Biruta Mazrimienė: „Atsakomybės jausmas – jis yra visada“

„Ko galėčiau palinkėti „Nykštukui“ ir visiems „nykštukams“? Tiesiog norėtųsi palinkėti saugoti sveikatą. Kaip didžiausią paslaptį. Ir linkiu to visiems: ir kolektyvui, ir vaikučiams, ir jų tėveliams. Nes sveikatos niekas neatstos, jos nenupirksi ir kitaip neįsigysi“, – sako vaikų lopšelio-darželio „Nykštukas“ direktorė Biruta Mazrimienė.

Ant keturiasdešimtmečio slenksčio
Kiekviena sukaktis – šventė. Palangos vaikų lopšeliui-darželiui „Nykštukas“ šiemet šventė didžiulė – jis ateinančią savaitę minės savo keturiasdešimtmetį. Savo įstaigos tinklapyje „Nykštukas“, kuriame šiuo metu dirba 49 darbuotojai, iš kurių – 22 pedagogai, lavinantys ir ugdantys 189 mažiausiuosius palangiškius nuo vienerių metukų iki mokyklos, prisistato taip: „Lopšelis-darželis „Nykštukas“ – bendrojo tipo su menine estetine kryptimi ikimokyklinio ugdymo įstaiga“. Yra ten ir daugiau informacijos, bet ji vis tiek nepasako esmės: buvę „Nykštuko“ vaikai dabar stengiasi būtent į „Nykštuką“ atvesti savuosius vaikus.
Tačiau šiandien norime pakalbėti ne vien tik apie darželį, kurio aplinką – juk ne kiekvienas panorėjęs gali užeiti vidun ir pasidžiaugti jo vidumi nuo estetiško bei jaukaus interjero iki šiltos namų dvasios – įvertina ne tik auklėtiniai, jų tėveliai, prošal einantys palangiškiai, bet ir respublikinius apdovanojimus skiriančios komisijos. Norime pakalbėti – ir pakalbinti – žmogų, kurį pašnekinti prašė pats kolektyvas (galima pajuokauti, nors tai bus tiesa: kolektyvo vardai ir pavardės redakcijai žinomi). Žmogų, kuriam, pasak darbuotojų, „Nykštukas“ yra ne vien darbovietė, bet ir beveik antrieji, o kartais, anot „nykštukiečių“, ir pirmieji namai – ugdymo įstaigos direktorę Birutą Mazrimienę.

Gamtos vaikai
Neįprastai lietuvio, pratusio prie literatūrinės kalbos, ausiai skambantį vardą Biruta pirmagimei dukrai – pirmagimei sąlyginai, nes antras vaikelis, Kęstutis, gimė po pusvalandžio – suteikė tėvelis, kaip sako pašnekovė, grynas žemaitis iš Telšių. „Koks čia vardas – Birutė. Birūta, be rūtų, senovinis vardas“, – aiškinęs jis iš Rokiškio kilusiai žmonai. Ir pats savo ranka violetiniu rašalu metrikose parašytą vardą ištaisęs.
Gimė dvyniai Telšių rajone, Varniuose. Augo, tiesa, neilgai – tėvelį skirdavo pirmininku tai į vieną, tai į kitą kolūkį, po to jis buvo paskirtas banko valdytoju, tad šeima kėlėsi iš vienos Žemaitijos vietos į kitą. Bet po šiai dienai Biruta Mazrimienė prisimena – o prisiminimus nelabai seniai pasitikrino su broliu nuvažiavę gimtinėn – prie Lūksto ežero, po kurį tėvelis valtimi mažuosius plukdydavo, ir paupį, kur bėgdavo rūgštynių pasirinkti.
„Tėvelis buvo labai darbštus, pareigingas. Ir pedantas. Gal iš jo šias savybes paveldėjau? Bet ir mama tokia buvo. Tėvelis labai gražiai pasakas pasakodavo, eilėraščius deklamuodavo – dar dabar atsimenu, o mama labai gražiai piešė. Abu kūrybingi žmonės buvo“, – su meile tėvus atsimena pašnekovė.
O dar pamena, kaip tėvelis turėjęs eržilą. Tai susisodindavęs vaikus į šlajas, ir važiuodavęs žiemos keliais. Pusnys – dar ir dabar akyse stovinčios: „Žiemos rytas, saulė į akis tvieskia, aplink eglės ir pušys apsnigtos, ir skambaliukai ant eržilo pakinktų skamba“.
Varniuose pradėta eiti ir į pirmąją klasę. Paskui šeima persikėlė į kitą nuostabų Žemaitijos kraštą – Platelius. Ežeras, jo apylinkės, šimtąkart apeitos, apžiūrėtos, išlandžiotos. „Augom su broliu dviese – du gamtos vaikai. Draugų vaikystėj neturėjom – vienas kitam geriausi draugai buvom. Bet jau mušdavomės! Grįžtam iš mokyklos, ir iki kol mamukas iš darbo grįžta, po namus dulkės ir plunksnos iš pagalvių lakstydavo. Bet prieš pat jai pareinant greit stverdavome takelius – ilgus tokius, rankų darbo – išnešdavom laukan, dulkes iškratydavom, ir patiesdavom, kad kaip styga per kambarį eitų. Lovas taip pat suklodavom – nei raukšlelės. O patys abu – veidai raudoni, nudraskyti, mano kasos išsitaršiusios, – rimtai susėdę bulves skutam“, – vaikystės šėliones su šypsena atsimena B.Mazrimienė.

