Aušra Maldeikienė: „Palangai koją pakišo jos savotiškas pasipūtimas“

Linas JEGELEVIČIUS, 2011-11-28
Peržiūrėta
2013
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Aušra Maldeikienė: „Palangai koją pakišo jos savotiškas pasipūtimas“

 Aušra Maldeikienė – žymi ekonomistė, populiari TV komentatorė, dėstytoja, ekonomikos vadovėlių autorė. Ir, ko gero, tik nedaugelis žino, kad Aušra – palangiškė, vaikystėje laiką skyrusi labai rimtiems, kaip ji sako, darbams:  knygelių skaitymui ir Ronžės pakrančių tyrimams. Ji prisipažįsta, kad jaučia sentimentus vaikystės Palangai, bet žymi moteris kratosi dabartinės Palangos, kuri, anot jos, yra pasipūtusi ir įdomi tik „baliavotojams“. „Palangos tiltas“ susitiko pakalbėti su A. Maldeikiene apie Palangą, Vyriausybę, šalies ekonomiką.

– Kokie jūsų ryškiausi prisiminimai iš vaikystės Palangoje?

– Mano vaikystėje Palanga buvo mažas miestas. Daugiau žmonių atvažiuodavo tik liepą-rugpjūtį, o po Šv. Roko atlaidų vėl gyvendavome tykiai, ramiai. Ar vaiko akys taip rodė, bet kiek prisimenu, atšalus viską nuklodavo sniegas ir ilgai tęsdavosi žiema – su Kalėdomis ir labai man vaiko akimis baisiomis Užgavėnėmis. Tų tai tikrai bijojau, ir kai pasibelsdavo persirengėliai į duris, „pasikavodavau“ už kopūstų statinės virtuvėje po stalu. Tad gerai matydavau šokančių persirengėlių kojas, o baisūs velnių ir vestuvininkų veidai ne taip gąsdindavo. Mama dirbo vaistinėje, tad ir dabar Palanga man vis dar kvepia sodriais įvairių vaistų aromatais. Viskas buvo gerai anoje Palangoje, tik  pliažas buvo tikra vaikų kankinimo vieta, kur nori nenori reikėdavo žingsniuoti ir gaišti laiką, kurį galėtum skirti rimtiems darbams — knygelėms ir Ronžės pakrančių tyrimams. Visų mūsų vaikystės turi savo iliuzinę erdvę: manoji slypi anoje, jau išėjusioje Palangoje.

– Sakėte, kad vaikystėje gaudėte vėžius Rąžėje. Ar domėjotės, ar dabar yra ten jų? Kodėl jie išnyko?

– Vėžiai, matyt, išėjo kartu su mano vaikystės upelio pavadinimu. Tada ją visi vadino Ronže, tad aš kito vardo ir žinot nenoriu. Bet Ronžė buvo labai slėpininga vieta, į kurią eiti drausdavo, tad kojytės pačios nešė ten. Su broliu ir keliais tos pačios tuometinės Pionierių gatvės draugais konservų dėžutėje ant lauželio virdavome kilbukus, kurių ten gausiai plaukiojo. Gimtosios gatvės pabaigoje, kur dabar gan baisus betoninis tiltelis styro, tada du krantus jungė romantiškas medinis tiltelis, o šalia driekėsi didelė pieva. Ten slėpdavausi ir skaitydavau.

– Kuriame kurorte geriausiai pailsite?

– Sodyboje kaime netoli Švenčionių. Šiemet net nebuvau Palangoje, – dabartinis kurortas man tik vieta, kur mėgsta ilsėtis mama.

– Amžinas klausimas: kas geriau — Druskininkai ar Palanga? 

– Man, be jokios abejonės, Druskininkai, kurie nepamiršta, kad žmogus gimsta ne tik „baliovoti“. Išties tas laikas, kurį galiu skirti sau, yra brangus, o Palanga gali pasiūlyti iš esmės tik pasivaikščiojimą parke ir prie jūros. Druskininkuose yra galimybių sustiprinti sveikatą už prieinamą kainą, daug tylos, gražių vietų, gerokai intensyvesnis kultūrinis gyvenimas (įvairių šlagerių konkursų, deja, nemėgstu, o rimtesnių koncertų atvykus pasigendu). Net įvertinus tai, kad Druskininkuose esu priversta mokėti už viešbutį, ten pailsiu tikrai geriau. 

