Auksinį grafų karietos ratlankį Palangos smėlyje atrandant iš naujo

Žmogus paukščio kojomis visada nevaromas su dideliu malonumu nustraksi į tas vietas, kurios žadina smagius prisiminimus, „užveda“ kūrybai, kur vasariškai gera ir ant gruodžio-sausio slenksčio. Ir pašėlusiai įdomu vaikiškai smalsiai žvalgytis: „O kas naujesnio tam (ir daugumai!) brangioje Palangos vietoje?“
1986 metais, sausį, čiužinėdamas Botanikos parko takais, pirmojo interviu „Tarybinės Klaipėdos“ dienraščiui su „enciklopedinę“ galvą turinčiu tuomečiu Gintaro muziejaus vadovu, unikaliai, preciziškai Palangos krašto gyvenimą išstudijuojančiu Antanu Tranyzu, aš dar tebuvau parko svečias, prakeleivis, stebėtojas. 2006-aisiais pusmetį čia švytravau su grėbliu ir kastuvu, sužinojau kas yra „karnelis“, „jekšis“, „čiūtės“, „pylės“, kur ir kada padidėja parko žalčių giminė, ant kurio akmenėlio žaltys palieka savo marškinių raštus. Po kuriuo tvenkinio krūmu yra lizdas ir peri gulbės, kur auga rudmėsės, kazlėkai ir net baravykai, ir iš kurios medžio olos išlenda saulei retos spalvos gražumo kailio krūtinėlę parodyti jaunas lapinas. Parke nėra mirties. Parke niekas nežino nuovargio ir senatvės. Kompostas, buvusio rudenio lapai, maitina pavasario pumpurą. Palangos Birutės parkas visad pavasariškai diskutuoja su amžina jūra.
Gruodžio pirmapusėje buvo labai įdomu stebėti, kaip tvarkomi, švarinami senieji parko tvenkiniai, bet ypač gyvai smalsuoliai „ciekavijosi“, kaip pasikeis centrinis įėjimas į parką ties Sargo nameliu, kokią unikalios ornamentikos įvairių spalvų akmeninių trinkelių mozaiką kloja darbininkai ir tvirtus pagrindus – dviejų metrų aukščio kalvių darbo tvorai.
„Bus čia gražu, džiaugsimės su visais pavasarį parko renesansu, pajaunėjusiais grafų parko centriniais vartais ir tvoromis, ir iššvarėjusiais tvenkiniais“, – patikino darbų sūkuryje sutiktas miesto tarybos narys, „šmotą“ metų čia sąžiningiausiai direktoriavęs, gal atsargokas, bet patikimas vyras Antanas Sebeckas.
Šia proga primenu skaitytojams žymiausio prancūzo, landšafto architekto E. F. Andre mintį: „Tiktai jungdamas landšafto grožį su architektūriniu akcentu architektas gali suteikti vaizdui ekspresijos ir gyvasties, nesunaikindamas jo vieningumo“.
O parko įkūrimo legendos pradžia?
... „Kartą grafas Tiškevičius paauksuota karieta važinėdamas Palangos apylinkėse, įklimpęs pajūrio smėlyje. Pusė brangaus metalo ratlankio nuskilo, jis taip ir liko vietoje, kur iškasė dabar esančius tvenkinius. Bet karietą šiaip ne taip ištraukė. Ir čia grafas pastebėjo esąs labai gražioje vietoje. Jam pritaręs ir bendrakeleivis prancūzas. „O, lia-lia, čia dar ir jūra!“ Abu nutarę čia įkurti parką... Kasė pelkėtose ganyklose žemę kalvelei, ant kurios pastatė rūmus Tiškevičių šeimai“.
Čia mažas humoristinis dialogas.
Gruodžio viduryje einu tvenkinio dugnu, jau lenkiuosi pasiimti kumščio dydžio akmenėlį atminimui su žvaigždėtu, kaip mažo kumeliuko, pakaušiuku, staiga girdžiu balsą nuo tvenkinio kranto: „Tai kas čia dabar parūpo? Ko ieškai?“ Daug nesvarstęs, „koks gi čia viršininkas – Strikaitis, Pakusas ar inžinierius, „prarabas“, darbininkas iš kokios parką atnaujinančios už ES projektinius pinigus statybinės bendrovės, galvos nepakeldamas, atsakiau: „Ieškau bent dalies to auksinio grafų karietos ratlankio, gerai, kad nuo karietos nukrito, čia turtuolius sustabdė ir šventai tikiu, kad tuo Tiškevičių padovanotu mums lobiu – PARKU dar ilgai visi džiaugsimės“. Abu nusijuokėme. Ratlankis, žinia, metalo lankas, juosiantis ratą. Palinkėję vienas kitam sveikų ir linksmų 2014-ųjų metų (jau!) taikiai išsiskyrėme su vienu iš parko gražintojų. Garbė jiems visiems!
