Gamta mėgautis ir joje būti būtina, tik tą daryti reikia atsakingai

Kokie gyvūnai vaikšto mūsų miškuose, kokie skraido paukščiai, kaip teisingai stovyklauti ir mėgautis gamta, jai nepakenkiant, tokius ir panašius klausimus ir atradimus sprendžia Palangos moksleivių klube besibūriuojantys Girinukų klubo nariai kartu su Palangos girininkijos girininko pavaduotoju Raimundu Ereminu. Jis su gamta supažindina ne tik mažuosius palangiškius, bet reikalingą informaciją skleidžia ir suaugusiems, pavyzdžiui, informuoja, kad vienas žmogus, turintis automobilį, per metus gali priduoti nemokamai penkias padangas. Tai, pasak miškų sergėtojo, vis dar labai opi problema, nes miškuose išmetamų padangų nemažėja, priešingai, jų tik daugėja. Kartu su miškininku leidomės į gamtą ir mes.

Kaip parodyti gamtą
„Pats esu miškininkas, mėgstu gamtą, joje praleidžiu daug laiko, tad kilo mintis, o kaip žmonėms reikia parodyti tą gamtą. Kai vaikštai miške, matai, kad žmonės eina į gamtą, pavyzdžiui, ieško grybų ten, kur jie niekada neauga. Žmonės neturi supratimo, kur tie grybai auga. Lyg kraujyje kažkas tebėra, kad reikia eiti į gamtą, bet jie nebemoka ten elgtis – daro elementariausias klaidas, nebemoka net šakos nukirsti“, – pastebėjimą išsakė R. Ereminas.
Supratęs, kad jis pats gali tapti tuo vedliu, galinčiu parodyti tinkamą kelią į gamtą, jis išsilaikė gido į laukinę gamtą pažymėjimą. Žmonėms jis pasakoja ir apie istoriją, karo paveldą, viską, kas žmonėms įdomu. „Aš pats mokiausi apie miškininkystę, dar krimtau mokslus ir apie ekologiją bei aplinkotyrą. Visos ekologinės problemos man yra įdomios, pats kaime augau. Vienas iš gamtos saugojimo būdų yra racionalus išteklių naudojimas. Pavyzdžiui, einame su vaikais į mišką ir vaikai jau pažįsta lazdyną. O pažįsta, nes jie nuo šio medžio raško riešutus. Kiti medžiai nėra tokie įsiminę. Į mišką su visais – tiek su mažais, tiek su suaugusiais – galima eiti kaip su turistais ir parodyti, tarkime, vietas, kur galima prieiti prie žvėrių“, – pasakojo miškininkas.
Šią vasarą pašnekovas sumanė sukurti naują pramogą, kurią pavadino „Pasimatuok eigulio kepurę“. Taip suteikiama galimybė visiems ne tik pažinti gamtą, bet dar ir pasijausti tikru eiguliu, pasidabinus jo kepure. „Tai nesikerta su mano tiesioginiu darbu, darbo dienomis aš dirbu girininkijoje, o ne darbo valandomis dirbu gidu į laukinę gamtą. Svarbiausias šių išvykų tikslas yra geri darbai gamtai. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, žmogus gyvena prie miško, jis saugo mišką, jį prižiūri. Jis net nepagalvoja, kad jis yra miško saugotojas. Daug diskusijų kelia ir medžioklė. Su ja pradžioje reikia labai gerai susipažinti, išmanyti, kodėl reikia medžioti, kartu ir sudalyvauti. Tie vaizdai gal ir baisūs, brutalūs, bet jeigu medžiotojų būrelis medžioja pagal visas taisykles, tai toji medžioklė yra ir tvarkinga, ir graži. Miško plotas, kuriame veiklą vykdo medžiotojai, yra prižiūrimas. Juose nesilanko brakonieriai ar šiukšlintojai. Mes dirbame valstybiniuose miškuose dieną, o medžiotojai labiau naktį. Mes nuolat bendradarbiaujame, o ir taip veikia toji tikroji aplinkosauga“, – kalbėjo Raimundas.

