalykus,“ – vakar „Palangos tiltui“ sakė M. Venskus. Jis prisipažino: „Vis tik man tai buvo netikėtumas. Sustojau Plungėje, Lurdo koplytėlėje pasimelsti. Grįžau namo (į Palangą), užsidariau, slėpiausi, net ne į visus skambučius atsakinėjau. Ir dabar su jumis kalbėdamas jaudinuosi,“ –vakar sakė Palangos parapijos klebonas.

Jo viltis dabar – sulaukti Žolinės, atsisveikinti su palangiškiais ir imtis naujų pareigų.
„Jeigu vyskupas sutiks, planuoju su palangiškiais atsisveikinti rugpjūčio 19–ąją po mišių Švč. Trejybės parapijos kieme. Vyskupas perkėlimus ir jų datas tik dėlioja, bet sprendimas – neatšaukiamas,“ – sakė kunigas, kurį palangiškiai vadino tiesiog Mariumi. „Jeigu vyskupas sumanytų mane iki Žolinės perkelti, labai prašysiu jo, kad tai įvyktų po šios nuostabios šventės.“
K.Kėvalo įsakymu, M. Venskus nuo rugpjūčio 20 d. paskirtas Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonu, Tauragės dekanato dekanu. Jis taip pat aptarnausDauglaukio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapiją ir Lauksargių Lurdo Marijos bei Pajūrėlio koplyčias.
M.Venskaus kadencija Palangos parapijoje baigėsi jau praėjusiais metais, tačiau Vyskupija neskubėjo jo perkelti.
Aštuonerius metus Palangoje praleidęs M.Venskus buvo aktyvus kurorto bendruomenės narys. Jis itin gerai sutarė su meru Šarūnu Vaitkumi.
Kunigas Virginijus Būta, kartu su M. Venskumi rūpinęsis palangiškių sielovada, taip pat yra perkeliamas – į Šilalę.
Jis nepanoro „Palangos tiltui“ nieko detaliau komentuoti: „Yra kaip yra. Aš priimu sprendimą. Tokia yra vyskupo valia.“
Kunigas Romas Starkutis, dar vienas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos sielovadininkas, lieka Palangoje.
Paklaustas apie savo kunigystės ryškiausius įspaudus Palangoje, M. Venskus buvo kuklus: „Tegul apie juos sprendžia patys palangiškiai. Man atrodo, kad pavyko tinkamai tęsti mano pirmtako čia pradėtus darbus. Aš stengiausi būti aktyvus bendruomenės narys.“
Klebonas prisiminė irsavo ankstyvios kunigystės metus, kai tikėjimo aveles ganė vienoje Italijos parapijoje.
„Man tuomet buvo suformuota vyresnybės užduotis parengti tinkamą sielovados modelį Palangoje, į kurią vėliau buvau atkeltas. Tikiu, kad šį bei tą pavyko čia nuveikti: bažnyčioje groja sakralinė muzika, vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija, leidžiame laikraštuką, maldų tekstus siūlome angliškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai, tik į latvių kalbą nespėjome išversti,“ – sakė M. Venskus. „Dabar tereikia į veiklų gelmę eiti.“
M. Venskus sakė, kad Tauragėje tėra dukart buvęs.
„Dalyvavau ten vieno kunigo mamos laidotuvėse. O labai senai – rekolekcijose,“ – prisiminė M. Venskus.
Gerbiamas Marius visada mielai bendravo su „Palangos tiltu.“
„Aš iš paprastų darbininkų šeimos. Abu mano tėvai dirbo autotransporto įmonėje. Dabar jau tiksliai tos įmonės pavadinimo nepasakysiu. Mama skirstė vilkikų vairuotojams krovinius, o tėtis buvo vairuotojas. Turiu vyresnę seserį. Užaugau tarp paprastų darbininkų, todėl man labai artimas paprastas žmogus, kuris turi šeimą, pilnas įvairių rūpesčių, nusivylimų“, – paklaustas apie tėvų šeimą atviravo Palangos parapijos klebonas M. Venskus. Pasak dvasininko, jo tėvai nebuvo ypatingai religingi: „Visos katalikiškos tradicijos mūsų šeimoje buvo susijusios su tėvų gimtosiomis vietomis – tėvelis kilęs iš Žlibinų kaimo, mama – iš Kūlių kaimo, tai visas religines šventes ten ir švęsdavome,“ – pasakojo jis interviu mūsų laikraščiui 2014 metais.
M. Venskus tuomet juokėsi pasakodamas, kaip jų šeimos draugai, turėję dukrą, vis vadino jį savo būsimu žentu, o šis pasakęs būsiąs kunigas.
