Atsigręžus į prabėgusius metus

Palangos pirminės asmens sveikatos priežiūros centrą palieka daug metų jame dirbusi gydytoja terapeutė Teresė Genovaitė Tranauskienė. Užtarnautų atostogų išeinanti moteris išsineša didžiulį bagažą patirties ir dar daugiau prisiminimų, kurie visuomet sušildo, užklupus trumpoms liūdesio minutėlėms.

Idealistų įtaka

Sveikatos priežiūros centro veteranė, atsigręžusi į praeitį, negali patikėti, kad taip greit prabėgo visi šie metai. Ji palangiškius gydo jau 47 pilnus džiaugsmo, nemigo ir nerimo metus. Pažįstanti daugelį miestelėnų ir užmezgusi gražių pažinčių ji pasidžiaugė, kad turėjo progą iš jų daug ko išmokti ir tas žinias tinkamai panaudoti.

O tokių žmonių sparčiai žengdama profesinės karjeros aukštumų link ji sutiko daug. „Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad sutikau idealistų, atsidavusių savo darbui žmonių“, - teigė T.G.Tranauskienė. Būtent iš šitokių žmonių šilumą skleidžianti moteris ir „užsikrėtė“ tokiu pačiu, o gal ir didesniu idealizmu. Darbą iškėlusi į pirmą vietą ji niekad nesuabejojo, kad dėl to suklydo. 

Šiltas sutikimas

Baigusi Kauno medicinos institutą, tada dar jauna, tačiau subrendusi jaunoji gydytoja buvo paskirta į Palangos ligoninę. 1962 metais ją pasitiko tuometinis personalas. „Jaučiausi taip, tarsi manęs visi tik ir laukė“, - prisiminė moteris. Šiltas sutikimas paskatino naująją darbuotoją greit pasijusti kaip tikruose namuose. Nors pradžia nebuvo labai lengva užkrautų darbų kiekiu, dėl kurio, pasak gydytojos, ji ėmė maištauti. Gavusi paskatinimą, kad to tikrai „nenešios ant kupros“, šiuo metu ji tai su šypsena patvirtina.

Netekties skausmas

„Tuomet mūsų buvo 14“, - liūdna gaidelė, prisiminus draugus, pasigirsta moters balse. Dabar iš šių žmonių belikę vos keletas gyvų. Daug artimųjų palydėjusi į amžinojo poilsio vietą gydytoja T.G.Tranauskienė pažįsta netekties patiriamą skausmą. Jai visuomet tenkanti pareiga sakyti paskutinę, skirtą šviesaus atminimo draugui, kalbą visuomet atgręžia moterį apžvelgti gražiausias jų gyvenimo akimirkas. „Blogi dalykai tuomet lyg dingsta“, - teigė gydytoja. Meniškos sielos gyslelę turinti moteris nuolat pildo savo kūrybinių atsargų kiekį, todėl, pasak jos, ant staliuko visuomet yra pasidėjusi užrašinę ir pieštuką, jei išgirdusi tobulą mintį galėtų ją įamžinti.

Nusikėlusi mintimis į jau šiuo metu iširusį kolektyvą ji prisiminė daug gražių akimirkų. „Visas šventes, jubiliejus rengdavom bendrai“, - su džiaugsmu kalbėjo gydytoja. Tuomet turėdami, kur susirinkti ir paminėti svarbias datas jie švęsdavo itin linksmai ir svarbiausia, būdavo jaučiama kolektyvo darna. Šiuo metu ji jau šito neįžvelgia.

Tinkamas kelias

„Buvau kitokia nei visi“, - prisiminė savo jaunystės dienas T.G.Tranauskienė. Ypatingai žavėdamasi anglų kalba ji jaunystėje dažnai imdavo ir skaitydavo būtent šia kalba. „Bibliotekoj nuolat manęs laukdavo užsakyti leidiniai“, - dalijosi prisiminimais veiklioji gydytoja. Šį dalyką ji svajojo ir studijuoti, tačiau likimas nukreipė ją kita kryptim, dėl kurios ji jaučiasi iki šiol laiminga. Visuomet pasižymėjusi nepaprastu paslaugumu ir noru padėti kitiems, ji suprato, kad kitaip ir negali būti – ji privalo studijuoti mediciną. Savo pasirinkimo teisingumu tikėjusi moteris nesuklydo ir rado savo vietą. „Tačiau tris metus neišsikroviau savo lagamino“, - apie savo gyvenimo pradžią Palangoje papasakojo gydytoja. Pasąmonėje turėdama kitų tikslų, visgi pasiliko čia, pati netikėdama, kad tiek metų ji išbuvo šioj vietoj.

Įvairi patirtis

Pati būdama nepaprastai atsakinga ir trokštanti visuose darbuose tobulumo, iš kitų reikalauja to paties. Tai ypač pasižymėjo, kai teko padirbėt dėstytoja, mokant sesutes. Šios visą laiką prisimena savo reikliąją, tačiau dėl to daug išmokiusią savo dėstytoją. Du metus trukdavę kursai atskleidė T.G.Tranauskienės gebėjimą išugdyti puikias specialistes. Ji iki šiol didžiuojasi tuomet išleistomis į gyvenimą sesutėmis.

„Nemigo naktų romantika“, - prisiminė greitosios medicininės pagalbos automobilyje budėtas valandas. Net ir dirbusi ilgas valandas, pamiršusi save ir kitus, gydytoja nesigaili nei vienos medicinos įstaigai, o svarbiausia žmonėms paaukotos akimirkos ir viską prisimena šiltai ir su maloniu jauduliu. Niekada nepamiršta tik prarastų gyvybių ir patirto streso, iššaukiančio nelauktą baimės jausmą. Tai neatskiriama ir skausminga gydytojo profesijos dalis.

Atsisveikinimo žodis

Gydytoja terapeutė T.G. Tranauskienė užveria šias duris ir palieka savo kolegas, nepamiršdama nei vienos čia praleistos minutės. Įvertindama visus sutiktus ir jai daug išminties padovanojusius žmones ji jaučiasi laiminga, galėjusi vykdyti tokią svarbią misiją – saugoti žmonių gyvybes, prie kurios neabejotinai prisidėjo visi, suteikę progą atskleisti gerbiamai gydytojai visus geriausius savo bruožus bei siekti tobulumo. Optimistiškai nusiteikusi gydytoja visgi labiausiai pagailėjo savo pacientų, kuriems skyrė šilčiausius atsisveikinimo žodžius.