D. Teišerskytė: „Nesigiriu, o džiaugiuosi, kad gėriau kavą su Vladimiru Vysockiu“

Penktadienio vakarą Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje vos tilpo visi, norėjusieji susitikti su poete, žurnaliste, Seimo Liberalų Sąjūdžio frakcijos nare Dalia Teišerskyte. Tie, kurie atėjo, patyrė išties didžiulį malonumą klausydami pačios autorės bei „Grubiojo“ teatro aktoriaus Ramūno Dzimido skaitomų eilių. Ne mažiau malonumo suteikė ir proga išklausyti humoro nestokojančios poetės atsakymų į pačius įvairiausius jai užduodamus klausimus.

Pirmame eilėraštyje pasmerkė Ticianą
Vakarą pradėjęs Palangos viešosios bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys Daliai Teišerskytei uždavė klausimą: kada gimė pirmieji poetės eilėraščiai?
Dvylikos rinktinių autorės pirmieji literatūriniai bandymai siekia mokymosi Meždugrankos miškų ūkio septynmetėje mokykloje laikus – ten būsimajai poetei teko mokytis, kai jos šeima buvo ištremta į Irkutsko sritį. Pasak D. Teišerskytės, pirmąjį eiliuotą tekstą ji sukūrusi tada, kai išvydusi Ticiano paveikslo „Atgailaujanti Magdalena“ reprodukciją.
„Bjaurus buvo eilėraštis. Negražiai parašiau ir apie dailininką – nežinojau tada, kas tas Ticianas, galvojau, gal koks piešėjas iš kaimyninio kaimo, – ir apie tą nuogą moterį, – su šypsena prisiminė D. Teišerskytė. – Tiesą sakant, ne tik apie dailę nieko nežinojau – apie literatūrą irgi. Ir tik tada, kai rusų kalbą pradėjo dėstyti puiki mokytoja Ana Vasiljevan Timofejeva, sužinojau, kas toji literatūra. Tada jau ir vienas kitas protingesnis eilėraštis atsirado“.
Kalbėdama apie tremtyje praleistą vaikystę – į Sibirą ją išvežė devynerių, o grįžo Mosėdin būdama aštuoniolikos, – D. Teišerskytė sakė, jog dar ilgai pasiilgdavo taigos, lelijomis ir laukiniais svogūnais žydinčių pievų. Ir prisiminė, jog besimokydama septynmetėje gavusi nemenką „sovietizmo“ užtaisą – dabar juokinga, tačiau tada buvo pasiryžusi žvalge ar kosmonaute tapti, labai norėjusi stoti į komjaunimą bei partiją, bet jos nepriėmę.
„Kaip ten bebūtų, tačiau metai Sibire mane taip užgrūdino, kad iki šiol nieko nebijau“, – sakė D. Teišerskytė.

Lietuvių kalba – stebuklas
Iki tremties D. Teišerskytė su broliais augo pas senelę, mokėsi Kretingos pradinėje mokykloje, grįžo į Mosėdį. Ar išmoko ji žemaičių tarmės?
„Šiek tiek pamenu žemaitiškai, ir net bjaurių eilėraščių šia tarme moku“, – atsakė D. Teišerskytė, čia pat pademonstravusi, jog žemaitiškai nėra pamiršus. Tik bjaurių eilėraščių nedeklamavo: sakė matanti, jog į susitikimą atėjo inteligentiška publika, tad nusprendusi jos nešokiruoti.
„Ir tarmės, ir pati lietuvių kalba – vienas didžiausių pasaulio stebuklų, – tęsė poetė. – Ir ne be reikalo prestižiškiausiuose Europos universitetuose ji dėstoma“.
Paminėjusi, jog mūsų tarmės – be galo skirtingos, net taip pat skambantys žodžiai skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose turi skirtingas prasmes, D. Teišerskytė pasidalijo nuomone, jog, siekiant iš vienos pusės, kalbos turtingumo, iš kitos – jos grynumo, būtų gražu namuose kalbėti tarmiškai, o „viešumoje“ stengtis bendrauti kuo švaresne, kuo taisyklingesne literatūrine kalba.
„Žinot, man kartais susidaro įspūdis, kad mūsuose daugėja beraščių. Vietoj to, kad daugiau skaitytume – beje, prie knygų populiarinimo daug prisidėjo „Skaitymo metų“ projektas, ir aš esu įsitikinusi, jog jį reikia tęsti, – mes, ypač jaunesnieji, sulindome į „dėžutes“, į internetą. O kokio ten peno randame – patys žinote. Visai neseniai skaičiau vieno šeštoko rašinį. Tai net apsiblioviau iš pasiutimo ir nevilties: jame buvo daugiau anglicizmų, nei lietuviškų žodžių“, – emocingai kalbėjo D. Teišerskytė.

