Emigrantas apie atostogas Palangoje: savo gimtinėje pasijutau suvaržytas ir sekamas

Valdžia visais varpais skalambija, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, kad skurdo lygis mažėja, atlyginimai auga, pensijos taip pat. Tai turėtų būti gera žinia emigrantams: grįžkite į savo tėvynę ir džiaukitės pagerėjusiu gyvenimu. Bet ne visi emigrantai tiki gerais valdžios ketinimais ir pažadais. Pakanka sugrįžti trumpų atostogų ir savo akimis pamatyti kuo kvėpuoja tėvynainiai. O jie kasmet vis labiau nusivilia savo išrinktųjų darbais. Gal tiksliau ne darbais, bet nieko neveikimu, valdžios postų dalybomis ir rietenomis.
Šiemet ypač buvo pasidarbuota „profesionaliai“, kad žemaičiai tai pavadino vaikų žaidimais. Jie sako, kad tokių cirkų Lietuvoje dar nematė. Jei kai kurie Seimo nariai gali būti stumdomi lyg šachmatų figūros ir eksperimentuojama kurioje vietoje sėdėti geriau, tai jau nebe Seimas, bet labiau panašu į beprotnamį. Deja, paprastas Lietuvos žmogus, tas pats rinkėjas ir valdžios išlaikytojas lieka pamirštas. Nesibaigiantys eksperimentai sveikatos apsaugos, švietimo sistemoje pakerta pasitikėjimą valstybe. Vis bandoma išradinėti dviratį, kai būtų paprasčiau pritaikyti vienokį ar kitokį jau pasaulyje (o geriau kaimynystėje) esantį ir daug metų puikiai veikiantį modelį.
Bet palikime tą politiką tiems, kas apsimeta ja užsiimantis. Štai daugelis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančių tautiečių balsavo už Prezidentą Gitaną Nausėdą. Gal jis kažką pakeis Lietuvos politinėje padangėje? Turbūt tik laikas parodys... Tuo tarpu paprastiems Lietuvos žmonėms rūpi daug žemiškesni dalykai. Pirmiausiai – prekių kainos ir atlyginimai. Sugrįžus trumpų atostogų savo kailiu teko patirti ką reiškia lietuviškos kainos. Pradedant maisto, baigiant technikos produktais. Prekių etiketės sufleruoja, kad lietuviai šiuo metu uždirba daugiau nei anglai ar vokiečiai. Ar tikrai? Mano mylimi tautiečiai vieningai nukerta: kainos auga kaip ant mielių, o atlyginimai nešliaužia net sraigės greičiu. Kaip gyventi, iš ko maitintis, kaip nusipirkti ką nors padoresnio sau ir savo šeimai? Maža to, jau žmones baugina kalbos apie visuotinį turto mokestį, senų ir taršių automobilių apmokestinimą... Argi tai rodo, kad gyvenimas gerėja? Kita vertus, negalima visko piešti tik pilkomis spalvomis. Nepriklausomai Lietuvai jau beveik trisdešimt metų. Normalu, kad per tokį laikotarpį pasikeitė miestai ir kaimai. Kai kur tai matyti labai akivaizdžiai, kai kur dar smarkiai kvepia (gal smirdi?) anų senų laikų atliekomis.
Turbūt vienas iš labiausiai lyg Feniksas iš pelenų besikeliančių miestų – vasaros sostine tituluojama Palanga. Čia kasmet vis mažiau lieka anų laikų dvoko, dygsta nauji statiniai, tvarkoma aplinka. Man nebūtų gėda savo kolegai anglui parodyti koks gražus įvažiavimas į kurortą, kiek naujų pastatų, tvarkomos gatvės. Net ir tie vadinami „mikriukai“ iš „Vlasavos“ atsinaujinę, tokie simpatiški maži balti autobusiukai vežioja poilsiautojus po miestą. Seni laužai ir kledarai jau užmarštyje. Pastebėjau, kad vairuotojai pasidarė labai atidūs ir mandagūs, visada sustoja prie perėjos ir praleidžia pėsčiuosius. Tik vėliau sužinojau, kad tas mandagumas „išmuštravotas“ baudomis. Sako, gresia tau sumokėti, jei nepraleisi pėsčiųjų. Viskas būtų gal ir neblogai, bet prisiklausęs apie baudas ir visokius suvaržymus, pradėjau jaustis truputį nepatogiai.
Savo gimtinėje pasijutau suvaržytas ir sekamas. Tautiečiai mane įspėjo, kad jokiu būdu nesugalvočiau pereiti gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Arba pereiti kelią ne pėsčiųjų perėjoje. Už visa tai gali tekti pakloti nemenką sumelę, ir dar ne itin malonų pokalbį su policija turėti. Gaila, kad apie tai jau senokai buvau pamiršęs, nes toje pačioje Anglijoje niekas nesivargina laukti žalio šviesoforo signalo, jei arti nėra automobilio. Ten egzistuoja protingumo kriterijus: kam man stovėti ir laukti, kol užsidegs žalia, jei aplink nėra jokios grėsmės mano gyvybei? Ta pati policija drožia per raudoną ir niekam dėl to galvos neskauda. Nežinau, kodėl tie, kas sugalvojo tokius suvaržymus galvoja, kad lietuviai kvailesni už anglus. Bemąstant apie baudas ir draudimus man už nugaros pasigirdo moters balsas: „dukryte, nežinau ar čia galima pereiti gatvę, gal geriau einam aplinkui, nes galime gauti baudą“. Buvau Jūratės gatvėje, o kiek atsimenu, ta gatvė priklausė pėstiesiems. Juo labiau, kad aplinkui nemačiau nė vieno automobilio, išskyrus gatvės gale stovintį policijos „mikriuką“. Turbūt jis ir išgąsdino poilsiautojų šeimą. Atrodė ir keista, ir truputį juokinga, nes tie žmonės iki grojančio fontano ėjo aplink kokį šimtą metrų, kai galėjo tiesiog toje pačioje vietoje pereiti gatvę ir nieko jiems nebūtų atsitikę. Nebent būtų tekę susitikti su policija. Nežinau, ar tai vadinama laisve.Ar kažkas galvoja, kad lietuvaičiai per trisdešimt nepriklausomybės metų nebesugeba mąstyti blaiviai ir logiškai, jei už kiekvieną judesį reikia bausti.
