„Elitinės erdvės“ ir... „Paskutinių tarybinių Obuoliukų (ne) juokai“

Man visą gyvenimą nuo pat 1966-ųjų gruodžio Vilniaus universitete sveikatingo gero ir visokeriopų kūrybinių sėkmių linkintis, o pats labai kantrus literatūrinių-žurnalistinių arimų vagotojas ir „Gairių“ mėnraščio redaktorius Algis Kusta, paruošęs ir 2012 m. kovo numeryje jo redaguojamame žurnale išleidęs apysmagių eiliavimų puslapį „Šiam pasauly nieko naujo“, paskambinęs į Palangą, žvitriai klausė: „Nu kaip, matei? Visai neblogai, pačiam turėtų patikti“. „Ačiū, Algiuk, – sakau jam. – Palangos bibliotekos skaitykloje jau varčiau naujas „Gaires“. Ir žinai... Epigramos – nieko naujo, bet labiausiai patiko vienas pavadinimas“... „Sakyk, sakyk, koks, viską šventai išleidom taip, kaip paties parašyta“...
„Kad lyg ir ne... Bet man jis labiausiai patiko, tas žodeliukas, – „Kapistalistėjam“... Faina! Jis, Algi, yra vienas už visą tą mano puslapį vertesnis. Gal ir už knygutę „Tiek to, genijai“. Pagalvok, „Kapistalistėjam“ – tai juk tikras mūsų išgyvenamojo meto „veidrodukas“. Vieni vagia, kiti – pavydi. Daug kur – „Proto vakuumas“. Liuks! Tinka. Labai ačiū, aš tau visai rimtai sakau... Su šarmu, fantastika! Tik nespausdink jokio „Klaidos atitaisymo“. Redaktorius šiek tiek suglumo: „Rūgštėle, aš pats, Gediminai, tą puslapį kelis kartus skaičiau... negali būti... bėgu žiūrėt...“
Gali, gali, jeigu yra... Neištrinsim. Klaidas laikraščiuose, knygose gimdo nemarus „Kiaulės dėsnis“, bet jos dažnai apibūdina situaciją geriau negu originalas. „Ka-pis-ta-lis-tė-jam“... Broliai estai šioje vietoje, minkštai tariantys rusiškus žodžius, pasakytų panašiai, kaip vertindami Šventosios pagrindinės mokyklos renovaciją: „Priekrasna, kalieki, čiūties no, prosto sajapisj!“
Abu su A. Kusta nusijuokėm ir gražiai bičiuliaujamės iki šiandien. Tuoj – 50 metų. Visko patirta. Mūsų bet kuo (o gal niekuo) nenustebinsi. Jei leistume abiejų – Algio ir Gedo knygą, visai būtų drąsu prašyti pavadinimą – „Ne to matėm“. Svarbiausia, kaip keičiasi brolio lietuvio (lietuvės) gyvensena, psichologija, mados, stiliai, elgsena, kalbėsena, moralinė sveikata, kaip sakydavom „socializmo sąlygomis“, kolektyvizme ir nuo 1990-ųjų. Tik viena aišku: nėra Nemuno atgal, nes Būtasis laikas jokiai korektūrai nepaklūsta. Rašėm „Tarybiniam studentui“, „Komunistiniam žodžiui“, „Tarybinei Klaipėdai“, „XXI amžiui“, „Gimtajam kraštui“, „Komjaunimo tiesai“, pasąmonėje įtardami, kad tikroji teisybė – už jūros horizonto, tačiau... „Kur dingsi žiemą basas, kai valgyti reikia, plunksnos broli, sąžiningas nabage... Tai ir rašėm, dar rašom – ir spaudiniams, ir spekuliatyviems „spaudiniams“, kurių priviso tiek ir tiek, kol mes čia, savo Lietuvoje, tarp „neurų“, laukdami eurų, ramiai neramūs... KAPISTALISTĖJAM. „Kūnus šeriam, sielas kariam“. Dažnoj vietoj visiškai sutrūkinėję, psichoemociniai ryšiai, svetimumas, prasigėrimas. Ir ką – nieko. Gyventi galima iki mirties, viskas lengva. Kartoju Palangos architekto patriarcho