Europarlamentarė Rasa Juknevičienė: „Turime Ukrainai padėti laimėti karą!“

„Jeigu Ukrainą, kurios žemėje tebevyksta karas, pavyktų priimti į Europos Sąjungą dar šiame dešimtmetyje, būtų didelis pasiekimas“, – europarlamentarė Rasa Juknevičienė, kuri yra Europos Parlamento (EP) Europos liaudies partijos frakcijos, didžiausios EP politinės grupės, vicepirmininkė, sakė žurnalui „Lietuvos pajūris“.

– Akivaizdu, kad debatus ir aistras dėl Kinijos ypač pakurstė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris, lankydamasis balandžio pradžioje Pekine, sakė, kad Europa neturi imti pavyzdžio iš JAV ar Kinijos Taivano atžvilgiu, nurodydamas, kad blokas rizikuoja įsivelti į ne savo krizes. Kas teisus?

– Emanuelis Makronas ne pirmą kartą brėžia Europos ateities vaizdus ir vizijas. Deja, jų dauguma neturėjo jokio realaus pagrindo. Dabar jis linkčioja Kinijos prezidentui, o dar visai neseniai jis sėdėjo didelio stalo gale, tolokai nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino, Kremliuje. Europos Sąjungos strateginės autonomijos gynybos ir saugumo srityje idėja nėra nauja. Tik Makronas apie ją šįkart pakalbėjo visai nelaiku ir netinkamoje vietoje. Laimei, didžioji dauguma Europos valstybių vadovų supranta, kad vykstant karui Ukrainoje, mūsų transatlantinis ryšys su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis yra gyvybiškai svarbus ir būtinas. Rytų ir centrinėje Europoje – ir Lietuvoje – Europos strateginės autonomijos idėja niekada nebuvo labai populiari, tačiau, manau, kad Makronas, ją priminęs Pekine, ją tiesiog nužudė. Esu už tai, kad Europos Sąjunga vaidintų žymiai didesnį vaidmenį gynybos srityje, ir į ją reikia žymiai daugiau Europos investicijų. Baisiausiu atveju, be Amerikos ir britų pagalbos, viena Europa nebūtų pajėgi su Rusija kariauti. Čia, Europos Parlamente, o ir už jo, Makrono mintys Pekine labiausiai patiko ultra kairiesiems ir ultra dešiniesiems – Marine Le Pen (buvusi Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Nacionalinis sambūris“ (RN) lyderė – aut. past.) sekėjams, pavyzdžiui, Prancūzijos euroaparlamentarui, Le Pen partijos nariui Thierry Mariani, kuris dalyvavo Rusijos organizuotuose rinkimuose okupuotame Kryme. Tai daug ką pasako.

– Anot kai kurių analitikų, karas Ukrainoje yra aklavietėje – agresorė Rusija nevykdo puolimo naujomis kryptimis, o Ukraina (interviu įvyko balandžio 18 dieną – aut. past.) nėra pasiekusi prasilaužimo. Ką Europos Sąjunga turėtų daryti, kad jis įvyktų ir Ukraina laimėtų?

– Europos Sąjunga yra tik dalis visos pro-ukrainietiškos koalicijos. Akivaizdu, kad Ukrainai dabar jau nepakanka ginklų. Turint omeny, kad karui prasidėjus kai kurios valstybės apskritai abejojo, ar reikia Ukrainai padėti ginklais, dabar, ta prasme, jau matome didelį proveržį. Tačiau kalbant apskritai, Europos Sąjungos finansinė pagalba Ukrainai yra labai didelė. Nežinau, ar mes šiandien dar matytume Ukrainos valstybę, jeigu Europos Sąjunga nebūtų tiek jau Ukrainai padėjusi. 

Šiais metais laukiama prasidedančių Ukrainos ir Europos Sąjungos derybų dėl Ukrainos narystės. Tai – itin svarbus žingsnis, kaip ir Ukrainos priėmimas į NATO. Žinoma, tikslas lieka tas pats – Rusiją išvaryti iš užimtų Ukrainos teritorijų.