– Ar sutinkate su vertinimu, kad Druskininkai gerokai aplenkė Palangą pagal infrastruktūros vystymą? Kas tai nulėmė?

– Manau, Palangai „koją pakišo“ jos savotiškas pasipūtimas. Va, turime jūrą, o visa kita lyg ir nebesvarbu... Gražusis Palangos pajūris, jei nemėgsti kepti smėlyje, yra nebloga pasivaikščiojimo vieta, bet to, bent man, maža. Nugėrimai, vadinamosiose kavinėse J.Basanavičiaus gatvėje, irgi netraukia, tad beveik kaip ir nėra kuo užsiimti. O kodėl ta infrastruktūra Palangoje lėčiau vystosi, tai jau klausimas Palangos politikams ir gyventojams, tikrai ne man. 

– Įsivaizduokime, kad prie Vyriausybės vairo 2009 metais būtų reikėję stoti jums, o ne A.Kubiliui.... Kaip būtumėte tvarkiusis su krize?

– Negaliu įsivaizduoti to, ko įsivaizduoti negaliu. Niekada nesiruošiau skristi į kosmosą. Niekad nenorėjau šokti baleto. Ir niekada nesidomėjau praktine galimybe kažkaip dalyvauti, lemiant kitų žmonių gyvenimus. Mano vieta ir mano pasaulis yra sukonstruoti kitaip, gal jau esu tokia apsigimusi  anarchistė... Vis dėlto manau, kad A.Kubiliaus bandymas balansuoti šalies biudžetą buvo teigiamas dalykas ir jau tikrai juokinga klausyti, kad jis esą tuo metu padidino mokesčius. Atvirkščiai, daugumai Lietuvos žmonių nuo 2009 metų mokesčiai sumažėjo nuo 24 iki 21 proc. Niekada nesupratau, kodėl Lietuvoje vieni žmonės mokesčių moka palyginti daug, o kiti — beveik nieko. Tad, kai A. Kubilius paprašė Sodrai mokėti ir vadinamuosius verslo liudijimus turinčius asmenis, labai pritariau. Negaliu rasti jokių priežasčių, kodėl tokių žmonių tėvus turi išlaikyti tie, kurie neretai patys vos galą su galu suduria. Tai, kas akivaizdžiai buvo nesąmonė — atimtos bedarbių užsidirbtos nedarbo socialinio draudimo įmokos, kurios visai taip pat, kaip įmokos pensijai, yra draudimo įmoka. Juk, matyt, nesutiktumėte, kad po uragano draudimo kompanija pasakytų, kad išmoką už nuneštą stogą sumažins dvigubai, mat per uraganą labai daug kas tų stogų neteko. Tam yra rizikos skaičiavimai... Ir jei krizė, akivaizdu, kad bedarbių padaugės ir tai ne nedarbo draudimo įmokas mokėjusio asmens reikalas rūpintis, iš ko jam bus mokama išmoka, o valstybės. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai estai elgėsi priešingai. Visi šios šalies piliečiai, išskyrus tuos, kurie jau pensinio amžiaus, moka privalomą nedarbo draudimo įmoką (ir savarankiškai dirbantys taip pat). 2009 metų rugpjūtį nedarbo draudimo įmokos buvo padidintos nuo 2 proc. iki 2,8 proc. darbdaviams ir nuo 1 proc. iki 1,4 proc. dirbantiesiems ar dirbantiems savarankiškai. Paaiškinta paprastai — toks padidinimas būtinas, nes dėl besitęsiančios recesijos daugėja išmokų gavėjų, tad Nedarbo draudimo fondo išlaidos didėja.  Pirmą šimtą dienų mokama 50 proc. buvusios darbuotojo algos (tiesa, ne daugiau, nei trigubas vidutinis Estijos darbo užmokestis, taigi šiuo matu ne daugiau kaip apytikriai 2380 eurų), o po to 40 proc. buvusios algos. Beje, bedarbis Estijoje gali vykti į kitą ES valstybę ir ten ieškoti darbo, neprarasdamas nedarbo draudimo išmokos.  