Čia dar statistikos: „Šiuo metu Palangos botanikos parko plotas – 101,3 ha: medynai užima 60 ha, pievos – 24,5 ha, gėlynai – 0,5 ha, vandens telkiniai – 1,16 ha, įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi apie 18 km. Šis parkas puikiai įsilieja į Palangos „žaliąjį rūbą“ ir miesto sudėtį. „Jis virto Palangos želdinių sistemos branduoliu, pietuose ir pietvakariuose pereinančiu į natūralų mišką“, – kaip teigia žymi architektė Dainora Juchnevičiūtė, beje, mūsų šeimos bičiulė. Šiaurės rytų kryptimi pajūrio žaliosios juostos parką sieja su antru želdynu – Naglio kalnu ir pramogų parku. Kurorto centrą su Botanikos parku jungia vieninga gatvių ir takų sistema. Parko paplūdimys jūros pakrante driekiasi 1,5 km, jam 2003 m. suteikas Mėlynosios vėliavos sertifikatas. Vyraujanti medynų rūšis – pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksniai, eglės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai auga 370 rūšių žolinių augalų, iš jų 24 rūšys Lietuvoje retos. Parke yra 8 įvairios paskirties pastatai, 1000 kv. m oranžerija, 9 skulptūros, nemažai mažosios architektūros formų. Įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis naktinis apšvietimas. Tradiciniai vasarą parke vykstantys renginiai: Gintaro muziejaus terasoje ir židinio menėje kameriniai koncertai, poezijos skaitymai, pučiamųjų orkestrų koncertai parko Rotondoje, etnografinės šventės ir kiti renginiai. Per metus Palangos botanikos parką aplanko apie 500 tūkst. žmonių“.
Parkas – visa ko pripažinimo kompasas. Čia – botanika, istorija, nemeluotos Gyvybės menas. Protingo žmogaus kuriančių galių liudininkas. Nusileidęs prie jūros pasirūpink palankaus „Vėjo baidarę“ ir irkluok – į Klaipėdos ar Liepojos pusę. Tu čia esi „gražiai girtas“ Gyvenimu. Savas sau ir Pasauliui. Be pretenzijų, ambicijų, tuštybės. Eidamas sužinai, kad...
Lietuvos Respublikai dabar priklauso virš 90 kilometrų Baltijos jūros pakrantės. Didžioji jos dalis – ruožas nuo Nidos iki Nemirsetos – priskirtinas Mažosios Lietuvos etnokltūriniam regionui. Tai ypatingo likimo kraštas. Dar XIII a. šias baltų žemes užvaldė atėjūnai kryžiuočiai. XVI a. sukurtos Prūsijos valstybės šiaurinėje dalyje įsivyravo lietuvių kalba, susiformavo savita etninė grupė – lietuvininkai. Jie ilgai sudarė regiono gyventojų daugumą, tačiau Klaipėdos ir kituose miestuose telkėsi vokiečiai, o pajūryje gyveno daug kuršininkų – kuršių genties palikuonių, daugiausia atsikėlusių iš vakarų Latvijos.
Ištisus šimtmečius Mažąją Lietuvą valdė vokiečiai. Tik 1923 m. maža regiono dalis – Klaipėdos kraštas – prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Tuo metu čia jau buvo įsismarkavusi germanizacija. 1925 m. duomenimis, beveik pusė gyventojų save laikė vokiečiais, po ketvirtadalį – „klaipėdiškiais“ ir lietuviais. 1944 m. daugelis senųjų gyventojų pasitraukė į Vakarus, krašte daugiausia apsigyveno iš Didžiosios Lietuvos ir įvairių Sovietų Sąjungos vietų atsikėlę žmonės...
Istorija tęsiasi. Vejuosi Palangos kelią. Nauji, 2014-ieji meai ir nauji Birutės parko vartai. Praveriantys žemės ir jūros horizontą. Galimybė eiti, mąstyti, sveikatintis, rodyti vaikams, kiek daug gražaus ir net švelnaus šiame Pasaulyje, mūsų visų keliuose, takuose, metuose.
Savo žmogiška Meile turtinkime ilgėjančią dieną, gyvenkim... Visaip, bet gerai: gėrėkimės kiekvienos akimirkos spalvomis, aistromis, muzika, Poezija, gera linkinčiu artimo šeimoje ir bendruomenėje, kaiminystėje veidu... Visa yra gerai, kas Pažinime aiškiau. Taip kasmet praturtėjam.
P.S. Dar: satyriškai palinkėčiau kiekvienam, stovinčiam ilgokai kelių sankryžose, gatvių perėjose, kurį sutrikdo pėsčiojo teises pažeidžiantys įžūlūs ir nekantrūs automobilių vairuotojai, 2014-aisiais užsirašyti valstybinius numerius ir informuoti Kelių policiją.