Fotografas Karolis Bakūnas: „Ne visada reikia imti, kartais daug maloniau dovanoti“

Kretingos kraštas tapo ypatingo fotografijos projekto epicentru – čia gimė idėja, kuri ne tik suvienijo bendruomenę, bet ir priminė, kokia svarbi yra nuoširdi šypsena. Šios iniciatyvos autorius – talentingas fotomenininkas Karolis Bakūnas, kilęs iš Joniškėlio, tačiau savo gyvenimą glaudžiai susiejęs su Kretinga. Jo aistra fotografijai prasidėjo dar paauglystėje, kai tėtis padovanojo pirmąją kamerą, o šiandien jis turi sukaupęs beveik dviejų dešimtmečių patirtį.

Nors K. Bakūnas fotografuoja profesionaliai, jis panoro sukurti kažką daugiau. Taip gimė „Šypsena Kretingai“ – meninė iniciatyva, siekianti fiksuoti tikras emocijas ir dovanoti jas Kretingos miestui. 

Projektas nėra vien tik apie nuotraukas – tai kvietimas į bendrystę, pozityvumą ir drąsą būti savimi. Kiekvienas portretas pasakoja unikalią istoriją, o kiekviena šypsena tampa maža dovana ne tik Kretingai, bet ir visai Lietuvai.

Fotosesijos jau sulaukė didelio susidomėjimo, o kulminacija – portretų paroda, kuri vyks Kretingos miesto gimtadienio proga. Fotografas tikisi, kad ši iniciatyva paskatins žmones dažniau dovanoti šypsenas vieni kitiems, nes, kaip jis pats sako: „Jeigu šypsena yra, tai šypsosi ir akys“.

Interviu metu jis papasakojo apie savo kelią fotografijoje, apie tai, kodėl būtent dabar jį įkvepia portretinė fotografija ir kodėl, jo manymu, lietuviai vis dar nedrąsiai pozuoja. Taip pat, pasidalino mintimis apie tai, kaip fotografija gali padėti žmonėms atsiverti.

Pirmieji žingsniai fotografijoje

– Kada ir kaip prasidėjo jūsų kelias fotografijoje? Kas paskatino tapti profesionaliu fotografu? 

Mano fotografijos kelias prasidėjo, kai buvau šešiolikos metų, nes tada gavau pirmąją savo kamerą, kurią man padovanojo tėtis Vytautas. Jis visą laiką norėjo, kad aš ateityje būčiau arčiau meno. Lankiau dailės mokyklą, Pasvalyje, ją sėkmingai baigiau, tačiau paauglystėje keramika atsibodo – su daile gyvenimo nebesiejau. Tėtis fotoaparatą man nupirko tam, kad nešvaistyčiau laiko veltui ir išbandyčiau save kitur. Nuo tada pamilau fotografiją. Žinoma, pradžia buvo kiek juokinga, nes fotografavau viską, ką tik galima, kaip ir dauguma pradedančiųjų. Aštuoniolikos metų pradėjau uždarbiauti – įamžinau vestuves. Nuo tada, visą laiką tobulėjau, mokydamasis savarankiškai, iš interneto platybių. Taip pat, keldavau savo darbus į įvairius portalus, gaudavau įvertinimus iš kitų fotografų kurie buvo daugiau žinomi. Palaipsniui supratau, kad fotografija yra  mano tikrasis kelias, kurio turiu siekti. Taigi, mane labiausiai paskatino tėtis. Būdamas dvidešimt dviejų metų įstojau į Vilniaus dizaino kolegiją, ten ketverius metus neakivaizdžiai studijavau ir pabaigiau taikomosios fotografijos studijas. Kiek vėliau, iš Vilniaus išsikėliau gyventi į Kretingą, taip ir atsiradau šiame krašte su savo žmona Egle. Fotografija užsiėmiau aktyviai: dirbau naujienų portaluose, dalyvavau projektuose, o pagrindinė mano sritis yra vestuvių fotografija – turiu aštuoniolikos metų patirtį. 