Žmonės, padėję augti
Priminęs, jog D. Teišerskytė baigė žurnalistikos studijas, K. Rudys teiravosi: ką jos bei pats žurnalistinis darbas davęs poetei? Gal padėjo formuotis literatūriniam stiliui? Gal ji sutikusi žmonių, kurie turėję įtakos jos kūrybai?
„Jei ne geri žmonės, savo laiku būčiau arba prasigėrusi, ar nežinau, kas su manimi būtų atsitikę. Man labai pasisekė, kad pačiu sunkiausiu laiku vis atsirasdavo žmonių, kurie mane vos ne už plaukų ištraukdavo iš visokiausių „duobių“, – atviravo poetė.
Vienas pirmųjų tokių sutiktų žmonių – Mosėdyje gyvenęs rašytojas Romualdas Granauskas. Kuris, pasak poetės, buvęs itin spalvinga asmenybė: ir „gramulką padarydavo“, ir į medį įsilipęs eilėraščius skaitydavo ar tiesiog pakukuodavo.
„Pamenu, kartą išdrįsau atsistoti aš po tuo medžiu. Ir šaukiu jam: „Žinot, aš rašau eilėraščius. Ką man su jais toliau daryti?“. R. Granauskas atsakė – atleiskit už tiesumą: „Pasišluostyk subinę“. „Tai kad ant braižybinio popieriaus parašyti“, – vėl šaukiu. „Tada nešk į Skuodo laikraštį, tegu spausdina“. Va, nuo tos dienos ir pasijutau esanti nacionalinė vertybė“, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo D. Teišerkytė, prisipažinusi, jog ir dabar kartais pasidžiaugianti, kad išdrįso po tuo R. Granausko medžiu tądien ateiti.
Prisiminė ji ir darbus Mosėdyje, ir mokslus Kauno technologijos technikume. Būtent ten ji nusprendusi stoti studijuoti žurnalistikos. Šias studijas poetė ir dabar atmena kaip stebuklą. Puikūs dėstytojai, nuostabūs žmonės, kurie jau tada pasakę, kas iš tiesų esanti toji Tarybų valdžia, kas buvo tremtis, kas trėmė ir už ką trėmė, kiek žmonių nužudyta ir pražudyta...
„Pirmoji praktika – Kauno radiofone. Ten dirbo Mykolas Karčiauskas, Benas Rupeika, Robertas Keturakis ir dar daug kitų šviesulių, šalia kurių neįmanoma durnium būti, – sakė D. Teišerskytė. – Jie man pasakė, kad turiu rašyti – pradėjau. Ne aš pati tokia tapau, čia jie vis dar manyje, iki šiol juos visus jaučiu“.

