„Dieve, aš Tavo vaikas. Nepalik, niekada manęs nepalik...“

Ar gali žmogus kitą žmogų mylėti daugiau, negu jis? Ne, sako kunigas Virginijus Poškus, apsilankęs Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir pasidalino mintimis paskaitoje, kuri buvo skirta Gavėnios rekolekcijoms. Turbūt ne vienas esate gavęs žinutę iš mylimo žmogaus, kai į jūsų prisipažinimą meilėje buvo atsakyta: „Aš tave myliu daugiau“.  Į tai kunigas atsakė: „Dieve, duok mums drąsos būti tavo mokiniais išlaisvintos širdies“.

Kad nesugadinti savo širdies

Tikėjimo kelio pradžia prasideda Krikšto Sakramentu ir, kaip svarbu savo krikšto datą žinoti ir ją švęsti. O  jauno žmogaus gyvenime yra labai svarbūs krikšto tėvai. Pasak gerb. kunigo, jie yra vedliai  einant link  Jėzaus, kur „Tiesa padarys mane laisvu“.

Kaip visa tai pasiekti, kai aplinka ir paties žmogaus dvasiniai ieškojimai gali užtrukti ne vieną dešimtmetį. Kartais jie gali trukti  ir visą gyvenimą.

Anot V. Poškaus, labai svarbu kovoti su  savo vidiniu priešu, kovoti su tomis jėgomis, kurios yra mumyse. Mūsų  kūnas  yra  tik instrumentas,  –  per jį darome gerus darbus.  Todėl žmogus privalo atkurti tvarką savo viduje (dvasingumu, malda), nes labai svarbi yra jo dvasinė sveikata ir jos augimas. O blogoms mintims visada pasakykite „škac“, patarė kunigas, kad nesusargdintume savo širdies. 

 Pasak V. Poškaus, dosnumą ir gerumą jungia vienas žodis – meilė.  

„Atrask turtus ir pasidalink  jais Dievui ant garbės“, – sako kunigas.  Kiekvienas žmogus ieško gyvenime grožio  ir  juo gyvena, tačiau kiekvienas esame skirtingi savo charakteriu ar pan. Kunigas akcentavo  nuodėmę, kurią žmogus daro negerbdamas savo tėvų, nes, anot jo,  „jei negerbi savo tėvų, negerbsi ir savo antros pusės“.

Visi mes esame Dievo mokiniai, ir tik Jis mus myli daugiau negu mes.  Aš gerbiamo kunigo nepažinau, žinojau tik, kad jis  turi didžiulį autoritetą tikinčiųjų tarpe. Manau, visai gera prisiminti tas tezes, kurios nuo amžių amžinųjų mus lydi gyvenimo kelyje, o pasiklydusiam  –  yra ko pasimokyti, nes tikėjimo tiesos niekada nepasens ir nepraras savo vertybių, kad ir kaip jas ignoruotumėme. Tai tik laiko klausimas.

Melstis galime visur

 Visai neseniai sugrįžau iš Didžiosios Britanijos, kur svečiavausi pas savo vaikus ir anūkus. Taip gyvenime susiklostė, kad dabar tenka tik retkarčiais pasimatyti su savo artimiausiais žmonėmis. Laikas, kaip vanduo, bėga nesustodamas, rodos, visai neseniai (du dešimtmečius) gyvenau šioje puikioje šalyje.

 Gyvenant ilgą laiką vienoje vietoje, Dievo ieškai  kai tau sunku, kai  tavo namus ateina religinės šventės, todėl ir maldos namus renkiesi pagal savo tikėjimą, ar ten, kur tavo siela gerai jaučiasi. Gyvenant Anglijoje  teko pabuvoti ir vestuvių ceremonijoje, ir laidotuvių, ir dalyvauti Šv. Mišiose. Viskas buvo taip, kaip turėjo būti. 

Kelionės visada palieka įspūdžius, todėl jais ir noriu pasidalinti. 

Vieną dieną teko mums su mano žento mama brite pabūti auklėmis mudviejų anūkei. Kadangi pavasaris buvo gana šaltas, ponia Sheila pasiūlė užeiti į šalia mūsų namų esančią bažnyčią sušilti ir išgerti puodelį kavos (bažnyčioje atitvertas kampas maisto gamybai bei klientų  aptarnavimui ).  Didžiulė bažnyčia nuo pirmos valandos iki penktos vakaro veikia kaip komunos namai, todėl bet kas gali į ją užeiti, pavalgyti, pasiklausyti tyliai skambančios muzikos, o vaikučiai kartu su mamytėmis ar seneliais –  maloniai praleisti laiką. Tam yra viskas puikiai paruošta: žaislai, kilimai, savanorės (pedagoginį išsilavinimą turinčios moterys ), kurios praveda vaikams įvairius su jų amžiumi susijusius  garsinius  knygų skaitymus ir žaidimus.