– Kas jums yra svarbiausia fotografijoje? Technika, emocija ar istorija? 

Anksčiau man svarbiausia būdavo technika, nes ilgai ieškojau savo braižo. Išbandžiau viską, tikriausiai nėra dalykų, kurių nefotografavau. Galiu pripažinti, kad pats fotografavimo procesas yra daug smagesnis ir malonesnis, nei sėdėti prie kompiuterio ekrano ir retušuoti nuotraukas – tai šiek tiek „juodas darbas“. Manau, kad kiekvienai nuotraukai yra reikalinga istorija, kad tai nebūtų paprastas ir plikas kadras. Didelį dėmesį skiriu istorijai, netgi vestuvių fotografijose yra tam tikra istorija. Man tai lyg laiko juosta, kurioje vyksta nuostabūs dalykai, tad šiuo metu stengiuosi akcentuoti istoriją, ji man svarbiausia. 

– Koks buvo pats įsimintiniausias  jūsų kažkada darytas kadras ar projektas? Kodėl jis toks ypatingas?

Esu turėjęs daug projektų ar mažesnių parodų, vienas iš jų – paroda „Kitoks Vilnius“, kur fotografavau gatvės gyventojus sostinėje.  Taip pat, labiausiai įsiminė 2016 metų „Fujifilm“ talentų konkursas. Jis įstrigs atmintyje ir širdyje man visą gyvenimą, nes laimėjau pirmą vietą Lietuvoje, nufotografavęs Lazdininkų vėjo malūną, kuris yra Kretingos rajone. Mano darbas buvo įteiktas prezidentui Gitanui Nausėdai, todėl, kad būtent šis objektas, kurį įamžinau, yra vadinamas prezidento malūnu – jį ilgą laiką valdė G. Nausėdos tėtis. Taip pat, laimėjau kelionę į Gran Kanarijos salyną, pas žymų fotografą Algį Kriščiūną.  Su tuo pačiu savo darbu laimėjau keletą kitų konkursų, mažesnių.

– Ar turite fotografų, kurie jus įkvepia ar daro įtaką kūrybai?

Nemėgstu žiūrėti ar lygiuotis į kitų darbus, nes manau, kad tada tam tikri dalykai gali atsikartoti ir tavo kūryboje. Tačiau, iš Lietuvos fotografų  man labai patinka ir didelę įtaką padarė jau prieš tai minėtas Algis Kriščiūnas. Jo nuotraukos įdomios, išskirtinės ir pašėlusios – aš irgi mėgstu tokį stilių. Na, o iš istorijos patinka Tadas Kazakevičius, jo nuotraukos itin paliečia. 

– Kokią emociją ar žinutę stengiatės perteikti savo darbuose?

Tikriausiai, kaip ir rašytojai, savo knygose gali perteikti ir liūdesį ir džiaugsmą, tai ir fotografijoje tai atsispindi – įvairios emocijos ar netgi kurioziškos gyvenimo situacijos. Stengiuosi perteikti visas emocijas.

Apie iniciatyvą „Šypsena Kretingai“

– Kaip  sugalvojote idėją  surinkti ir padovanoti žmonių šypsenas Kretingai?

Sugalvojau dėl dviejų asmeninių aspektų. Pirmas yra toks, kad visą laiką darau projektus ir jų nepabaigiu, o antras, kad jaučiu skolą Kretingos kraštui. Šis miestas man davė labai daug: ne tik namus netoli, bet ir įvairiausius projektus, pažintis, nuostabius žmones aplinkui. Noriu padovanoti šypsenas Kretingai – ne tik pačiam miestui, bet ir žmonėms, jų portretus. Projektas yra išskirtinai Kretingos rajono ir miesto gyventojams. Gali būti tie, kurie yra nekilę iš čia, bet čia gyvena arba tie, kurie išvažiavę svetur, bet vis tiek čia yra šaknys. Pagrindinis tikslas yra paroda, kuri bus šių metų birželio mėnesį, per Kretingos gimtadienį. Na, o tada jau ir žmogui padovanoti tą portretą, nes jis padovanojo šypseną miestui ir paaukojo savo laiką man. Esmė yra duoklė miestui, o mano didelis noras šiai dienai yra toks, kad noriu šimtą procentų pereiti vien tik prie kūrybos, kad galėčiau laisvai kurti, galbūt ir iš to gyventi. 

