„Bažnyčia skyrybų nepriims kaip normos, bet krizės atveju gali padėti“

Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje vykstančiuose šeimų maldos vakaruose visada dalyvauja ir Palangos vikaras Romas Starkutis. Dvasininkas teigė, jog šiandien krizę išgyvenantis šeimos institutas nuolat susiduria su iššūkiais ir sunkumais. Susirinkusios į grupelę šeimos aptaria įvairius klausimus tikėjimo plotmėje, o jiems padeda jų dvasinis vadovas. „Norėtume, kad mūsų grupelė pasipildytų. Dalintis Dievo žodžiu tik mažoje grupelėje nebūtų prasminga, todėl siekiantys pajusti Dievo artumą taip pat labai kviečiami ateiti“, – kvietė dvasininkas.

Išaugo palaipsniui

Į šeimų maldos vakarus susirinkusios pamaldžios ir aktyvios šeimos skaito šventojo Rašto ištraukas, kelia klausimus, dalinasi savo išgyvenimais bei patirtimi. Savo patirtimi pasidalina ir dvasininkas. Paprastai šeimos atvyksta į šventas Mišias, o po jų susiburia į grupelę. Kadangi daugelis ateinančiųjų – dirbantys žmonės, ne visiems pavyksta suspėti į pamaldas – pasibaigus šventoms Mišioms šeimos paprastai palaukia tų, kurie nespėjo į jas atvykti, kad visi kartu galėtų dalyvauti šeimų maldos vakare.

„Kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį mes visada susirenkame, turime pasirinkę temą, kuria norėtume diskutuoti. Visi grupės nariai yra nuoširdžiai bendraujantys tarpusavyje, pažįsta vieni kitus, o aš jaučiu pareigą būti su jais kaip dvasinis vadovas. Susirenka dažniausiai jaunos šeimos, bet labai kviečiame ateiti ir besiruošiančius santuokai ar vyresnio amžiaus sutuoktinius. Taip pat yra laukiamos ir šeimos, išgyvenančios skyrybų kartėlį – juk ir Bažnyčia, kuri rūpinasi visais, nenori, kad tokios šeimos būtų pamirštos“, – kalbėjo dvasininkas.

Po šventų Mišių šeimos su vaikais susirenka į parapijos salę, kur vaišinasi arbata. Kartais į tokius vakarus pakviečiamas lektorius. „Kiekvieną tokį vakarą skaitome tekstą iš švento Rašto. Kas kartą kiekviena šeima pateikia temą, apie ką norėtų padiskutuoti. Dažniausiai kalbama apie šeimos institutą, – pasakojo R. Starkutis. – Šeima yra ne tik labai gražus dalykas, bet ir labai trapus“.

Dvasininkas pasakojo, jog ši graži idėja išsirutuliojo palaipsniui. Pasak dvasininko, grupelė, susirenkanti į šiuos vakarus, susibūrė prieš metus – iš pradžių tai buvo pavieniai žmonės, šeimos, kurių iniciatyva viskas ir atsirado. „Įsikūrę prieš metus, tik dabar išgyvename tokį apogėjų, jaučiame poreikį augti ir stiprėti maldoje. Atsirado poreikis būti didesniems, naudingesniems parapijai ir patiems sau“, – kalbėjo pašnekovas.

Skyrybų netoleruoja

Kalbai pakrypus apie šeimos institutą, vikaras kalbėjo, jog šiandien ji susiduria su daugeliu iššūkių. „Ypatingai su skyrybomis, vaikų tinkamu ir krikščionišku auginimu. Šiandieninis pasaulis apsistoja ties tuo, kad skyrybos yra norma, tačiau bažnyčia to niekada nepriims kaip normos. Tai nėra gėris, tik kartais neišvengiama: pasitaiko, kad sutuoktinis susiranda kitą žmogų – be abejo, tai nėra gerai. Bet Bažnyčiai rūpi ir tai, koks bus jų dvasinis gyvenimas po skyrybų. Būna, kad ir vienas kitam ištikimi sutuoktiniai išsiskiria“, – kalbėjo dvasininkas, tačiau pabrėžė, jog nepaisant šių priežasčių, Bažnyčia skyrybų netoleruoja, todėl bažnyčioje susituokę asmenys negali išsiskirti.

