Birželio 14-oji: su viltim, kad skaudi istorija nepasikartos...

Šeštadienį, birželio 14-ąją, Palangoje paminėta Gedulo ir vilties diena. Po Šv. Mišių Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, plazdančių vėliavų vedama palangiškių, kuriems 1941-aisiais prasidėjusi tautos kančios istorija – ne vien datos ir sausi faktai, eisena pro skaudžius įvykius menančią Senąją vaistinę, kur 1944-1951 m. buvo NKVD būstinė, pasuko prie Tremtinių kryžiaus. Čia, kaip ir Šv. Mišių maldoje, gedėta dėl žuvusiųjų ir viltasi, jog skaudi istorija niekada nepasikartos.

Gedulo ir vilties dienos paminėjimas prie Tremtinių kryžiaus pradėtas renginį vedusios TS-LDK Palangos jaunimo bendruomenės narės Veronikos Skeberdytės perskaitytu palangiškės Stefos Daukšienės, perėjusios tremtį Intoje, eilėraščiu. Prie kryžiaus padėjus gėles ir vainikus, uždegus žvakeles prie paminklinių akmenų sugiedotas Lietuvos himnas ir tylos minute pagerbti tie, kurie nukankinti čia, Lietuvoje, ir tie, kurie buvo išplėšti iš gimtųjų namų ir nebegrįžo į juos iš Sibiro bei Gulago lagerių.

„Šiandien visa Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Gedulo – dėl tų, kurių gyvybės be jokios kaltės buvo užgesintos. Ir vilties – kad tai daugiau niekada nebepasikartotų, – sakė Palangos meras Šarūnas Vaitkus. – Ši diena kiekvieną iš mūsų pakviečia dar kartą prisiminti ir išreikšti pagarbą masinio nekaltų žmonių trėmimo aukoms“.

Meras priminė, jog karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių. Iš viso sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje.

„Sveiku protu nesuvokiama – beveik pusė ištremtųjų buvo vaikai“, – akcentavo Š. Vaitkus, priminęs, jog tremtiniams buvo lemta patirti visus anuometinio režimo baisumus – patyčias, pažeminimus, smurtą ir kankinimus, badą ir ligas. Būdami toli nuo gimtosios Lietuvos, jie tik mintimis galėjo būti su ja. Deja, daugeliui kelionė į Sibirą buvo paskutinė – kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Jiems teko atgulti amžino miego svetimoje, šaltoje žemėje.

„Tremties aukų atminimas kiekvieno lietuvio širdyje išliks per amžius. Mes esame dėkingi šiems žmonėms už tai, kad jie nepabijojo pasipriešinti neteisybei. Už tai, kad šiandien galime vadintis lietuviais. Kad galime iš jų semtis įkvėpimo darbams, kuriuos darome kasdien. Viliuosi, kad tremtinių auka, sudėta ant Tėvynės aukuro, bus pavyzdys jaunajai lietuvių kartai, kaip privaloma kovoti už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kad ji vėl neatsidurtų pavojuje“, – kalbėjo Palangos meras.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus pirmininkė Irena Galdikaitė sakė: „Mes, gyvieji, gyvename viltimi ir neužmirštame tų, kurių nebėra, gedėdami dėl jų mirties“.

Ir vėl prie Tremtinių kryžiaus suskambo S. Daukšienės eilės, į kurias sudėti į tremtį vežamų jos tėvelių išgyvenimai.

Meilė Lietuvai, kurios nepalaužė tardymai ir kankinimai kalėjimuose ir tremties baisumai liejosi iš buvusios partizanų ryšininkės Mėtos – palangiškės Onutės Veličkaitės-Gricienės sukurtų eilėraščių. Ir iš Rimgaudo Juozapavičiaus vadovaujamo Šaulių choro atliktų dainų, kurias kartu su šauliais dainavo visi, susirinkę į Gedulo ir vilties dienos paminėjimą prie Tremtinių kryžiaus.