Specialybę pasirinko atsitiktinai
Vidurinę mokyklą dvyniai baigė Plungėje. Kaip sako pašnekovė, jai labiausiai patikusi lietuvių kalba, sportas bei menai. Po šiai dienai geru žodžiu prisimenanti dvi mokytojas – pradinių klasių Birutę Remeikienę ir lietuvių kalbos Teresę Daukintienę. „Dar vieną mokytoją nelabai geru žodžiu paminiu, bet gal todėl, kad matematikos mokė, o jos aš nemėgau ir nemokėjau. Tad pavardės neminėsiu“, – nusijuokia pašnekovė.
Iš sporto šakų mokykloje labiausiai patikęs stalo tenisas. Bet ir krepšinį, ir tinklinį, ir kvadratą žaisdavusi, ir šaškėmis neblogai kaudavosi, o, va, šachmatais – ne. „Matematikos ten daug“, – vėl nusijuokia. Labai mėgdavusi šokti, šokių būrelį lankė nuo pat pirmosios klasės. Ir dar pradinėse klasėse istorija buvusi: sužinojusi, kad bus šokių repeticija, Biruta taip įsisiautėjusi, kad klasėj kėdes išvarčiusi. Mokytoja nubaudė, pastatė į kampą. Vėliau atidarė duris klasei išvėdinti, mergytė už tų durų likusi. Kaip ten atsitikę, kad tyliai uždury stovėjusios mergaitės mokytoja nebepastebėjo ir išėjo namo. Tik direktorė, vakare apeidama mokyklą, atrado uždury vaiką visą apsiverkusį, dorai pareigingai kampe tebestovintį. Taip apsiverkusią į namus ir parlydėjo.
O dar labai dailė patikusi. Ir kai važiavo stoti į tuometį Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginį institutą, tai buvo pasiryžusi rinktis dailės, kūno kultūros ir darbų mokytojos specialybę. Bet bevartydama specialybių sąrašą, užkliuvo už ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos: „Kas tas ikimokyklinis ugdymas jokio supratimo neturėjau. Kokie ten darželiai kaime – močiutė mus augino. O psichologija taip gražiai ir įdomiai skambėjo... Grįžusios mama paklausė: „Tai kur pareiškimą padavei?“ „Į psichologiją“, – išdidžiai atsakiau. „Na, čia dabar, kas tai yra?“ – sureagavo mama. „Nežinau, – atsakiau, – todėl ir stoju. Įstosiu – sužinosiu“.
Ar nenusigando studentė, supratusi, kur įstojo? „Tikrai ne. Juolab kad tos pačios psichologijos tikrai daug buvo. O ikimokyklinis ugdymas ir pedagogika? Manau, kad studijuojant šią specialybės dalį man labai padėjo tai, kad visąlaik kieme „pravadnykė“ buvau. Visiems vaikams sugalvodavau, ką žaisti, kaip žaisti, organizuodavau tuos žaidimus ir visokius užsiėmimus, diktuodavau, mokydavau, ką ir kaip daryti, ir visi laukdavo mano sumanymų. Bet ne mama būdavau, o būtent organizatorė“, – atsimena pašnekovė.

„Nykštukietės“ – ypatingos
Į Palangą B.Mazrimienė persikėlė 1984 metais. Prieš tai dirbo Plungėj – ištekėjo už žemaičio Vaclovo, ir važiavo paskui jį. Visų pirma Plungėn, „Pasakos“ darželin, kuriame dirbo nuo 1974 metų metodininke – dabar ši pareigybė būtų direktorės pavaduotoja ugdymui. Paskui vyras gavo butą Palangoje. „Iš pradžių nenorėjau čia važiuoti. Ten buvau „įsidirbusi“, darželis – puikus, buvom pavyzdys visam rajonui. Važiuodavau į mažesnių miestelių darželius – į Medingėnus, Kulius – padėti. Net piešti... Tradicija tokia buvo – „mažesniems“ padėti. Kelis kartus siūlė direktore kituos darželiuos būti – griežtai atsisakinėjau. O Palanga... Iš pradžių, kai tik atvažiavau, darbų nebuvo iš ko rinktis. Tada Švietimo skyriuje dirbusi Regina Lelienė pasiūlė padirbėti pavaduojančia auklėtoja „Ąžuoliuke“. Susirgau. Po ligos net nespėjau grįžt į „Ąžuoliuką“, paskyrė į „Nykštuką“. Vedėja. Tai ir pradėjau visas kertes tvarkyti“, – šypsosi pašnekovė.
Ar tie kampai tokie tvarkytini buvo? „Nauja šluota naujai šluoja, – vėl nusišypso pašnekovė. – Aš atėjau iš labai gero darželio. Ir norėjosi, kad „Nykštukas“ būtų ne blogesnis, o gal ir geresnis, nei tas, iš kurio atėjau. Buvau darbšti, mėgau darbą, kūrybą. O juolab apie „Nykštuko“ kolektyvą girdėjau: „Nykštukietės“ – ypatingos, jų susiformavęs kolektyvas turi nepaprastą dvasią. Ir ten dar pavaduotoja Birutė – nepaprastas žmogus. Bet iš pradžių susiderėjau, kad dirbsiu penkerius metus: pabūsiu lyg mokytoja, lyg vairas, kur ir kaip darželį vairuoti. Ir, va, kiek metų dirbu – ir jau nebe pirmi metai patinka. Beje, manau, kad per tuos metus kartais gal buvau pernelyg reikli ir sau, ir kitiems: nemokėjau darbų padalinti, atrodė kartais, kad vadovas turi dirbti daugiau nei kiti. Atrodydavo, kad visi privalo darbui širdį atiduoti, bet juk žmonės yra žmonės, visi turi problemų. Tačiau visą gyvenimą mylėjau ir vertinau kūrybingus žmones, o čia tokie ir yra – neveltui sakė, kad kolektyvas ypatingas. Ir kai reikėjo rinktis kryptį, jokių klausimų nekilo: mūsų ugdymo įstaiga – tik meninės estetinės krypties“, – kalbėjo pašnekovė.

