Gimnazijų reitingai: Senoji gimnazija – aukščiausioje vietoje per visą istoriją

Analitinis švietimo ir aukštojo mokslo žurnalas „Reitingai“ praėjusią savaitę paskelbė šalies mokyklų reitingus. Tarp jų buvo paskelbti ir Palangos senosios gimnazijos bei pagrindinių mokyklų rezultatai. Kai kurios jų reitinge sužibėjo.

Aukščiausia vieta per visą istoriją
Reitingo sudarytojos pradėjo nuo, jog mokyklos, kurioms vadovauja fiksuotos mąstysenos vadovai, kad ir kokius gabius vaikus mokytų, nepasiekia gerų rezultatų, o jei vadovas – šiuolaikiškas ir pasižymi augančia mąstysena – asmeninę sėkmę išgyvens kiekvienas vaikas ir pedagogas. Panašiai buvo kalbama ir apie mokytojus, kurie privalo skatinti ir praktikuoti augimo mąstyseną. Būtina susitelkti prie minties, kad visi vaikai gali lavinti įgūdžius. Tik tuomet bus pasiekta puikių rezultatų.
Palangos senosios gimnazijos direktorius Leonas Šidlauskas visapusiškai pritarė šiai minčiai. Palangos vienintelė gimnazija šiemet reitinge pralenkė itin daug gimnazijų – pateko į 33 vietą iš 360 gimnazijų. Pernai ji užėmė 118 vietą.
„Tai – aukščiausia vieta per visą Senosios gimnazijos istoriją. Tai patvirtina, kad Palangoje yra gera gimnazija, čia dirba daug aukščiausios kvalifikacijos mokytojų, vyrauja aukšta mokymosi kultūra, dėmesys mokymosi motyvacijai. Mes labai stengiamės, kad ugdymas taptų individualizuotas, mokytojai turėtų galimybes kokybiškam darbui, kad gimnazijoje mokytis ir mokyti būtų įdomu ir prasminga. Stengtis dėl kitų – daug iššūkių reikalaujantis kelias. Džiaugiamės, kad mūsų pastangos neliko be atsako“, – rezultatais pasidžiaugė mokyklos vadovas.

Ką daryti, tebėra klausimas
Apskritai dėl Lietuvos mokyklos, kuri pastaruoju metu apibūdinama kaip itin prastos kokybės, Senosios gimnazijos direktorius nesistebėjo.
„Tai jokia naujiena. Apie prastą Lietuvos švietimo būklę jau daug metų kalba tiek mūsų, tiek užsienio specialistai. Tai patvirtina tarptautiniai tyrimai. Man rodos, kad švietimo vadovybė žino, kokia realiai šiandien yra Lietuvos mokykla, ir kokia ji turėtų būti, tačiau, ką reikia daryti, kad ji būtų gera mokykla, tebėra klausimas. Man rodos, tai yra dėl to, kad valstybė jau daug metų nekelia švietimo tikslų. Tiksliau, teoriškai lyg ir kelia, o praktiškai – kam tas vargas? Tegul lieka, kaip buvo, ir visiems bus gerai. Tai, kad santykinai nemažai pagrindinių mokyklų 10 klasių pasiekimų patikrinimo vidurkis mažesnis nei 4, rodo, kaip žemai esame nusiritę“, – savo nuomonę išdėstė L. Šidlauskas.
Anot jo, taip atsitiko dėl to, jog atsivėrusių ES galimybių tiek valstybės, tiek savivaldybių vadovams nuolatinis galvos skausmas tapo investicijos, didžiulių apimčių infrastruktūros kūrimo, atnaujinimo darbai, o švietimo politika daug metų neturėjo idėjų arba jas užgožė kiti svarbesni reikalai. „Dėl to švietimo viešasis administravimas, neturėdamas reikšmingesnių tikslų, tapo tik mokyklų stebėsenos ir priežiūros įrankiu, užtikrinančiu kitiems ramybę“, – įsitikinęs pašnekovas.