Pasiteiravus apie trečio į šeimą įsikišusio ir gal net skyrybas paskatinusio asmens atsakomybę prieš Dievą, dvasininkas sakė: „Yra Dievo įsakymas: negeisk svetimo vyro ir svetimos moters. Jis rodo, kad ant trečiojo į šeimą įsikišusio asmens už tokį elgesį krenta itin didelė atsakomybė. Bet šeimos išyra ir ne vien dėl trečio asmens įsikišimo“. Pasmalsavus, ar situaciją nors kiek keičia tai, kad tas trečiasis asmuo – netikintis, R. Starkutis buvo tvirtas: „Jei žmogus ir netikintis, jis vis tiek turi sąžinę. Anksčiau ar vėliau ji prabyla į žmogų“.

Gali negalioti

Vis dėlto kartais išgirstame, kad ir bažnytinėje santuokoje gyvenę žmonės pasuko skirtingais keliais. R. Starkutis tikino, jog bažnytinė santuoka, jei tik ji yra sudaryta galiojančiai, t. y., atitinka bažnyčios kanonų reikalavimus ir formą, galioja visą sutuoktinių gyvenimą, todėl negali būti išardyta. „Bažnytinė santuoka būna arba galiojanti, arba ne. Negaliojanti santuoka gali būti dėl daugelio dalykų, tačiau esminis iš jų – spaudimas sudaryti bažnytinę santuoką, pavyzdžiui, nėštumas, kai tuoktis trūksta laisvos valios. Būtinai turi būti laisva valia“, – pabrėžė dvasininkas ir pridūrė, jog melaginga priesaika, esą žmogus susituokti yra apsisprendęs niekieno neverčiamas, laisva valia, nors iš tikrųjų taip nėra, taip pat daro santuoką negaliojančia.

Pasiteiravus, kaip reikėtų elgtis asmeniui, kuris yra tikintis, ir jam svarbu sudaryti bažnytinę santuoką, tačiau to nenori jo būsimas sutuoktinis, dvasininkas tikino, jog pirmiausia reikia kalbėtis tarpusavyje. „Reikia išsiaiškinti, kodėl kitas žmogus nenori bažnytinės santuokos. Gal reikėtų eiti į dialogą, pasikalbėti su kunigu, išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių jis nenori. Manau, pati pora pirmiausia turėtų tarpusavyje išsiaiškinti, kodėl jiems svarbi bažnytinė santuoka. Jei prie altoriaus eini tik iš papročio, manau, tokia santuoka nelabai rimta“, – kalbėjo pašnekovas.

Savotiška santuokos formulė

Kartais sudarant santuoką viskas atrodo paprasčiau, o praėjus kuriam laikui, atsiranda, regis, nenugalimų kliūčių, ir pradeda atrodyti, kad skyrybos – vienintelė išeitis. Kaip elgtis tokiu atveju, jei prisiekta prieš Dievą būti kartu iki mirties? Dvasininkas patarė elgtis išmintingai ir apie tai galvoti dar prieš sudarant bažnytinę santuoką. „Jei žiūrėtume labai plačiai ir giliai, du sutuoktiniai, kurie myli vienas kitą, priimdami santuokos sakramentą, turi suvokti, kam jie ryžtasi – kad santuoka nėra labai lengvas kelias, bet ir neturėtų būti labai sunkus. Jie turėtų gerai suprasti, kad ateityje bus visko, įvertinti, ar jie pajėgūs kartu iškęsti visas negandas, kurios žeis jų santykius. O priesaikos žodžiai labai gražiai atspindi jų gyvenimo kelią: ir skausme, ir varge, ir ligoje kartu. Bet tai neturi būti primesta prievarta – tai turi būti daroma iš meilės ir laisva valia. Toje priesaikoje ir yra tikros bažnytinės santuokos prasmė, tai – savotiška laimingos santuokos formulė“, – sakė R. Starkutis.