– Kodėl šis projektas jums yra svarbus ? Kokią prasmę jame matote?

Projektas man yra svarbus, nes galiu išreikšti save, savo kūrybą, neribojamas kitų standartų ir neįspaustas į rėmus. Pradėjau užsiimti šiuo projektu niūriausiu metų laiku. Kodėl? Žiema yra liūdnas metų laikas, tuo labiau, kai šiais metais Lietuvoje jos iš viso neturime – visada lietus, vėjas. Na, o kai niūrus lietus ir ,,cepelininis“ dangus, žmonėms nelabai yra gera nuotaika, visi vaikšto susikrimtę. Ir aš su tuo susiduriu. Mano tikslas yra suteikti ne tik sau, nors trumpą akimirką, tą vidinę laimę, bet ir žmonėms. Matau, kad žmonės džiaugiasi ir jiems yra kažkas nuostabaus, kai  fotosesija yra nemokama. Man svarbiausia suteikti visiems gerą emociją. 

– Kokie buvo pirmieji žmonių atsiliepimai ir reakcijos, kai pasiūlėte jiems dalyvauti fotosesijose?

Reakcijos buvo įdomios. Pirmasis fotografavimas įvyko Laukžemėje. Žmonės nežinojo kas čia vykstą ir kodėl. Galbūt esu geras fotografas, bet nesu geras komunikacijoje, todėl pritrūko reklamos ir neatvyko labai daug žmonių. Visgi, svarbiausia, kad tie, kurie atvyko buvo laimingi. Džiugu, kad turėjau didelį susibūrimą Kretingoje, ten susirinko labai pozityvių žmonių, kurie su manimi kalbėjo – sakė, kad ir kitą kartą būtinai ateis. Gyventojai žiūri su džiaugsmu, kad toks projektas yra, nes nieko panašaus nėra buvę. Kol kas, kadrų kiekis yra didelis, įvykdyti du šimtai penki portretai. Tikslas yra žymiai didesnis, bet nenoriu atskleisti. Žinoma, paroda bet kokiu atveju įvyks, kad ir kiek tų portretų surinksime.

– Kuri iš iki šiol įvykusių fotosesijų buvo labiausiai įsimintina ir kodėl? 

Visos buvo kažkuo ypatingos, neišskirčiau vienos, bet man patiko žmonių solidarumas. Kai kurie atėjo, pasikvietę artimuosius, draugus, pažįstamus. Gaudė praeivius nuo gatvės, kvietė ateiti ir nusifotografuoti. Labai džiugina žmonių supratimas, kad tai yra kažkam svarbu.

– Pastebėjote, kad vyrai ir senjorai vangiau dalyvauja – ar turite idėjų, kaip juos paskatinti atsiverti kamerai? 

Taip, vyrai ir senjorai vengia, galbūt turi vidinę baimę ar nežino apie šį projektą. Manau, kad nedaug susirenka, nes jie nesupranta tikslo, kam tai yra reikalinga, baiminasi. Buvo atvejis, kai atėjo viena močiutė ir klausė kiek čia kainuos. Šis projektas yra visiškai nemokamas, tad gal ne visi tai suvokia. Tačiau, Kartenoje susirinko nemažai senjorų.

– Ką jums pačiam reiškia šis projektas? Kokia  yra svarbiausia žinutė, kurią norite perduoti visuomenei?