Beje, užsimiršęs apie baudas ir draudimus vienoje kurorto vietoje ėmiau ir perbėgau kelią, nors visai netoli buvo pėsčiųjų perėja. Apsižvalgiau, bet policijos niekur nemačiau. Tik perbėgęs kelią išvydau du uniformuotus pareigūnus, stovinčius prie sankryžos ant elektrinių riedžių. Tą akimirką vos kvėpuoti nepamiršau. Bet, mano laimei, policija nusižengimo nepastebėjo. Dar kurį laiką vis atsigręždavau pažiūrėti, ar jie manęs nesiveja... Čia, be abejo, ne Palanga kalta. Tie patys draudimai galioja visoje Lietuvoje. Tačiau miestų vaizdai skiriasi kaip diena ir naktis. Vos vienuolika kilometrų nuo vasaros sostinės nutolusi, galima sakyti jos pašonėje esanti Kretinga taip pat traukia poilsiautojus, ypač vasarą. Šis miestas garsėja savo žymiuoju Žiemos sodu, gražia bažnyčia ir Pranciškonų vienuolynu. Atsimenu, per Velykas važiuodavau paklausyti vienuolio Astijaus Kungio pamokslų. Net už bažnyčios ribų susirinkę tikintieji braukdavo ašarą kai Astijus per garsiakalbį rėždavo žemaitiškai apie tikėjimo tiesas ir meilę artimui. Šiandien šis miestas kitoks, nei buvo prieš trisdešimt metų. Kretingiškių amžiaus statybomis pramintas kelio remontas per geležinkelio tiltą nors labai vangiai, bet galų gale baigtas. Vietoje paprastos sankryžos su sukrypusiais šviesoforais įrengtas gražus ratas, taip vadinamas turbo žiedas. Šalia jo stovi stiklinis kryžius, kurio viduriuose matyti LED šviesos lempos.
Įsivaizduoju, kaip atrodo šis dvylikos metrų aukščio statinys naktį. Kryžiaus sumanytojas – tas pats miestiečių mylimas pranciškonas Astijus Kungys. Kryžius simbolizuoja pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios keturių šimtų metų jubiliejų Kretingoje. Dėl to kryžiaus socialiniuose tinkluose virė diskusijos, vieni juo baisėjosi, kiti džiaugėsi. Ko gero, čia galima padaryti vienintelę išvadą: tai skonio reikalas, o dėl skonio nesiginčijama. Tačiau viena aišku – bent jau kol kas panašaus daikto Lietuvoje nėra. Žmonės sako, kad kitąmet bus remontuojama pagrindinė miesto – Vilniaus gatvė. Gal tada ir man nebegėda būtų atsivežti kolegą iš Anglijos. Šiandien ta gatvė primena antrojo pasaulinio karo minų išvartytą praėjimą iki miesto centro. Su daugybę metų iškentusiomis sulaužytomis šaligatvio plytelėmis, o kai kur ir jų jau nebėra.
Praėjusią vasarą mane nuvylė gėlynu vadinamas smilgų laukas pačiame miesto centre. Šį kartą tikėjausi, kad pamatysiu kitokį vaizdą. Juo labiau, kad tuos smilgynus kretingiškiai kritikavo socialiniuose tinkluose ir nuoširdžiai tikėjo, kad pasikeitus miesto valdžiai šiemet smilgos bus nušienautos. Sako, kad jos parvežtos iš užsienio ir bandyta sukurti neįprastą vaizdą. Bet išėjo kažkoks nesusipratimas. Tos ilgos žolės (nežinau jų pavadinimo) skirtos gėlynų dekoracijai. Jos nesėjamos per visą lauką, o įterpiamos kaip nedidelis žiupsnelis, kad pagyvintų žemaūges gėles. Tokių vaizdų Anglijoje daug ir tai atrodo gražiai. Deja, ir šį kartą mane pasitiko tie patys miesto smilgynai. Jei ne jie, Kretingos centras atrodytų pakankamai tvarkingas ir šiuolaikiškas. Bet ką reikėtų pasakyti anglui, kodėl niekas neprižiūri, nešienauja piktžolėmis atrodančių augalų? Gal miestas neturi savo darbą išmanančių specialistų? O gal yra kokia nors išeitis? Jei miesto prižiūrėtojai tuo gėlynu nesidomi, gal juo galėtų užsiimti patys kretingiškiai? Juk jie gyvena šiame mieste ir vaikšto kasdien pro tokį brūzgyną. Arba griežčiau miesto tvarkytojų pareikalauti tinkamos priežiūros ir atsakomybės. O kol kas aš kolegos anglo čia nesivešiu, palauksiu kol laimės blaivus protas ir miestas pasikeis. Iki kitos vasaros, mano gimtine.
Romualdas Rima
Straipsnis yra perspausdintas iš Delfi.lt Romualdas Rima yra palangiškis, turėjęs mūsų mieste savo laikraštį ir radijo stotį. „Palangos tiltas“ su juo pavasarį paskelbė interviu