Svarbu žinoti, kaip būti gamtoje
Pašnekovas pastebėjo, jog žmonės pastaruoju metu girdi daug draudimų, žmonės įbauginami, o nebeidami į gamtą jie nebemoka joje elgtis.
Vienu metu buvo uždrausta miškuose skinti pakalnutes. Jų buvo gerokai sumažėję, o saugojant, kad jos visai neišnyktų, gamtininkai uždraudė jas žmonėms skinti. Palangiškis gidas į laukinę gamtą patikino, jog šiuo metu pakalnutes skinti miškuose jau leidžiama. „Jos jau yra atsigavusios, jų yra pakankamai daug. Nebuvo taip, kad jų ir nebebūtų buvę, buvo jų, bet buvo toks įstatymas, draudžiantis iš miško parsivežti šių gėlių. Įsivaizduojate, jeigu žmogus negali pasiskinti pakalnučių... Tai reiškia, jog galiausiai žmogus pamirš, kaip jos iš viso atrodo, kur ir kaip jos auga. Būtinai žmonėms reikia leisti eiti į gamtą, ypatingai šiuo momentu, kai tiek daug žmonės nežino. Kiek aš pavargau nuo tų nuolatinių gąsdinimų. Žmonės manęs nuolat klausia, ar gali miške šaką nusikirsti. Noriu visiems pasakyti, kad galima eiti į gamtą, reikia ja džiaugtis, tik reikia žinoti kaip“, – sakė palangiškis gidas į laukinę gamtą.
Su miškininku užsukome į vieną miškelį, kuriame jis parodė netinkamo būdo, kaip leisti laiką gamtoje, pavyzdį. Ten vienas žmogus nuolat leisdavo sulą iš klevų. Po tokių pasibuvimų gamtoje jis į namus parsinešdavo geidžiamos sulos, tačiau miške palikdavo plastmasinių butelių, maišų, medžiuose ir dabar matyti sulos gręžimo pėdsakų – medžiuose padarytos butelio kaklelio dydžio skylės, dar prismaigstyta ir vinių. „Žinoma, medis dėl to išgyvens, tačiau tai nėra gražus būdas leisti laiką gamtoje, juolab, kad po tokių išvykų lieka kalnas šiukšlių. Atėjęs senolis parsinešti sulos, tokį pavyzdį rodo ir anūkams. Svarbiausia, kad aplinkosauga veikia. Ne kartą pačiam teko kalbėtis su tuo žmogumi, pavyko jam įteigti, kad taip daryti negerai. Tikriausiai nuolatiniai mūsų susitikimai jam nusibodo ir jis atrado kitą vietą. Palangoje yra keletas tokių gamtos kenkėjų, kurie nuolat ką nors krečia“, – sakė miškininkas.