Leono Mardoso mintį: „Liaupsinami darbai, nė žmonės netampa geresni. Tik kuo daugiau visko turim, kuo kitas praturtėja – tuo daugiau ašarų... Įtaraus, godaus pavydo. Intrigų. Apkalbų. Maža, maža, maža. Namų, mašinų, skudurų. Tada tikim, kad ir tremtyse, ir kolūkiuose lietuviai buvę jautresni, atidesni vienas kitam, mandagesni, linkę dalintis, jaučiantys draugo širdį ir Gamtos meną, harmoniją, sielos atgaivą. Valstybę – kaip savo namus, o ne vien tik „melžiamą karvę“. Kad mokesčius slėpt. Ne galimybę valdžioje pasipelnyti. Ne vien tik didelį prekybos centrą, kuriame – visko perdaug! „Kapistalistėjam“... Išgirdus šį žodelį – lietuvių gyvensenos nuo 1990-ųjų kovo 11-osios šešėlinę „vizitinę kortelę“, norom – nenorom niūniuojasi ir visi kiti šios epigramos – sarkazmo žodžiai:
Dabar neklausia – „ar sveiki?“
Dabar svarbiau – „kiek gauni?“
Dabar palaukę palauky,
Naujus batus numauna.
Jei pinigėlių neturi,
O šypsais, kaip Mėnulis,
Tu, poetėli, vytury.
Naujalietuviui – NULIS.
Gyvatiškai braunasi Holivudo „sintetika“: „Dantis rodo, o širdis – nesišypso“. Metai turėtų auginti ir lietuvio protą, bet... dvikojės „žiurkės“ su chamizmo kauke karaliauja mūsų kasdienybės take ir ypač – keliuose: „cha, per perėją lengvai nepraeisi, senjore“. Labai abejoju, ar legendinis Robinzonas Kruzas iš Jungtinėje Karalystėje esančio jaukaus Jorko miestuko, kuriame su vaikais ir žmona Vlada Marija smagiai „pasiplasnojome“ 2008 metų gegužę, ilgai ištvertų Palangoje. Gal... nušoktų nuo žvejų ir saulėlydžių tilto į jūrą. Robinzoną Kruzą tikrai įžeistų kai kurių „neganomų karvių“ žmonių veidais nestabilios psichikos elgsena kurortiniame „Palangos gėlyne“. Gaila, bet jau labai daug kas, net artimi žmonės, netiki meile, švelniais jausmais, o tik bankų buvimu ir pinigų visagalyste.
Kvaila: juk meilė ir civilizuotos inteligencijos elgesio normos yra kaip įgimtos kraujo grupės ir tai nepavaldu jokių bankininkų valiutoms? Širdis.
Dabar nuoskaudos veja nuoskaudas. Agresija. Bedarbystė. Užmirštama bet kokia etika, logika... Entelekto, o ne intelekto viršenybė. Mušuosi į krūtinę – aš, dukart senelis, bet dar „nenukvakau“, kaip sakoma Palangoje. Garbės žodis, aną dieną ranka kilo baltame lape užrašyti tokį naujo „vieno įkvėpio teksto“ pavadinimą – „Kaip mes nekenčiam vienas kito!“ Turiu tam teisę, aš pats aštuonerius metus buvau Palangos darbo biržos įskaitoje. Grėbiau lapus su komunalininkais, kirtau kalnapušes. „Vėl – ne to matėm“. Žinau ir kita: „Prieš vėją nepapūsi“. Nepapūsi prieš Egoisto norą gyventi Tuštybėje, pasiganyti su „Panska publika“ tarp bajorų kažkur Elitinėse erdvėse, „aukšto stiliaus“ furšetuose su vyno taure, pabūti aristokratu, net „seksokratu“, – ak, guliaj vasia, boga niet, vsio zakonno“... („Ganykis, Vasia, dievo nėra, viskas leistina“). Gyvenimas – mažytis, nėra ko varžytis. Kapistalistėsim... Šiame „etape“ – „Nieko dykai. Todėl – klastingos muštynės. Atvirai šnekant, aš niekuo nesistebiu. Nieko nesmerkiu. Nieko nesigailiu.