Tarp Kauno ir Maskvos bohemos
Buvo jaunosios poetės gyvenime dar vienas lemtingas susitikimas: dirbdama Kauno lektoriume ji susipažino su Ilja Iljičiumi Šneideriu, buvusiu Aisedoros Dunkan prodiuseriu, kuris šokėją supažindino su Sergejum Jeseninu. Ji pakvietė I. Šneiderį į Kauną, jis D. Teišerskytę – Į Maskvą.
„Ilja Iljičius, matyt, nebuvo labai doras žydas: jo namuose buvo daug S. Jesenino daiktų. Net garsioji sofa su auksinėmis gulbėmis. Tiesa, kai aš ant jos miegojau, auksas jau buvo gerokai nusitrynęs“, – šypsojosi D. Teišerskytė.
I. Šneideris suvedė poetę su Maskvos bohema.
„Aš nesigiriu, aš tiesiog labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę gerti kavą su Vladimiru Vysockiu ir klausytis, kaip jis groja studentų bendrabučio virtuvėje. Mačiau, kaip jis visą save dainuodamas atiduodavo – net batai pilni prakaito būdavo. Turėjau galimybę ir į spektaklių premjeras su juo patekti“, – pasakojo D. Teišerskytė.
Kava gerta ir su Bela Achmadulina, ir su Bulatu Okudžava. D. Teišerskytė tebeturi dainuojamosios poezijos metro jai skirtą eilėraštį.
O Kaune pradėta dirbti Menininkų namuose. „Biedni“ tie menininkai ir jų namai buvę: patys nusipirko po kėdę ir atsinešė, kad būtų ant ko sėdėti. Patys grindis mazgodavę – net Rūta Staliliūnaitė nesigėdydavusi laiptų plauti.
„Visa tai – stebuklų stebuklas. Mačiau tikrus menininkus, jų gyvenimą, jaučiau jų sielų virpesius. Nežinau, ar buvau verta jame būti – bet esu dėkinga kiekvienam“, – nuoširdžiai sakė D. Teišerskytė.

Poezija ir Seimas
Žinoma, vakare neapsieita ir be klausimų apie Seimą. Keistokai jie skambėjo tarp išties nuostabių D. Teišerskytės eilėraščių posmų. Tačiau klausiantiems, matyt, tai buvo aktualu.
Į visus juos poetė atsakė su jai būdingu atvirumu ir humoru: ir apie tai, kaip visai netyčia buvo įrašyta į kažkurios ten partijos sąrašą, ir jai pačiai netikėtai buvo iš to sąrašo vidurio „išreitinguota“ į pirmas gretas. Kaip ir pernai vykusiuose rinkimuose. Ir apie tai, kad darbas Seime – jei nepriimi jo tik taip, kad ateini ir balsavimo mygtukus spaudai,– nėra lengvas. Ir apie tai, kad kartais iš už nugaros visokių komentarų tenka išgirsti. D. Teišerskytė paatviravo, kad dažnai parduotuvėje perkanti maisto ne tik sau, bet ir vaikų šeimoms: tie užaugę tikri inteligentai, pinigų iš šono užsidirbti nelabai mokantys. Tad pasigirsta replikų: „Žiūrėk, ji pilną krepšį produktų prisikrovusi, o aš tik porą varškės sūrelių...“. Ir apie kuriozinius atsitikimus bei susitikimus: anądien vėl parduotuvėje priėjusi prie jos moteris ir paklaususi, ar galima D. Teišerskytę už plaukų timptelėt. Mat moteriškė su drauge susiginčijusi, ar poetės plaukai „savi“, ar ji nešiojanti peruką. „Peškit“, – atsakiusi poetė.
„Jeigu kalbėti apie Seimą ir poeziją – esu išleidusi dvylika knygų. Ir tik dvi iš jų – per darbo Seime metus. Man nuo vaikystės buvo įteigta, kas yra tarnauti. Darbą Seime taip ir priimu – tai yra tarnavimas, ir tarnauju nuoširdžiai. Gal kartais suklystu, gal kartais nusišneku – vis dėlto esu kiek kitokia, nei visi, – bet visa tai iš širdies“, – sakė D. Teišerskytė.
Su palangiškiais kalbėta ir apie dainas bei jų tekstus, kuriuos rašo poetė, ir apie autorines teises. Ir apie tai, kas yra laimė, kur eina lietuviškoji kultūra bei kur mus veda televizija su savosiomis laidomis.
Ir nors visi atsakymai buvo išties nuoširdūs ir dažnai sąmojingi, labiausiai širdį glostė poezija. O ypač – sonetai iš D. Teišerskytės sonetų vainiko „Atodūsiai“.
Susitikimą su iškilia asmenybe organizavo Liberalų Sąjūdžio Palangos skyrius ir Palangos miesto viešoji biblioteka.