Ši istorija su nedarbo draudimu nurodo vieną labai paprastą reiškinį – Estijos valstybė kuria nors ir labai ribotą, bet vis dėlto kapitalizmą, kur būna krizės, kur reikia saugoti darbo jėgą, kur ištekliai turi savo kainą, ir ją būtina mokėti. Tad ir emigracija ten minimali. O biudžetas – net perteklinis, nes jie nesugalvojo kokius valdovų rūmus statyti. 

– Ar A. Kubilius turi ir ar turėjo aiškų krizės planą?

– Manau, kad neturėjo. Konservatorių planas tikrai nebuvo skirtas krizei įveikti – jie ten kalbėjo tik apie naujas papildomas išmokas, pavyzdžiui, mokytojams. Kita vertus, krizės planas yra vienas – reaguoti greitai ir lanksčiai, tad čia solidūs ilgalaikiai planai ir nebūtų pats geriausias variantas.

– Bet gal jo taupymo priemonės, palyginus su krize Graikijoje, Lietuvą išgelbėjo?..

– Sunku atsakyti. Krizė valdoma drastiškai mažinant samdomų darbuotojų pajamas. Per pastaruosius trejetą metų samdomų darbuotojų pajamos Lietuvoje sumenko net 7 mlrd. litų, tad iš esmės krizė suvaldyta tik vidine devalvacija bei emigracija. Emigrantai sumažino nedarbą, o mažėjantys darbo užmokesčiai leido daugiau eksportuoti. Kita vertus, pelnai per tą patį laiką augo, pavyzdžiui, vien per 2010 metus uždirbta 4,6 mlrd. litų daugiau, nei kriziniais 2009 metais, tad skaičiai leistų teigti, kad didelė dalis verslo krizę pajuto tik pačioje pradžioje ir jau net padidino savo pajamas.  Tokios disproporcijos bei nerimstanti emigracija yra labai blogi ženklai.   

– Beje, ar esate kurios nors partijos nare? Ko gero, ne viena jus norėtų matyti savo gretose...

– Nesu jokios partijos narė ir niekada joms nesu priklausiusi. Per visą gyvenimą partijos nare buvau vieną dieną, kai norėdama aiškiai pademonstruoti savo nepritarimą tam, kokiu būdu ir kokiais metodais tyčiojamasi iš Rolando Pakso, dienai įstojau į jo tuometinę liberalų demokratų partiją. Tai buvo tam tikras politinis protesto gestas.

– Baigėte podiplomines studijas VU Religijos studijų centre, esate religijos studijų magistrė. Ar esate tikinti, religinga, ar jus domina religijotyra… Maniau, kad jus esate liberali. Ar suderinamas ekonominis liberalizmas su religingumu?

– Mokslus baigiau, nes man tai visada buvo labai įdomu, bet anksčiau tokios galimybės, akivaizdu, neturėjau. Esu praktikuojanti katalikė. Tiesa, studijavau ne katalikų teologiją, o religijotyrą, o tai nors ir susiję, bet netapatūs dalykai. Ekonominis liberalizmas, kurio pradinė sąlyga – privati nuosavybė ir pastarosios laisvas gausinimas, tikrai neprieštarauja socialiniam krikščionybės mokymui, vis dėlto, kaip apibūdindamas mūsų laikus pabrėžia Benediktas XVI, „išskirtinis orientavimasis į pelną, kurio siekiama netinkamu būdu ir kurio tikslas nėra visuotinė gerovė, kelia grėsmę  sunaikinti turtą ir įstumti į vargą“. Savo paskutinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ (Meilė tiesoje) popiežius nepamiršta paminėti, kad nors „pasaulis turtėja, kartu didėja nelygybė“, „„baisus neteisingumas“ tebepiktina“, o „ekonomikos ir politikos atstovai dažnai elgiasi korumpuotai ir neteisėtai“.  Ir su tokiais dalykais kiekvienas meilėje ir tiesoje veikiantis katalikas privalo kovoti tiek savo paties gyvenime, tiek aplinkoje.  

– Kai kas mano, kad protestantizmas moko žmogų būti savo likimo ir gerovės kalviu, Romos krikščionybė – susitaikymo, pasikliovimo Dievu ir pažadų apie pomirtinį gyvenimą. Sutinkate?