Čia jaunos mamytės  jaučiasi saugios, vaikai patenkinti laksto po didžiuliais bažnyčios skliautais, ir visi laimingi, nes  viskas iki mažiausios smulkmenos yra gerai apgalvota. Vaikų priežiūrai pritaikyti higienos kambariai,  mamytės atneša nebenaudojamų savo vaikų rūbelių,  jais dalinasi. Jos dalinasi ne tik rūbeliais. Tarpusavyje bendraudamos jos dalinasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais.  Bažnyčioje  daug knygų, piešimo priemonių, netgi  „automobilių“, kuriais jų atžalos linksmai skrieja po visą bažnyčios teritoriją. Vienu žodžiu, visiems yra čia kas veikti. Ypač, kai už lango pučia atšiaurūs vėjai ar lyja lietūs.

Smulkmena, tačiau maloni

Anglijoje yra labai daug bažnyčių, maldos namų, Katedrų, ir reikia pastebėti, kad jos beveik  visos veikiančios,  jas lanko tikintieji,  ar į šalį atvykę  svečiai.

Šį kartą aš savo bažnyčią aplankiau atvykusi į miestą, kuriame ilgą laiką gyvenau. 

 Sekmadienio Šv. Mišių laikas, bažnyčia pilna žmonių, kiekvienam įeinančiam žmogui yra paduodama knyga – psalmynas, kurioje sudėtos giesmės. Visos  jos sužymėtos  numeriais, kad žmogus  Šv. Mišių metu galėtų jomis naudotis.  O tai labai paprasta: reikiamu momentu prieš žmonių akis užsidega elektroninė lentelė su tuo metu giedamos giesmės numeriu. Tad giesmės bažnyčioje skamba ne tik choristų lūpomis, jas gieda „visa bažnyčia“.   

Smulkmena, bet ji  gerai nuteikia.  Komunijos dalinimo metu, žmonės  eilėmis vienas po kito tvarkingai pakyla, todėl jokio susibūrimo  vienoje vietoje nėra.  Aukos bažnyčiai renkamos paduodant pinigams skirtą maišelį, kuris  keliauja per žmonių rankas.  Toks aukų rinkimas atrodė gana  estetiškai. 

Žinoma, aš nei vieno nesiruošiu  mokinti, kiekviena tauta daro savaip, bet  kodėl nepasižvalgius ir po kitų šalių parapijas?  Dar daug galėčiau ką papasakoti, bet pasakysiu tai, kas man paliko gerą įspūdį: bažnyčioje šilta,  jauku,  o kunigo rankos paspaudimas ir palaiminimas išeinant iš jos – maloniai nuteikė.

„Dievas myli mane“

Šalti orai nelepino manęs ir sugrįžus į namus. Todėl tą vakarą, kai buvau pakviesta (mano draugės) dalyvauti vakaro maldoje mūsų bažnyčioje, labai apsidžiaugiau. Mano norai sutapo su realybe. 

 Prieš Šv. Mišias buvau iš savo draugės ponios Birutės gavusi velykinę dovaną. Tai buvo jos rankomis iškarpytas krepšelis, jame žvakutė, o po jos užrašas : „JĖZUS YRA RAMYBĖ,KURIĄ TURIME SKLEISTI“ (Šv. Motina Teresė). Tą šaltą vakarą parvežusi mane į namus ponia Birutė būtinai liepė užrašyti žodžius, kurių ji neužrašė. Pažadėjau juos savo ranka užrašyti. Užrašiusi: „Dievas myli mane“ prisiminiau skaudų atvejį, kuris palietė mano šeimą dar  gyvenant Anglijoje. 

Mano draugė ponia Linda, kuri anksčiau dirbo pastore Čekijoje,  laidotuvių ceremonijoje nedalyvavo (jos buvo toli nuo namų), tačiau ji, išstudijavusi  lietuvių tikėjimo užuomazgas ( pagoniškas apeigas ir suvokimą, kad lietuviai labai myli gamtą),  atėjo į mišką, susirado kelmą, ant jo pasidėjo Šv. Raštą  ir,  eidama aplinkui kelmą  Šv. Mišių metu,  meldėsi. Atrodytų kam to reikia, juk esame svetimos tautos svetimi žmonės, kuriuos ištiko nelaimė. Tikrai ne, tik Dievas mus myli daugiau, siųsdamas į kitų žmonių širdį dovanas, kurios yra neįkainuojamos. Sakykit, ar gali būti švenčiau nei šventa tai  suvokti. To niekada nepamiršiu, todėl, svečiuodamasi pas savo draugus Anglijoje, visada atrandu laiko su ponia Linda susitikti. 

Aš jai taip pat padovanojau dovaną, kuri yra nemateriali, o padiktuota širdies.  Ant nuostabios atvirutės, kurią  švenčių proga padovanojo  mano draugė ponia Audra, ankstų rytą pabudusi jos namuose Anglijoje, užrašiau: „Dieve, aš Tavo vaikas.  Esu tam, kad meilę kaip ugnį, saugočiau dieną ir naktį, žiemą ir vasarą, skausme, džiaugsme, varge ir pilnatvėje savo. Nepalik, niekada manęs nepalik...“

 Šviesių ir džiaugsmingų  Šv. Velykų Ryto.

Irena Valužė