Beveik išnykusi lyderystė
Senosios gimnazijos direktorius atkreipė dėmesį, jog visuose švietimo lygmenyse yra beveik išnykusi lyderystė, iš to ir kyla švietimo problemos.
„Švietimo vadyboje beveik neliko norinčių imtis pokyčių bei prisiimti atsakomybę ir Švietimo ir mokslo ministerijos, ir savivaldybių švietimo padalinių, ir mokyklos vadovų lygmenyse. Mokyklų tinklo pertvarka buvo paskutinis reikšmingesnis valstybės mastu atliktas mokyklos reformos žingsnis. Po to buvo galima ir reikėjo imtis mokyklos vidaus, ugdymo kokybės darbų. Tačiau bemaž visi, kas ėmėsi mokyklų tinklo pertvarkos, buvo atleisti iš pareigų ir ministerijoje, ir savivaldybėse. Manau, kad tai ir paaiškina, kodėl tiek daug metų mokykla stovi vietoje. Be ilgalaikių tikslų visi švietimo valdymo lygmenys pradėjo veikti kas sau – aukštesniam lygmeniui pradėjo nerūpėti, kaip sekasi žemesniam. Rimtesni mokyklų vadovai greitai suprato, kad nėra ko tikėtis iš švietimo vadovybės ir reikia veikti savarankiškai, mažiau sau reiklūs pamatė, kad galima ir nesistengti. Tiesiog dėl atsakomybės baimės nebuvo imtasi rimtesnių darbų, nes pavyzdžiai rodė, kad tai gali baigtis liūdnai“, – teigė direktorius.
Jis įsitikinęs, jog mokyklos vadovo lyderystė negalima be savarankiškumo: ji vadovui arba suteikiama, arba jam pačiam tenka pasverti, ar verta dėl mokyklos reikalų veltis į keblią situaciją.
„Pastebiu, kad šiandienos švietimo viešasis administravimas mokyklos vadovą supranta kaip ribotą ir nelabai reikalingą žmogelį, į kurio vietą galima pasodinti bet ką. Toks supratimas sukūrė kitų problemų ir jos jau šiandien „bado“ akis. Vos ne per kiekvieną mokyklų vadovams skirtą rimtesnį kvalifikacijos tobulinimo renginį kalbama apie tai, kad švietimo valdininkai menkina mokykloje dirbančiųjų darbą. Toks šiandieninių valdžios įrankius turinčių švietimo tarnautojų santykis su mokykloje dirbančiais žmonėmis neturi ateities“, – kalbėjo L. Šidlauskas.
Tačiau pašnekovas įsitikinęs, jog tikrai nėra viskas tik į bloga. „Lietuvoje jau yra mokyklų vadovų bei mokytojų, gerai susipažinusių su Vakarų Europos, skandinaviškų mokyklų ugdymo kultūra ir bandančių tokius santykius kurti Lietuvoje. Per tokius vadovus gimsta mokytojo lyderystė bei įdomi mokyklos veikla. Tiek mokyklų vadovai, tiek mokytojai, jei labai nori, gali pasirinkti puikius kvalifikacijos tobulinimo lektorius, švietimo klausimais organizuojama gerų konferencijų, daug informacijos talpinama internetinėje erdvėje, daug galimybių kūrybiškumui suteikia ugdymo planai. Randasi kūrybingų vadovų, kuriasi privačios mokyklos – tokiems žmonėms įdomu dirbti mokykloje ir tai neatrodo Sizifo darbas. Tokius vadovus pastebi, palaiko ir vertina tiek tėvai, tiek mokiniai“, – pastebėjimais dalijosi Senosios gimnazijos vadovas.