Vienas žmogus – penkios padangos
Didžiulę bėdą R. Ereminas įžvelgė ir dėl kitos minėtos problemos – nuolatinio padangų atsikratymo miškuose. „Liūdna, jog pasauliui keičiantis, modernėjant, ši problema išlieka dar labai aktuali. Padangų miškuose nemažėja. O problemą galima išspręsti labai paprastai – vienas žmogus, turintis automobilį, per metus gali priduoti penkias padangas. Ir nereikia jokių mokesčių, jokių prašinėjimų, kad kas paimtų ar juolab nereikia vargti siekiant atsikratyti jomis pamiškėje. Palangiškiai penkias padangas gali priduoti Joskauduose esančioje aikštelėje. Jie dirba kasdien, taip pat ir šeštadieniais“, – pasakojo pašnekovas.
Tokią socialinę akciją kartą Raimundas pabandė organizuoti Palangos socialinių paslaugų centre. „Ten lankosi neįgalūs žmonės, tačiau šeimoje neabejotinai kas nors vairuoja automobilį. Tereikėjo žmogaus vardo, pavardės ir automobilio numerio, ir taip surinkome bei pridavėme krūvą pamiškėje atrastų padangų. Tos padangos miške gulėjo gal 40 metų. Šis pavyzdys parodo, kaip nesunku bendradarbiaujant padaryti gerą darbą gamtai. Žinoma, jeigu žmogus pats šiemet ketina priduoti savo padangas, tuomet svetimų jis nebepaims, tačiau juk yra šalia artimųjų, bičiulių, kuriems šiemet padangų keisti nereikės. Juk tikrai lietuviai nekeičia jų kasmet“, – kalbėjo miškininkas.
Kaip pastebėjo pokalbininkas, padanga yra labai nepatogi atlieka. Ji nėra labai teršianti, tačiau suteikia gamtai labai prastą vaizdą, o dar kyla ir bėdų galvojant kur jas padėti. Pavyzdžiui, kur jas sudėti girininkams. Raimundas papasakojo, jog anksčiau jas visas surinkdavo komunalininkai, šiuo metu jie nebepriima šių atliekų. Komunalinis taip pat neturi kur jų dėti.
„Susidaro tokia bjauri situacija. Žmogus lyg ir girdėjo, kad automobilių servizas gali priimti nebetinkamas naudoti padangas. Servizo prašai, jie nepriima. Skambini komunalininkams, šie vėl išsisukinėja. Tada žmogus veža į girininkiją. Mes patys randame pamiškėje, taip pat vežame į komunalinį. Komunalininkai priima dėl draugystės, tačiau negali, reikia jiems pateikti sąskaitą. Kur tada beiti? Gali vargti ilgai ir nuobodžiai ieškodamas išeities. O aš siūlau taikų būdą, kaip galima lengvai ir nemokamai atsikratyti penkiomis padangomis, niekieno neprašant ir į nieką nesikreipiant. Visi norime būti madingi, tad tokie ir būkime“, – situaciją apibūdino R. Ereminas.

Problemą žino
Tokią akciją miškininkas suorganizavo ir pernai per kasmet vykstančias 1000 km lenktynes. Žmonės šią idėją priėmė labai palankiai, jie sutiko, jog būtina viešinti šią informaciją kuo plačiau, nes tikrai ne visi žmonės tai žino. Neabejojama, jog lenktynininkai gali tapti puikiu pavyzdžiu, nes jie geba tinkamai pasirūpinti nebenaudojamomis padangomis.
Tai, kad žmonės mielai nori prisidėti prie gamtos saugojimo, parodė ir pokalbiai su žmonėmis Stintų šventėje. Šie mielai pozavo ne tik su informacine lentele, bet ir su eigulio kepure. Vieni žmonės, atvykę iš Vilniaus, pripažino, jog jie žino, kur jų mieste priduoti nebenaudojamas padangas ir tuo naudojasi, tad nekyla jokių problemų. Kiti pasvarstė, jog galbūt galėtų ir daugiau priimti iš vieno žmogaus, tuomet dar labiau būtų galima padėti gamtai.
O patraukę link Naglio kalno apžiūrėjome, kaip vykdomas ugdomasis kirtimas. Diskusiją dažnai iššaukia ir medžių kirtimas. Žmonėms dėl kertamų medžių dažnai labai skauda, jie tai skaudžiai išgyvena, už tai pylos gauna ir girininkai.
„Natūralu, kad žmonės dėl medžių jaudinasi. Jiems dažnai atrodo, kad medžiai kertami be reikalo, pasižiūrėję į kelmą jie mato, kad medis buvo sveikas, tai kam jį reikėjo kirsti. Tačiau situacija yra kiek kitokia, kai pasižvalgo įgudusi akis“, – sakė miškininkas, parodęs, kaip apgalvotai vykdomas ugdomasis kirtimas.
Miškininkai atlieka itin reikšmingą ir naudingą gamtai darbą, kurio žmogus dažnai neįvertina ir pavadina tiesiog niokojimu. Tačiau tai labai atsakingas, daug atidos reikalaujantis darbas.