Vieningi kaip kumštis
„Nykštukas“ – pirmoji Palangoje ikimokyklinio ugdymo įstaiga, kuri buvo rekonstruota iš pagrindų. Kas lėmė, kad būtent ši įstaiga pasirinkta pirmąja? „Esu įsitikinusi, jog tai, kad mes – vieningi kaip kumštis. Kalbant apie renovaciją, sunkiausia buvo atsisveikinti su senais daiktais ir žaislais. Sakau: „Jau trisdešimt metų atitarnavo. Suseno, metam viską lauk“. Išnešėm didžiausią krūvą. Ryte ateinu žiūrėt, ir nauja melodija: „O kodėl šitas dėžes išmetėt? Juk medinės, meistrelio darytos, nešam atgal“. Moterys nervinasi: vakar – išmesk, šiandien – ne. Ir pačios patylom tai vieną, tai kitą seną daiktą atgal parsitempdavo“, – juokiasi direktorė, iki šios dienos tebeturinti tuometinės Palangos miesto vyriausiosios dailininkės žurnalus „Archidea“, iš kurių sėmėsi minčių ir spalvų „Nykštukui“ atnaujinti. Beje, dėl spalvų: B.Mazrimienė sako nemėgusi ir nemėgstanti ryškių, intensyvių spalvų. Jai patinkančios „prigesintos“. Dar dabar po darželį vaikšto legendos, kaip direktorė, šlubčiojanti dėl operuotos kojos ir, kaip pati juokiasi, darbų vykdytojo pravardžiuota „raišu vokiečiu“, ėmėsi derėtis su statybininkais dėl teisingo atspalvio išgavimo.
Kas lemia tai, kad „Nykštukas“ respublikoje vis laimi pačių įvairiausių apdovanojimų? Kas sumąsto, kas duoda impulsus šalyje pastebimai ir įvertinamai veiklai? „Sunku atsakyti. Galiu tik pakartoti: „Nykštukietės“ – ypatingos. Kuri ypatingiausia ir kūrybingiausia, negaliu pasakyti. Jas visas reikia išvardinti. O mintys ir idėjos – kartais jos gimsta tiesiog pokalbių metu: pagauni, užfiksuoji, ir jas įgyvendini. Kartais kolektyvas pasiūlo. Kartais – aš. Bet kuriuo atveju tas „generatorius“ gal ne taip svarbu – rezultatu džiaugiamės visi“, – sako direktorė.
Kad kolektyvas – puikus, aišku. Tačiau vadovo darbas – tegu ir nuostabiame kolektyve – jis sunkus? „Kaip čia pasakius. Kai viskas sekasi – lengvas. Kada kas nors stringa – sunku. Labai išmuša iš vėžių pedagogus atestacijos. Labai jos menkina savivertę: „Gal aš to nevertas? Gal nereikia atestuotis? Aš nieko ypatingo nedarau... Man reikia surinkti ir sudėti daug dokumentų, kad popieriuje įrodyčiau, kad dirbu gerai bei naujoviškai..“. Tačiau manau, kad darželyje dirbti nėra sunku. O atsakomybės jausmas – jis yra visada. Jautiesi atsakingas nuo suplyšusios užuolaidos iki neuždarytų vartelių. Ką jau kalbėti apie vaikus“, – sako direktorė. Ir pripažįsta, kad sunku būna pasakyti kritikos žodžius bendradarbiams, bet, kita vertus, o kas juos paskys?
„Žinot, kas, ko gero, geriausiai apibūdina mūsų kolektyvą: čia yra žmonių, dirbančių po trisdešimt ir daugiau metų. Čia nėra darbuotojų kaitos, savo noru iš mūsų niekas neišeina“, – džiaugiasi direktorė Biruta.