– Ar karui užsitęsus nėra pavojaus, kad hedonistinę Vakarų visuomenę ištiks karo nuovargis, kuris kraštutinėms politinėms jėgoms nuties kelią į valdžią?

– Žinoma, to labiausiai tikisi Putinas. Čia, Europos Parlamente, aiškiai matau, kad mano kolegoms iš Vakarų Europos didelį įspūdį padarė visuomenės parama Ukrainai. Pavyzdžiui, net Portugalijoje. Apie šiaurės šalis net nekalbu – jose parama Ukrainai buvo ir lieka itin didelė. Žinoma, turime ir kitų pavyzdžių, pavyzdžiui, Bulgariją, kur parama Ukrainai dėl tam tikro politinių jėgų pasiskirstymo toje šalyje yra gan pasyvi. 

Su nerimu stebiu situaciją ir Lenkijoje, šalyje, kuri iki šiol buvo viena didžiausių Ukrainos rėmėjų. O dabar Lenkija skelbia, kad laikinai uždraudė ukrainietiškų grūdų importą. Lenkijos ūkininkai reikalauja visiškai stabdyti jų tranzitą per Lenkiją. Esą pigesni ukrainietiški produktai vis tiek patenka į Lenkijos rinką ir taip smukdo vietos gamintojus. Tokių veiksmų ėmėsi ir kai kurios kitos valstybės. Bijausi, kad Lenkijos pavyzdys gali sukelti domino efektą. Turint omeny Ukrainos dydį ir jos įtaką rinkoms, sienų atvėrimas, muitų suderinimas, laisvas prekių judėjimas – labai dideli ir svarbūs klausimai, kurie nebus paprastai sprendžiami. Priimant Ukrainą į Europos Sąjungą, mūsų laukia ilgas ir sunkus kelias. Europos Parlamente kalbama, kad jeigu pavyktų tai padaryti šiame dešimtmetyje, būtų didelis pasiekimas. Niekas neslepia, kad su dabartiniu sprendimų Europos Sąjungoje priėmimo mechanizmu – veto teise – tai bus sunku.

– 2021 metais buvote išrinkta Europos liaudies partijos (EPP) frakcijos vicepirmininke. Tai pirmas kartas, kai Lietuvos atstovė užima vicepirmininkės pareigas EPP frakcijos struktūrose. Ar EPP požiūris į Ukrainą skiriasi nuo kitų Europos Parlamento frakcijų? Kaip?

– Europos Parlamentas Ukrainos klausimu dabar yra labai vieningas. Prieš karą kalbėtis su kai kuriais mano kolegomis apie Ukrainos narystę Europos Sąjungoje buvo sudėtinga, tačiau ir dauguma jų dabar jau yra už jos narystę. Kaip didžiausia politinė jėga Europos Parlamente, Europos liaudies partija, vaizdžiai tariant, yra ES politikos Ukrainai vairininkė, o partijos pirmininkas Manfredas Weberis – didelis Ukrainos bičiulis. Mūsų klausoma ir įsiklausoma.

– Esate Euronest (Euronest Parlamentinę Asamblėją sudaro 60 Europos Parlamento narių delegacija ir po 10 narių iš kiekvienos Rytų partnerystės šalies Parlamentų. Asamblėjos misija – sudaryti sąlygas ES ir Rytų Europos bendradarbiavimui, ekonominei integracijai stiprinti – aut. past.) Parlamentinės Asamblėjos narė. Jame – labai skirtingi nariai – nuo Ukrainos iki Azerbaidžano – su skirtingais interesais. Kaip karas pakeitė jų pozicijas dėl Europos Sąjungos?

