Birutė Petrikytė: „Jūrai atveriu sielos gelmes“

„Su jūra susiję absoliučiai viskas: tai mūsų credo, tai mūsų gyvenimas. Aš pati ir dukra Andželika esame gimusios prie jūros. Meilė gimė jūroje – mes su Igoriu susipažinome laive. Jūroje maudomės visus metus, ir gyvename prie jūros, ir kvėpuojame tuo gaiviu oru, kurio, kai įkvepi grįžęs iš kokios kelionės, niekas neatstos. Tai – kaip gimtinės kvapas“, – sako visoje Lietuvoje ir už jos ribų žinoma dainininkė Birutė Petrikytė.

Dainavo kartu su  tėveliais
Ne tik B.Petrikytės gyvenime, bet ir jos dainose ryški jūros tema. „Prieš 20-25 metus buvo tokia Jaroslavo Cechanovičiaus daina, kuri vadinosi „Prie jūros senos“. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano atliktų kūrinių apie jūrą, – prisimena dainininkė. – Paskui buvo daug dainų apie jūrą. Viena mano mylimiausių – Robio Viljamso „Kelionė į meilę“. Didžiuojuosi ir dar leisiu sau pasididžiuoti: šis didis atlikėjas davė leidimą man dainuoti šį kūrinį – turiu jo parašą, – todėl aš ir kompaktinę plokštelę išleidau. Dar viena daina, kurios motyvas tapo Šlagerių festivalio šaukiniais – Algimanto Raudonikio „Krantų gėlė“.
Kaip į būsimos lietuvių estrados žvaigždės gyvenimą įsiveržė muzikos jūros banga? „Gimiau ir augau Klaipėdoj. Muzika į mano gyvenimą atėjo todėl, kad vieną gražią dieną šviesios atminties tėvelis, pasiklausęs, kaip aš dainuoju, pasakė mamai: „Tu žinai, kažkas toj mergaitėj yra, reikia ją leisti į muzikos mokyklą“. Jis grojo ir armonika, ir lūpine armonikėle, ir akordeonu, ir dainavo gražiai. O mama turi iki šiol labai gražų balsą, panašų į Beatričės Grincevičiūtės krištolinį sopraną. Abu tėvai labai gražiai dainuodavo duetu, ir šeimoj buvo įprasta visą laiką dainuoti. Susirinkdavo svečių, ir mes rengdavome visokius koncertus. Save dainuojančią nuo kokių ketverių metų prisimenu“.

Mokėsi griežti smuiku
Kai mažoji Birutė ėjo į pirmą klasę, tėvelis ją nuvedė į Klaipėdos pirmąją septynmetę muzikos mokyklą. „Aš labai norėjau groti akordeonu. Bet manęs nenorėjo į tą klasę priimti, nes visi tais laikais veržėsi akordeonu groti. Be to, aš dar mažutė, iš už instrumento nelabai mačiausi. Mokytojas Jonas Macevičius ir sako: „Kam jums tas akordeonas, imkit smuiką – tegul mergaitė juo groja. Aš – į dūdas, verkti, galvoju: „Dieve, ne, kam man tas smuikas?“ O mokytojas toliau įtikinėja: „Pamatysite, dar džiaugsitės – tai instrumentas, kuris lavina klausą“. Nemylėjau iš pradžių to instrumento. Pamenu, gyvenome mes tada Klaipėdoje, Krovėjų – dabartinėje Bokštų – gatvėje. Einu nuo muzikos mokyklos žemyn grįstu akmenimis keliu ir, priartėjusi prie savo namų puolu slėpti smuiką po paltu, kad niekas nepamatytų. Nes vaikai mūsų kieme juokėsi iš manęs: „Va, keistuolė, smuiku groja“, – prisimena dainininkė.
Vėliau tėvai nupirko pianiną, būsimoji atlikėja pradėjo juo groti visokias populiarias daineles ir mokykloje visi vaikai subėgdavo kartu padainuoti.