Netinkamas santykis su mokykla
Kalbant apie etatinį darbo apmokėjimą, L. Šidlauskas atkreipė dėmesį, jog tokia apmokėjimo sistema yra ir Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje bei kitose šalyse. Tačiau mokytojui atlyginimą galima pakelti ir neįvedant etatinio darbo apmokėjimo. Jo teigimu, tai švietimo kokybės nepakeis, turi rastis ir kitų sprendimų.„Neabejoju, kad taip su laiku ir bus“, – sakė jis.
O štai apie viešąjį švietimo administravimą gimnazijos vadovas atsiliepė taip: „Nuo valstybės ir savivaldybės švietimo administratorių priklauso, ar turi Lietuvos mokykla vieningų idėjų, kurias siekiama įgyvendinti. Nuo mokyklos vadovo priklauso, ar kuriamos galimybės mokytojui prasmingai panaudoti savo kvalifikaciją, ar vadovas kuria sąlygas mokytojo lyderystei, ar mokinys pamatomas kaip asmenybė. Iš mokyklos rūpesčio ir sudarytų galimybių gimsta prasmingi mokinio ir mokytojo santykiai, tampa įdomu mokytis ir ugdyti. Mano nuomone, šiandien didžiausia mokyklos problema yra visos švietimo administravimo struktūros dalyvių netinkamas santykis su mokykla. O nuo jo priklauso, ar gera mokykla yra mokykloje, ir ar tokia lieka už mokyklos durų. Tai tampa lyg ir filosofiniu klausimu. Ne mokyklos vadovo kaltė, kad prasta mokykla, nes ji tokia tampa prisidedant visiems“.
Pasa jo, geras mokyklos rezultatas kainuoja labai daug, reikalauja didelio žmonių, dirbančių mokykloje, pasišventimo. „Nereikia mokykloje bijoti lyderystės bei leisti mokyklos bendruomenei pačiai ieškoti prasmingo rezultato. Nei švietimo padaliniai, nei Švietimo ir mokslo ministerija vieni patys geros mokyklos nesukurs. Jie gali tik prisidėti prie proceso. Pareigos proto neprideda – tiktai atsakomybę“, – sakė Senosios gimnazijos direktorius L. Šidlauskas.

Kaip buvo vertinamos gimnazijos
Kaip informuojama, šiais metais visos gimnazijos buvo vertinamos taip pat, kaip ir ankstesniais metais: skaičiuoti visų abiturientų, baigusių konkrečią gimnaziją pernai, kiekvieno valstybinio brandos egzamino (lietuvių kalbos ir literatūros, istorijos, anglų kalbos, informacinių technologijų, fizikos, chemijos, biologijos, geografijos) balų vidurkiai.
Taip pat, vadovaujantis Nacionalinio egzaminų centro duomenimis, buvo vertinama ir kiek dvyliktokų išlaikė konkretų brandos egzaminą šimtuku. Kartu, vadovaujantis Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti duomenimis, antrus metus vertinta ir kiek kiekvienos gimnazijos absolventų įstojo į Lietuvos aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamas studijų vietas arba vadinamąsias tikslines studijų vietas. Kaip ir ankstesniais metais, buvo atsižvelgta ir kiek mokinių išvyko studijuoti į užsienio universitetus.
„Iš tiesų juk tarpukario Lietuvoje socialinis kontekstas taip pat buvo ne koks: 1923 m. net 32,6 proc. visų Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 10 metų, buvo neraštingi. Ir nors to meto vaikų seneliai ir tėvai buvo tamsūs, beraščiai, nieko gyvenime be dūminės pirkios nematę, jų vaikai, matydami pasiaukojamai dirbančius mokytojus, išsiveržė iš tamsaus socialinio konteksto. Todėl, matyt, reikėtų ne reitingus vainoti, o pasiraitojus rankoves kibti į vadovėlių ir bendrojo ugdymo programų turinį ir stengtis padėti kiekvienam vaikui pasiekti maksimumą pagal savo gebėjimus“, – reziumavo reitingo sudarytojos.