Gyvenant šeimoje krizės neišvengiamos. Dvasininko teigimu, krizių negalima išvengti, kaip negalima išvengti ir jų prasmės – tai stiprina ir taurina sutuoktinių santykius, o šeimą daro atsparią gyvenimo iššūkiams. Pasak pašnekovo, tokiu atveju, kai krizė pasirodo neįveikiama, reikėtų ieškoti pagalbos. „Krizės atveju reikėtų nebijoti kreiptis į savo parapijos kunigą, pakalbėti su juo – gal jis gali padaryti kažką, kad santuoka neiširtų, kad visi būtų laimingi, kad vaikai būtų laimingi. Dvasininkas galėtų kažką patarti“, – tikino dvasininkas.

Nepaisant to, kad bažnyčia pasiruošusi padėti, krizės akivaizdoje nedera vien tik kliautis kitais, visą atsakomybę permetant ant dvasininkų pečių. „Mes ateitume į pagalbą, bet ne viskas nuo mūsų priklauso. Patys sutuoktiniai turėtų vienas kitą išgirsti, nes jei jie patys nieko nespręs, tik lauks pagalbos iš aplinkinių ar kunigų – nemanau, kad tokiu atveju galėtume būti naudingi ir padėti“, – buvo atviras pašnekovas.

Vyksta diskusijos

Pašnekovas pasakojo, jog šiuo metu vyksta svarstymai ir diskusijos, kaip pagerinti tokių žmonių dvasinį gyvenimą. „Tai – statusas, jie nėra katalikiškai susituokę – tai tik civilinė sąjunga. Jei tokie žmonės negyvena kaip brolis ir sesuo, jie gyvena nuodėmėje. Jie negali pilnutinai gyventi sakramentinio gyvenimo. Apie tai šiuo metu diskutuojama visuotinės Bažnyčios lygmeniu – galbūt ateityje jiems atsiras galimybė priimti sakramentus. Bažnyčia nenori nuo jų atsiriboti, kadangi tai vis tiek yra bažnyčios nariai, nors gal ir netobuli. Jei žmogus supranta, kad pasielgė netobulai, Bažnyčia visada atvira dialogui su juo. O, juo labiau, ką daryti žmogui, dėl kurio sutuoktinio kaltės įvyksta išėjimas iš šeimos, o likęs žmogus norėtų kitą mylinčią šeimą sudaryti, bet negali, nes sudaryta bažnytinė santuoka“, – klausė pašnekovas.

Laukiami visi

Grįždamas prie maldų vakarus lankančių šeimų grupelės, dvasininkas teigė, jog čia paprastai neateina Dievu ar tikėjimu nusivylę žmonės – susirenka tie, kurie, galbūt ir išgyvendami tam tikras krizes, džiaugiasi gyvenimu. „Negatyviai nusiteikę žmonės neateina. Ateina tie, kurie nori daugiau sužinoti apie Dievą, pasidalinti, paliudyti Dievo buvimą. Vasaros laikotarpiu mes kartu važiuojame į kokią stovyklėlę. Jei kas turi sodybą, ten apsilankome. Nėra taip, kad tik užsidarome ir užsidegę žvakę meldžiamės. Atrandame laiko ir fiziniam aktyvumui. Grupelės nariai man seniai žinomi – tai ir buvę patarnautojai, mergaitės – buvusios adorantės, vieni kitus žinome nuo mažumės. Tos šeimos ypatingai gražiai, išmintingai auklėja savo vaikus. Kadangi tai jaunos šeimos, jų vaikai dar maži, bet ir suaugę vaikai yra dori ir atspindi tikėjimą“, – džiaugėsi šeimų dvasinis vadovas.

Dvasininkas pabrėžė, jog į šeimų maldos vakarus atėję dėl savo tikėjimo abejojantys žmonės dėl savo pažiūrų tikrai nesulauktų kritikos ar priekaištų, juo labiau nebūtų išprašyti. „Abejojantis žmogus taip pat turi savo nuomonę, toks žmogus visada yra ieškantis gyvenimo vietos bei prasmės – juos mielai priimtume, išklausytume. Jei žmogus nori būti su mumis, jis ieško. O kas ieško, tas ir atranda“, – sakė pašnekovas.