Paskui – Stasio Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, ir toliau B.Petrikytė smuiką studijavo. Pamena, kad S.Sondeckis ją norėjo pasiimti į savo vadovaujamą orkestrą, o ten pakliūti toli gražu ne visi – net ir labai gerai grojantys – galėjo. „Bet tai visa pasiliko praeityje, atėjo 1973-ieji metai, „Vilniaus aidų“ konkursas, kurio laureate tapau ir buvau pakviesta į Valstybinę filharmoniją“, – „romano“ su smuiku pabaigą prisimena B.Petrikytė.

Klaipėda, Kaunas,  Maskva
Bet prieš tuos „Vilniaus aidus“ – juk nebuvo taip, kad nė iš šio, nė iš to smuikas buvo padėtas į šalį, ir Birutė Petrikytė pradėjo dainuoti? „Ne ne, aš pradėjau dainuoti pas Arvydą Paltiną. Man buvo gal kokie 12 metų, kai tėvelis nuvedė į tuometinius Žvejų kultūros namus. Sudainavau kažkokią dainą – kokią dabar nepamenu – ir tada jau A.Paltinas pasakė: „Žinai, tėvai, ši mergaitė kažką turi“. Pirmoji mano mokytoja buvo Nelė Paltinienė, mokiusi ne tik dainuoti, bet ir kaip reikia įeiti į sceną ir nusilenkti. Dabar į tai dėmesio nebekreipiama, to nebedaroma, dabar rankytės aukštyn, ausytės aukštyn – o nusilenkti ir prisistatyti kaip ir nebereikia. Tik negalvokite – aš nei kiek nepeikiu jaunimo, dabar absoliučiai kitoks supratimas apie sceną, ir tai nėra blogai. Tegu dainuoja ir Selas, jis populiarus, ir Andrius Mamontovas – jis visąlaik buvo ir yra populiarus. Kas ko nori klausytis, tas ir atsirinks. Prisipažinsiu, visai neseniai – užvakar (kalbėjomės rugsėjo 15 d., – aut. past.) buvau koncerte Alytuj. Praktiškai ketverius metus buvau nutolus nuo scenos, neberengdavau solinių koncertų, tik tiek, kad turiu šlagerių festivalį ir tai, kiek „Birutės uoste“ padainuojame ar laidoje „Mūsų dienos kaip šventė“ pašmėžuojame. Ir kai atvažiavau į Alytų, kai kelių šimtų vietų salė pilna, ir žmonės atsistoję plojo – aš vos verkt nepradėjau. Vadinasi, aš dar esu... Matyt, žmonės, dar prisimena mane, matyt, manęs ir mano dainų – ne vien blizgančio popso – dar reikia“, – pasidalijo įspūdžiais iš paskutiniojo solinio koncerto B.Petrikytė.
Kelias iki minėtojo koncerto – ilgas. Po „Vilniaus aidų“, kuriuose ji sublizgėjo su daina „Vaikystė“, net šešerius metus karaliavusia „Pageidavimų koncertuose“, 1974-aisiais buvo „Nerija“. „Buvom labai populiarūs. Jei koncertai, pavyzdžiui, Vilniuje, Sporto rūmuose, ar Kaune – tai ne vienas, o trys ar keturi. Buvom euforijoje, po koncerto žmonės nepaleisdavo, vis prašydavo pakartoti, o gėlių... glėbiai, šūsnys. Po „Nerijos“, kurioje dainavau apie trejetą metų, grįžau į Kauną. Tada buvo labai populiarios programos restoranuose „Žalias kalnas“, „Trys mergelės“. Atvažiuodavo svečiai iš Australijos, iš JAV, iš Kanados ir kviesdavo koncertuoti, sakydavo: „Mes jus perkame“. O kaip mes ten nuvažiuosime? Prie sovietų? Tik palinksėdavom, „jes jes, veri vel“, važiuosim, nors puikiai žinojom – niekur mūsų neišleis“, – sakė ji.