Man šis projektas reiškia ypač daug, kaip kūrėjui, nes ne visada reikia imti ar gauti kažką, kartais yra žymiai maloniau dovanoti. Pagrindinė žinutė tokia, kad kiekvienas turime pagaliau išlįsti iš to šiaurietiško šarvo. Mes esame šiauriečiai, šypsomės žymiai mažiau, drovimės rodyti savo emocijas. Palinkėsiu visiems pasikrauti pozityvios energijos ir ateiti nusifotografuoti – padovanoti šypseną. 

– Ar planuojate pratęsti projektą ir kitose Lietuvos vietovėse? Galbūt svarstote apie panašius projektus ateityje?

Dabar man svarbiausia įvykdyti šį projektą. Lietuvos mastu, nežinau ar tai daryčiau, nes projektas sudėtingas ne tik tuo, kad reikia surinkti žmones, bet ir kiekvieną atskirai nufotografuoti, suretušuoti kiekvieną nuotrauką. Dar yra finansavimo reikalai, nes pačiam iš savo kišenės tokį projektą finansuoti yra brangu. Bandysime ieškoti rėmėjų. Ateityje pasižiūrėsime, galbūt ir bus tų projektų, reikia tik norėti ir stengtis.

– Ar fotografuodamas žmonių šypsenas pastebite tam tikrus bendrus bruožus? Ką jums pačiam pasako šypsena?

Fotografuodamas pastebiu, kad Lietuvos žmonės bijo šypsotis. Daug kas droviai reaguoja į šypseną, turi kažkokius standartus, įsivaizduoja, kad yra negražūs, nefotogeniški. Nėra nefotogeniškų žmonių. Manau, kad yra tik drovesnių. Na, o kai esi drovesnis, tai ir pradedi kažką neigiamo galvoti. Aš manau taip, kad jeigu ateini ir nusišypsai, tai ir viskas pavyks puikiai – jeigu šypsena yra, tai šypsosi ir akys.

– Kokią įtaką projektas suteikia žmonėms? 

Pastebėjau ir linksmų dalykų, kad kai kurie žmonės nori vieni su kitais lenktyniauti, pas ką daugiau ateis žmonių, į kokią gyvenvietę Kretingos rajone. Jeigu mato, kad trūksta, kviečia kitus ar patys atsiveža. Tai gyventojams didelė pramoga, ypatingai, kai projektas tokiu mastu vyksta. Jie pasikrauna iš šio projekto pozityvumo, ateina, nusišypso, pabendrauja – tai praskaidrina dieną ne tik jiems, bet ir man.

– Kaip manote, ar žmonės dabar mieliau pozuoja profesionaliems fotografams, ar labiau pasitiki savo telefonų kameromis? Kodėl?

Manau, kad telefone jie labiau laiko savo asmeninį gyvenimą. Labiau pritariu, kad lengviau žmonėms yra fotografuoti save telefonu, nei prieš fotografą pozuoti. Daug kas ir nuo fotografo priklauso. Tam, kad būtum geras fotografas, turi būti laisvas žmogus, o ne suvaržytas.

– Jeigu turėtumėte galimybę fotografuoti bet kur pasaulyje ir bet ką – kas tai būtų?

Fotografuočiau tai, ką aš noriu. Vieta man niekada nėra svarbi, nes profesija yra tokia, kai šiandien tu gali fotografuoti Žemaitijoje, rytoj galbūt Vilniuje, trečią dieną Estijoje ar skristi į Paryžių. Labai daug neapsibrėžiu, tiesiog man svarbu fotografuoti tai, kas labiausiai patinka: portretus, vestuves, kurti kažką savito, kas širdžiai miela ir visaip vystyti save. Pinigai nėra svarbiausia. Jeigu fotografuosi tokius dalykus, kurie nepatinka, turbūt ir nebūsi geru fotografu.

Klaudija Audickaitė