– Ne tik karas Ukrainoje, bet ir pokyčiai Moldovoje, kurioje prezidente buvo išrinkta provakarietiška Maia Sandu, ir į parlamentą atėjo jos provakarietiška politinė jėga, nustūmusi šalyje nuo valdžios prorusiškus oligarchus, paskatino tris Euronest šalis – Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą (Gruziją) – dar aiškiau deklaruoti proeuropietišką kryptį. Armėnija, kuri taip pat yra Euronest narė, dėl atsinaujinusio karinio konflikto su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, yra nusivylusi, kad Rusija mažai jai tepadėjo jame, todėl negalima atmesti, kad ir ji ateity pasuks proeuropietišku keliu.

Nerimą kelia padėtis Sakartvele, kuri dar neseniai buvo Euronest lyderė. Jos oligarchiška valdžia, kurios smaigaly yra Bidzina Ivanišvilis, sukaupęs turtus Rusijoje, žodžiais deklaruoja proeuropietišką kryptį, o veiksmais – priešingai. Europos Parlamento sesijoje Strasbūre turėjo kalbėti Sakartvelo prezidentė Salome Zurabišvili, tačiau buvo pranešta, kad ji neatvyks. Matyt, tokiam vizitui negavo politinių jėgų pritarimo. Jeigu būtų atvykusi, čia, Europos Parlamente, būtų sulaukusi daug nemalonių klausimų.

– Ar Rusija be Vladimiro Putino bus dar pavojingesnė ir nenuspėjamesnė?

– Tikrai nemanau, kad Rusija be Putino galėtų būti dar pavojingesnė. Ar Putinas, ar kas nors kitas bus Kremliuje – ne tiek ir svarbu. Svarbiausia, kad pačioje Rusijoje įvyktų teigiami pokyčiai, kad ji taptų bent jau neagresyvia šalimi. Kad tam būtų sukurtos sąlygos toje šalyje, pirmiausia Ukraina turi laimėti karą. Antra, pati Europos Sąjunga turi padaryti savo namų darbus – didinti paramą Ukrainai, įsteigti specialų tarptautinį tribunolą Rusijos politinių ir karinių vadovų bei jų sąjungininkų nusikaltimams Ukrainoje tirti. Rusijos užkardymas turi vykti ir toliau. Labai svarbu, kad Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos susitartų dėl būsimos Rusijos strategijos. Dabar mes itin daug kalbame apie strategiją Kinijos atžvilgiu, bet jos reikia ir santykiams su būsima Rusija – Rusija be agresijos ir imperinių užmačių.

– Europos Parlamente esate įkūrusi neformalią parlamentinę grupę „Europos Atminčiai“, kuri veikia priimtos EP rezoliucijos dėl „Europos atminties svarbos Europos ateičiai“ pagrindu. Koks jos tikslas?

– 2019 metais priimta rezoliucija dėl Grupės steigimo konstatavo, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, nusiuntė stiprų Europos Parlamento signalą ir paskatino diskusijas ne tik Centrinės Europos valstybėse (Lenkijos ir Latvijos parlamentuose priimtos rezoliucijos), bet ir Pietų Europoje – Portugalijos parlamente, kur vyko debatai dėl panašios rezoliucijos priėmimo. 

Tokios EP rezoliucijos priėmimas sulaukė ir stiprios Kremliaus reakcijos. Matome Rusijos siekį perrašyti istoriją, ją naudoti kaip informacinio karo elementą, skaldant Europos Sąjungą.

Šios Grupės sukūrimą paskatino kilni tradicija Lietuvoje – birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, tradiciškai vyksta tremties aukų pavardžių skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“.

Idėja sulaukė palaikymo ir Briuselyje – „Solidarnosc“ aikštėje prie Europos Parlamento skaitomos visų totalitarinių režimų aukų pavardės. Šiemet, birželį, tokia akcija pirmąkart vyko ir Strasbūre.

Tik prisimindami ir tinkamai įvertinę istorinę atmintį galime tikėtis, kad mūsų pastangos įveikti Europoje augančią netoleranciją, radikalizmą ir antis