Prisiminė B.Petrikytė ir tai, kad vienu metu buvo aktyviai viliojama į Maskvą: „Prasidėjo viskas nuo Kultūros ministerijos. Tada ten vadovavo Liudas Šaltenis. Skambina, kad man reikia važiuoti koncertuoti į Maskvą. Bet, kadangi buvau ir tebesu didelė patriotė, daug dėmesio tam neskyriau – et, maniau, nevažiuosiu. Ir klausiu: „Ar labai reikia?“ Labai, sako, ten tik tavęs prašo, kito nenori. Teko važiuoti. Ir ten, Maskvoj, buvo periodas, kai mane jie vadindavo „Naša Birutė“. Be abejo, ir tos euforijos būta – ir „Volga“, su kuria galėjai važinėti į įrašų studijas ir į Ostankiną, ir viešbučiai – „Kosmosas“, „Rasija“, liukso apartamentai. Viskas kaip didelei dainininkei, bet kažkodėl mane tai ne itin viliojo. Koncertavau nuo 1978 iki 1980 metų. O paskui Maskvos Estrados teatras atsiuntė pakvietimą: „Ar norėtum būti tokia, kaip Ala Pugačiova ir Sofija Rotaru?“ Kodėl gi ne. Turėjau porą savaičių laiko apsispręsti. O sąlygas sudarė pasakiškas: mano pačios pageidavimu dviejų kambarių butą su vaizdu į Kremlių, su registracija, garderobas atitinkamas. Bet kai praėjo tos dvi savaitės, pasakiau – „Ne“. Ar nesigailiu? O ką mes galime žinoti, kaip ten toliau viskas būtų susiklostę. Nieko negalima gyvenime gailėtis. Tai, kad mes šiandien čia esame, reiškia, kad taip mums skirta, ir tiek“.

Atgal prie jūros
Iš Kauno – vėl prie jūros. Kodėl? „Todėl, kad mane čia atviliojo meilė, atviliojo Igoris, su kuriuo mes kartu 13 metų. Iš pradžių visiems buvo įdomu: kaip čia, su pirmu vyru pragyventa 19 metų. Bet atsitinka taip, kad gyveni gyveni su žmogum, ir pamatai: tai ne tavo žmogus buvo... Galų gale, mes taip trumpai gyvename, tad kodėl negalime turėti teisės rinktis?“ – atskleidė pašnekovė.
Į pajūrį B.Petrikytė pritraukė daug muzikos ir, visų pirma, tarptautinį šlagerių festivalį. Kodėl būtent Palangoj? Kodėl ne Vilnius, ne Kaunas, ne Klaipėda? „Todėl, kad čia buvo vienu metu tarptautinis populiariosios muzikos festivalis „Baltijos jaunystė“. Buvo filharmonijos padalinys, kuriam vadovavo šviesios atminties Vytautas Kernagis, paskui buvo Laimis Vilkončius, paskui, kai išnyko tas padalinys filharmonijoje, tai ir festivalis tyliai numirė. Aš ėmiausi gaivinti kažką panašaus. Ir gavau už tai pylos: žmonės, kurie nebedirbo filharmonijoje, pradėjo man draskyt akis: kaip aš galėjau pasisavinti tokį festivalį? Bet aš juk jo nesisavinau. Aš jį kūriau iš naujo. Tačiau dėl tų pasipiktinusių žmonių ne iškart viskas „įsisuko“. Kol nesugalvojome, kad tai turėtų būti būtent šlagerių festivalis. Beje, panaši istorija su Antanu Šabaniausku: aš visą laiką rengdavau koncertus jo atminimui. Ir vienam žmogui atėjo į galvą mintis: jeigu jau aš darau, jeigu jie tokie populiarūs ir anšlaginiai, kodėl jam nepadarius? Rezultatas: nebėr jų, išnyko. Šiemet pradėjau galvoti: reikia atgaivinti. Susiskambinau su Jurbarku, iš kur A.Šabaniauskas kilęs, su Kauno muzikiniu teatru. Jie gyva širdimi pritaria. Bet vėlgi: yra tokių, kuriems atrodo, kad iš šlagerių festivalio aš maišus pinigų uždirbu. O tam žmogui atrodo, kad ir koncertai A.Šabaniauskui atminti taip pat didelį pelną neša. Ir šneka: tu nedaryk, tu negali, tai man priklauso, nes aš dainininko fondo direktorius. O kas iš to fondo, jeigu tai tik vienas vardas. O padaryti... Renginių organizatoriai žino, kaip tai yra sunku ir koks tai nedėkingas darbas. Tad dabar galvoju: gal geriau būsiu festivalio globėja, o ne organizatorė“, – pasidalijo mintimis B.Petrikytė.