Taip pat ir gal jau ne visų gaila. Kas, ko ieškom – tas tai ir randam. Vienam geriau veikia didesnė galva, kitam – mažesnė. Kaip vokiečiai sako – „Kiekvienam savo“. Ne viskas blogai buvo seniau, ne viskas gerai – dabar. Bet ir paskutinę valandą tarčiau, kad viena šiam pasaulyje išliktų – gimtoji lietuvių kalba, menas, jausminga širdis. Padorus, sąžinės, dievo žmogus jaukiai jaučiasi, oriai gyvena, gausina gerųjų darbų „rožančių“ visiems visuomenės nariams, sveikai suprasdamas, beje, ir humoro, juoko „terapijos“ naudą visose santvarkose. Štai ir šį rudenį telefonu su visad laukiamu mano – mūsų studentiškos jaunystės liudininku, taip pat ir mažosios Lietuvos poetinės žurnalistų antologijos „Sušvieski, saule“ „eilių broliu“, žaliųjų Rokiškio kraštų augintiniu A. Kusta prisiminėme šiemet kovo mėnesį mus palikusį dar vieną labai patikimai šalia žingsniavusį Rašto giminaitį ir atsidavusį „Poezijos riterį“, „Gairių“ žurnalo redaktoriaus pavaduotoją Vaclovą Paulauską (gimusį 1942-11-23 arti Lyduvėnų, Dubysos, Kelmės rajone). Šiam nuosekliam vyrui atminti užtektų ir tokio miniatiūrinio vertinimo: „Širvasielis ir tiek, nors ir arti abstinentų. Kai kurie kunigai galėtų lygiuotis į Vacį. Šaunus, patikimas žmogus“. Aš jį pažinau Kelmės rajono laikraščio redakcijoje 1969-aisiais. Mūsų namuose pasitikom 1976 metus. Vaclovo literatūrinis autoritetas tuomet neginčytinai buvo Eduardas Mieželaitis. Cituodavo daug jo posmų. Gimus sūnui, šiam su knygai, bibliotekai atsidavusia, bet labai netikėtai gyvenimo vidurvasaryje nuo sepsio mirusia žmona, iš Užvenčio kilusia Stase Paulauskiene nedvejodami skyrė Eduardo vardą. Dar liko ir mažasis Antanas. Ir vienas tėvas juos išaugino puikiais žmonėmis. V. Paulauskas darbščiai, nuo gyvenimo „A“ iki „Z“ įveikė jam skirto lietuviško vieškelio maratoną. Už tai jam – mūsų pagarba. 1991 metais, jau gyvendamas Vilniuje, žurnalistas paskambino man į „Palangos“ laikraštį ir paprašė pagalbos, leidžiant išsamų pirmąjį Lietuvos politikų žinyną „Kas yra kas Lietuvoje“. Taip jame atsirado ir žinomų Palangoje politikos, savivaldos autoritetų – Rimanto Mikalkėno ir Broniaus Martinkaus miniatiūriniai biografijų aprašai. Vaclovas gražiai kvatojosi, kai aš jam prasitariau, kad imčiausi išleisti, parengti spaudai ir kitokį žinyną – „Kas yra Nekas Lietuvoje ir Palangoje“. O štai kaip kilniai darbštųjį savo bendradarbį V. Paulauską žurnale „Gairės“ (2014 m., balandis) prisiminė redaktorius A. Kusta. Beje, šį tekstą operatyviai paviešino ilgoką laiko tarpą nepriekaištingai redaktoriaus Vytauto Žeimanto tvarkomas jau „nebeapsamanojęs“ Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinis portalas.