Tuomet mūsų žurnalistės paklaustas apie kunigo pašaukimą, M. Venskus teigė, jog jis atėjo pamažu. „Suvokiau žmogaus trapumą, gyvenimo laikinumą, mačiau, kad, vos pradėjus kurti planus, viskas gali sugriūti. O paauglystėje išgyvenau asmeninę artimo žmogaus netektį. Mirė mano tėtis. Tai nutiko labai greitai – maždaug per metus laiko nuo tada, kai sužinojome apie ligą. Tarp manęs ir tėčio buvo labai artimas ryšys. Tėvas man buvo viskas gyvenime. Tas jo iškeliavimas, atsisveikinimas – beje, aš visame tame dalyvavau, nuo manęs nieko neslėpė – nei ligos, nei mirties, nes tėtis mirė namuose – mane paveikė“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi pašnekovas. Pasak jo, po tėčio laidotuvių, žmogus, kuris galėjo tinkamai paguosti, buvo kunigas: „Jis kalbėjo apie tai, kad žmogaus egzistavimas nesibaigia su mirtimi, apie amžinąjį gyvenimą. Kunigas ir pasiūlė stoti man į mažąją seminariją. O jau besimokant seminarijoje manyje įvyko pervertinimas įvairių dalykų, supratau, kad buvimas su Bažnyčia – man priimtinas kelias. Tos religinės šventės bažnyčioje, liturgija man labai patiko ir tiko“.
Palangos parapijos klebonas mėgo kartoti, kad labai gerbia kiekvieno žmogaus religijos suvokimo lygį, nes žmonių yra įvairių. Vieni jų religijos dalykus išmano geriau, kiti menkiau.
„Kai meldiesi mažame ratelyje, kartais suvoki, kad meldiesi vienas. Sakramentai – fizinis Dievo prisilietimas prie žmogaus gyvenimo. Sakramentai yra Kristaus įsteigti regimi ženklai Dievo malonei gauti, taigi, už jų slypi malonė. Kai žmogus pajus poreikį, kad Dievas jį apkabintų, jis norės eiti sakramentų“, – įsitikinęs jis.
„Palangos tiltas“ pirmajam vasaros sezonui skirtamžurnalui „Palanga 2016“ 2016- ųjų metų vasarą pašnekovu rinkosi ir Marių Venskų– mielą, charizmatišką, sportišką, žavų žmogų.
Interviu „Kitoks Palangos klebonas Marius: „Mano pagunda – pralėkti su sportine mašina“ M. Venskus, be kitų dalykų, sakė: „Galiu pasakyti, jog bažnytinis gyvenimas kurortiniame mieste išties skiriasi. Mes patys vasarą atostogų neturime, kiekvieną dieną mus lanko turistai, o kur dar begalė kitų įvairiausių veiklų,“ – sakė M. Venskus.
„Patikėkite manimi, pasibaigus vasaros sezonui aš sutinku daugybę žmonių, kurie išvažiuoja dar labiau pavargę, dar tuštesni negu atvažiavo. Žmonės būna pasimetę, jie kuria įvairiausias istorijas – labai gražias, kad apie laiką, praleistą Palangoje, būtų galima pasakoti tik kaip apie labai gerą dalyką, nors patys, kaip sakiau, dar tuštesni.
Žmonės dirba vienuolika mėnesių, kad uždirbtų pinigus, o atvažiavę per mėnesį jie išleidžia visus savo pinigėlius. Jie grįžta pavargę, be pinigų, pilni netikrų dalykų, kuriuos apsimestinai reikia kažkam pristatyti – vėl gi – kaip gerą laiką. Gaila tų žmonių…
Tiesa, pastebiu, jog atostogavimo būdas Palangoje pamažu kinta. Patys atostogautojai bando suderinti savo brangų laiką sielai, krašto pažinimui ir linksmybėms. Aš visada tvirtai sakau, jei tu žinai, ko tau reikia, tai niekam atsispirti tikrai nereikės,“ – sakė klebonas, pastebėjus, kad daug žmonių į Palangą atvyksta lėbauti.
Paklaustas, kaip pasikeitė išpažinties dalykai per pastaruosius dešimt metų,jis pastebėjo, kad išpažinčių turinys keičiasi.
„Dabar labai aiškus yra jaunų žmonių gebėjimas pažvelgti į savo gyvenimą. Jauni žmonės ateina išpažinties dažnai su filosofiniais, metafiziniais dalykais ir vertinimais. Jose aiškiai jaučiasi žmogaus gebėjimas pažiūrėti į savo vidų, į gyvenimą, į dalykus, kurie dedasi jauno žmogaus širdyje… Dirbdamas drauge parapijoje su jaunimu, aš bandau išaiškinti, kad išpažintis yra tas sakramentinis įvykis, kada mes pažiūrėję į savo gyvenimą, kas jame dedasi, ir supratę negerus dalykus bei gavę atleidimą, jų nekartotumėme.Vyresni žmonės, kurie puikiai mena sovietmetį, per išpažintį paprastai pasako keletą konkrečių dalykų – tėvų neklausiau, supavydėjau, pavyzdžiui,“ – sakė M. Venskus.
Nors gyvena Palangoje, klebonas ne itin mėgo eiti prie jūros.
„Aš labai mažai nueinu prie jūros. Aš net nežinau kodėl... Kaip čia viskas man taip gaunasi, bet mano laikas labai greitai prabėga… Net negalėčiau dabar pasakyti, kada paskutinį kartą mačiau jūrą. Gal tai buvo ruduo, kuomet aš buvau nuėjęs ant tilto?.. Noriu, jog žmonės mane matytų kaip kunigą, o jei ir važiuočiau kur prie jūros – pasideginti, ar ne? – tai vykčiau kur nors atokiau. Bet aš tiesiog to nedarau,“ – M. Venskus sakė pirmajam „Palangos tilto“ žurnalui „Palanga.“