– Išties, garsus mąstytojas Maxas Weberis, yra sakęs, kad protestantizmo etika sukūrė kapitalizmą. Vis dėlto religijos poveikis tam ar kitam ekonomikos modeliui ar ūkininkavimo būdui nėra visiškai tiesioginis, tad neretai ganėtinai sudėtinga aptikti nepaneigiamas priklausomybes. Modernus pasaulis yra labai sudėtingas, šalia pelno siekiančių organizacijų susiklostė ištisas tinklas įvairių pelno nesiekiančių, taip pat vadinamosios pilietinės ir bendrystės ekonomikos atstovų pasaulis. Kaip bebūtų, Bažnyčios socialinis mokymas nedviprasmiškai primena, kad ekonomika su visomis savo atšakomis yra daugialypės žmogiškosios veiklos dalis, visų pirma nukreipta į paties žmogaus dvasinį atsivėrimą. Tad krikščioniui ne pelnas, o žmogus yra tikslas ir bet kokios veiklos tikroji prasmė. Ir čia protestantas, ir katalikas vargu ar turėtų skirtingą požiūrį. 

– Įvardinkite Lietuvai didžiausias ekonomines grėsmes 5 metų perspektyvoje? Emigracija? Infliacija? Sodros krachas? Kas dar?

– Sodrai nieko ypatingo negresia, Sodra tikrai nebankrutuos, jei išmoksime ir pamokysime politikus skaičiuoti. Didžiausia bėda yra emigracija. Jei ji nesustos, ekonomika vystysis labai kukliai, o tai reikš, kad daugumos žmonių gerovė nedidės.

– Esate mokesčių specialistė. Kokius mokesčius reikėtų koreguoti? Kokius naujus įvesti?

– Taigi, būtina padaryti, kad mokesčius mokėtų visi, bent jau taip, kaip pas kaimynus. Kita vertus, turime žinoti, ko norime. Jei norime mažesnių mokesčių, būkime pasiruošę už viską mokėti patys. Vis dėlto praktika rodo, kad pajamos Lietuvoje dabar tokios mažos, kad papildomai mokėti už daugelį paslaugų žmonės tiesiog negali. Mūsų mokesčių sistemą ėda absoliutus nelogiškumas bei neteisingumas. Bet tai ilgo ir sudėtingo pokalbio tema.

– Ar verta Lietuvai kreiptis į TVF?

– Jei TVF gali skolinti pigiau, kodėl ir ne. Pinigus reikia grąžinti, tad pigiau skolinantis, ir grąžinti reikės mažiau.

– Tik 8 procentai lietuvių verčiasi privačia veikla, kai Vakarų Europoje iki 40 procentų, o Lenkijoje apie 15 procentų. Ar lietuviai bijo privačios iniciatyvos? Ar lietuviai iš prigimties nėra verslininkai?

– Nežinau, kas sugalvoja tokius skaičius. ES 2008 metais atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai yra viena versliausių Europos šalių. Norinčių savarankiškai dirbti europiečių vidurkis yra 45 proc. (daugiausia Kipre – 67 proc.), Lietuva lenkia ES vidurkį — 49 proc. (2007 m. — 58 proc.). Verslininko, kaip darbo vietų kūrėjo, savybes lietuviai vertina labai gerai, geriau vertina tik suomiai. Verslininkų, kaip naujų produktų ir paslaugų kūrėjų, įvaizdis Lietuvoje taip pat gerokai lenkia ES vidurkį.

– Ar palangiškiai galėtų būti verslesni?

– Pati puikiai prisimenu, kaip dar būdama paauglė padėjau tėveliams priiminėti poilsiautojus. Mano labai garbaus amžiaus mama vis dar vasarą užsidirba nuomodama kambarius, nors mes ir labai bandome ją nuo to atkalbėti. Didžioji dalis Palangos gyvena iš nuosavo verslo. Na, o kvailos šnekos apie išlaikytinius, kurie esą dirba verslininkams, tik rodo ekonominį neraštingumą. Ir samdomas darbuotojas yra verslus žmogus, kuris parduoda savo žinias ir patirtis. Ir jau tikrai būtų gėda – bent jau save laikantiems katalikais – sakyti, kad bedarbis yra išlaikytinis, nes tingi dirbti. Jei yra krizė, yra ir bedarbių.