„O kuo galiu pasidžiaugti? Kad miesto vadas Šarūnas Vaitkus yra įtraukęs į vadinamąją Palangos kultūros programų eilutę tiek tarptautinį šlagerių festivalį, tiek akciją „Švarus pajūris“, kuri taip pat mūsų renginys. Į jį suvažiuoja vaikai, ir manau, kad kitąmet bus apie pusantro – du tūkstančius vaikų iš viso pasaulio, kurie valys pajūrį. Ir jie turės savo sceną – ar čia, Birutės uoste, ar Palangoje, kus galės dainuoti šokti koncertuoti. Vaikams bus ne tik šventė, bet šventė su darbu. Ir mes važiuosime į kitas šalis to daryti“, – pasakoja dainininkė.

Savas uostas
Negalėjome nepaklausti, o kodėl iš vasaros estrados šlagerių festivalis persikėlė į „Birutės uostą“? „Visų pirma todėl, kad čia viskas labai gražiai atrodo: kas vyksta gamtoje, nepalyginsi su jokia scena. Šiaip Vasaros estrada – nesakau, kad labai blogai, bet visai kita scenografija, labai jau daug technikos. Aš norėčiau, kai bus pastatyta nauja estrada, išbandyti tą erdvę. Juolab kad ir meras sakė, jog reikėtų mums sugrįžti į Palangą. Bet jau ir žmonės priprato, kad festivalis vyksta čia, ir vyksta jau ketvirti metai. Šiemet buvo atlikėjų iš 10 šalių, ir komisija, ir prodiuseriai buvo sužavėti šia vieta, ir sakė: čia nepaprasta aplinka, čia esama ypatingos auros. Tai vėl keisti vietą – sudėtinga, tas pats, kaip iš naujo pradėti. Bet – pažiūrėsime“, – papasakojo Birutė.
Dabar Birutė Petrikytė sako esanti laminga savo uoste. Prie jūros, prie kurios kasryt nuvažiuoja dviračiais išsimaudyti: „Dabar yra pats džiaugsmingiausias maudymasis – rugsėjis, spalis, lapkritis, gruodis. D.Kepenis mus išmokė, ir nebeturi reikšmės – tegu būna sausis, vis tiek maudomės. Juk tai – sveikas gyvenimas“.
Sėkmingai „Birutės uoste“ tebegyvuoja ir sveiko gyvenimo būdo mokykla. O pati Birutė Petrikytė, kuri sako, matyt, negalinti gyventi tiek be ją supančių žmonių, tiek be naujų minčių ir sumanymų, turi jų dar daugeliui metų į priekį. Viena idėja sutiko pasidalinti: „Čia prošal teka Šventoji. Kodėl neįrengus savotiško baidarių uostelio: prie „Birutės uosto“ būtų į jas įsėdama ir plaukiama iki žiočių, iki jūros, – ar dėl sveikatos, ir pramogos, ar – palenktyniauti. O Šventojoje galėtų būti rengiamos sutiktuvės: čia išleidžiam, ten pasitinkam. Ir galvoju, kad labai smagu būtų surinkti netoliese gyvenančius politikus, kitus žymius Lietuvos žmones ir surengti baidarių lenktynes“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".