...„Septynis kilometrus pėsčiomis per žiemos šalčius ir rudens darganas keliaudavo į Raseinių rajono Lyduvėnų vidurinę mokyklą. Ją baigęs, 1961–1962 m. mokytojavo. 1963 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą. Ten laisvu laiku skaitydamas spaudą pradėjo versti joje randamus poetų eilėraščius. Tai tapo jo gyvenimo pomėgiu, aistra – daug metų spaudoje, bibliotekose, internete lesiojo įvairių žemynų, įvairių tautų poetų eiles, jų biografijų faktus, dažnai nežinomus ir intriguojančius. Iš viso to jis parengęs didelės apimties (apie tūkstantis pozicijų) apžvalginį, su plačiais komentarais pasaulio poezijos leidinį, iki kurio pasirodymo buvo likę keli žingsniai. Jis buvo ne tik poezijos gerbėjas, bet ir jos atidus vertintojas, vertėjas. Ta kūrybos erdvė, kur jis rasdavo gėrį ir grožį, matyt bus lėmusi ir jo būdą – Vaclovas buvo atviras, švelnus, demokratiškas, gera linkintis žmogus. Po mylimos žmonos ankstyvos mirties jis vienas pats augino du sūnus, būdamas jiems mama, ir tėvas, vis susirūpinęs, ar gebės juos tinkamai išauklėti. Sūnūs užaugo dori žmonės, vienas tapo lakūnu, kitas atsidėjo verslui.
Pagrindinė V. Paulausko darbo veiklos sritis buvo žurnalistika, knygų leidyba. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete 1976 m. buvo baigęs žurnalistikos specialybę. 1966–1981 m. dirbo Kelmės rajono laikraštyje: literatūriniu darbuotoju, žemės ūkio skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju. 1990–1993 m. buvo žurnalo „Politika“ redaktorius, nuo 1994 m. – UAB „Mūsų gairės“ direktoriaus pavaduotojas, žurnalo „Gairės“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1991 m. sudarė ir išleido pirmąjį Lietuvos žinyną „Kas yra kas Lietuvoje“, 1992 m. ir 1993 m. papildytus jo leidimus. Bene daugiausia triukšmo sukėlė 2000 m. išleista V. Paulausko sudaryta totalitarinės poezijos 1940–1990 m. antologija „Grūto parko lyrika“. Šioje knygoje spausdinama 133 lietuvių poetų, kurie savo kūryba prisidėjo (nors pasikeitus laikams, atsižegnojo nuo to) prie viešpataujančos ideologijos įtvirtinimo, oficialios poezijos pavyzdžių.
V. Paulausko gyvenimo etika buvo žavi ir paprasta – niekur neišsišokti, aplenkiant kitus žmones, padėti kitiems visada ir kuo gali, neveidmainiaujant, neišduoti savo draugų ir savo principų. Jis geranoriškai rūpinosi pažįstamų autorių knygų leidimu. Net savo rengiamą knygą atidėdavo į šalį, užleisdamas leidykloje eilę kitiems autoriams, jam savos knygos leidimas nebuvo savitikslis, kad galėtų pasipuikuoti prieš kitus. Jis tiesiog dirbo – kaip artojas, apsėdamas lauką, ar sodininkas sodindamas obelis. Išgyvenęs ir suvokdamas TSRS laikų prievartos, dvilypumo, demagogijos būvį, V. Paulauskas nepasidavė politinei konjunktūrai, matydamas ir tai, kas buvo pozityvu tame gyvenime ir žmonių darbuose, polemizavo su dabarties laikų vienintelės neklystančios nuomonės šalininkais, tikėjo demokratijos galimybėmis, Lietuvos ateitimi Europos Sąjungoje. Tai ypač ryšku jo imliuose, publicistiniuose komentaruose.“
„Vyrai, vaikiai, Gedmin, Pranai, Algi, žmogus yra viskas, o ne pinigas. Negalima užmiršti nė gyvųjų, nė mirusių. Tai tikrosios vertybės.“ Aš dar gerai prisimenu 1973 metų vasarą ir mūsų kelionę su „Komunistinio žodžio“ redakcijos automobiliuku į Rokiškį, kai V. Paulauskas grįžtant pro Uteną pasiūlė padėti gėlių ant bendradarbės Adelės Grabauskienės kapo. O juk tai – labai daug – suteiktų viltį liekantiems gyventi.