– Ačiū už pokalbį. Sėkmės! Kviečiu dažniau atvykti į Palangą.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Artėjant Seimo rinkimams, „Palangos tiltas“ teiravosi kandidatų Mėguvos vienmandatėje rinkimų apygardoje, ar jie   palaiko tos pačios lyties santuokas ar partnerystes? Kodėl?  


Nors iki Seimo rinkimų teliko vos du mėnesiukai ir pora dienelių, Lietuvą ir jos rinkėjus dar liūliuoja vasarinės nuotaikos.  Net viena kreiva akimi žvilgtelėjęs – atsiprašau, kalbininkai, „praskrolinęs“ – Lietuvos politikos naujienas, įsiminiau vos kelis nereikšmingus dalykus šią vasarą.  Gabrielius kandžioja nagus, nes negauna eurokomisaro posto Briusely, Viktorija kažkur žaidė...


Liepos 6-oji žymi Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimą ir šalies valstybingumo pradžią. Ši diena primena svarbius istorinius įvykius, kurie įtvirtino Lietuvos vietą Europos žemėlapyje. Dabar tai ypatingas laikas, kai galime džiaugtis savo tautinėmis vertybėmis, kultūra ir bendruomenės dvasia.


Sulaukti 100 metų pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Vis dėlto Lietuvoje yra net apie 350 šimtamečių, o ilgiausiai mūsų šalyje gyvenusios moters amžius yra išties įspūdingas. 


Nežinomybė – greičiausiai puikiai abiturientams pažįstamas jausmas, kuris it kirminas pradeda griaužti paskutiniais mokslo metais, kai reikia rinktis, ką veiksi toliau. „Nepasirinkti yra gerai ir su tuo „nepasirinkimu“ kurį laiką pagyventi labai naudinga. Mes dažnai save apribojame vienu pasirinkimu ir nebematome galimybių, kurios mus supa“, – sako...


Drįsti kalbinti europarlamentarę Aušrą Maldeikienę, kuri yra gimusi ir augusi Palangoje, man atrodė šventvagiška – juk žinoma moteris ilgai kovojo su onkologine liga. Tačiau išgirdusi super mandagiai suraitytą klausimą apie jį, ponia Aušra jai būdingai net riktelėjo: „Kokį dar vėžį? Įveikiau jį. Nors žiniasklaida mieliau parašytų, kad...


Žinoma žurnalistė, televizijos laidų vedėja, buvusi politikė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Palangos skaitytojams praėjusį penktadienį pristačiusi romaną „Nokstančių bananų kvapas“, sako, kad nuodėmių darome nepriklausomai nuo santvarkų ir laikų, kuriais gyvename. „Tarp gėrio ir blogio paklysti galima vienodai lengvai – ir laisvėje, ir nelaisvėje. Ir jokie laikai čia...


Trečiadienį „Palangos tiltas“ redakcijoje miesto ugdymo įstaigų atstovams pristatė laikraščio laimėtą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamą projektą „Nors esu mažas, myliu Palangą ir tėvynę Lietuvą“. Projektas įtrauks Palangos miesto vaikus nuo 3 iki 16 metų, tad su juo buvo supažindintos visos Palangos miesto ir Šventosios ikimokyklinio...


Į Lietuvos kultūros sostinės 2013 – Palangos – kultūrinį gyvenimą originaliai įsiliejęs kurorto jaunimas, „Palangos stalo“ šventės metu palangiškiams ir svečiams pristatęs jaunųjų miesto bendruomenės narių pajėgomis išleistą laikraštį „Aš esu kultūra“, ties tuo nesustojo. Susibūręs į neformalią grupę „Aš esu...


  Aušra Maldeikienė – žymi ekonomistė, populiari TV komentatorė, dėstytoja, ekonomikos vadovėlių autorė. Ir, ko gero, tik nedaugelis žino, kad Aušra – palangiškė, vaikystėje laiką skyrusi labai rimtiems, kaip ji sako, darbams:  knygelių skaitymui ir Ronžės pakrančių tyrimams. Ji prisipažįsta, kad jaučia sentimentus vaikystės Palangai, bet žymi...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius