Assalamu Aleikom (Sudie), Maroke! Holla (sveika), Ispanija!

Inga ŠVIESAITĖ

Kėliausi kone kas valandą: skalavau gerklę druskos tirpalu, gėriau karštą vandenį su citrina. Kas kartą prabusdavau išmušta prakaito – reiškia, organizmas kovoja su liga. Ir tai teikė vilčių, kad mano rytas išauš geresnis, nei užsibaigė mano vakaras. Nors ir nebuvo matyti, jutau, kad prasideda nauja diena. JIS buvo suplanavęs eiti fotografuoti bundančio Marakešo, o aš tenorėjau tik vieno – dar truputėli pamiegoti ir sukaupti daugiau jėgų – šiandien buvo ta diena, kai Afrikai tarsiu sudie.

Nusipirkau marokietišką būgnelį
Pasirodo mano ryto miegas buvo daug produktyvesnis nei visą naktį. Pabudau pailsėjusi, nors dar kokią valandėlę mielai būčiau pasivarčiusi lovoje. Tačiau 9 valandą mūsų laukė pusryčiai, tad palindau po dušu ir dar su rankšluosčiu ant galvos pakilau į terasą išgerti rytinės kavos. Valgėme lėtai, neskubėdami – mėgavomės auštančiu Afrikos dangumi. Po pusryčių susipakavome daiktus ir dar kelioms valandoms išlindome miestan paskutinį kartą pašniukštinėti po turgų. Nors aprišta gerkle atrodžiau kaip moteriškoji Indianos Džounso versija, nuotaika buvo puiki. Net nebeerzino gatvės prekeiviai, įkyriai siūlantys savo paslaugas ir dirbinius – viskas pradėjo atrodyti taip natūralu ir organiška. Žinoma, taip ir buvo, tačiau mano europietiškai lietuviškas protas nebuvo pasiruošęs taip staiga adaptuotis.
Priėję kalvystės turgaus kvartalą susigundėme įsigyti Sagat vadinamą muzikos instrumentą. Tai keturios mažytės lėkštutės, dedamos ant pirštų – ypatingai mėgstamas vietinių muzikos festivalių metu. Nusipirkome ir Monkey Prayer Drum – tradicinį marokietišką būgnelį ant kotelio su dviem pritvirtintais kamuoliukais. Net neabejoju, kad daugumą jį naudoja žaidimams su vaikais.
Buvo laikas grįžti į viešbutį, pasiimti kuprines ir traukti oro uosto link. Nusprendėme eiti pėstute – kelias gal ir ne itin trumpas, bet ir ne toks jau tolimas. Juolab, kad dar turėjome porą valandų pasivaikščiojimams. Palikę Marakešo mediną sau už nugaros, atsidūrėme, rodos, visai kitame pasaulyje. Už tvoros liko daugiau mažiau autentiškas marokiečių gyvenimas, o prieš mūsų akis atsivėrė dabartinis, 21 amžius. Praėjome didžiulį parką su fontanais ir palmėm, traukėme pro turistams skirtus europietiškus viešbučius, kurie net iš tolo nepriminė tikrosios šios šalies dvasios. Kalbėjomės apie tai, kad tikriausiai kai kurie turistai dažnai net nepalieka viešbučio teritorijos, o šalį pažįsta tik per jo ar kelionės agentūros organizuojamus turus, kurie tikrai negali atspindėti tikrojo šalies veido. Tarp viešbučių buvo įsikūręs ir didžiulis prekybos centras – vėlgi supranti, kad ne kam kitam, o turistui. Nes tikrasis Maroko gyvenimas verda ne išblizgintose plytelėse, o turguje – kur daug triukšmo, derybų, spalvų ir kvapų, dulkių, karščio ir kontakto.

Pakeliui į oro uostą
Praėjome labai įdomią vietą. Tai tikriausiai irgi turistams kažkada statyta, bet nepabaigta įrengti pasivaikščiojimų zona. Dabar ji patraukli tik vietiniams... įsimylėjėliams! Pasijutau lyg eičiau pro arabišką Romeo ir Džiuljetos slaptų pasimatymų alėją: ant skirtingų suolelių, tarp rožių ir vijoklių įsisukę jaunieji romantikai klausėsi muzikos iš vieno ausinuko, gulinėjo vienas kitam ant kelių arba tiesiog sėdėjo susikalbinę. Kaži ar kai kurių tėvai nutuokia, ką dabar veikia jų dukterys ir ar tuo būtų labai patenkinti. Atsakymo aš nežinojau, o man jo ir nereikėjo. Mėgavausi tvyrančia ore meilės energija.
Buvo likę vos kelios dešimtys metrų iki oro uosto. Nusprendėme vietinėje užkandinėje nusipirkti po paskutinį marokietišką sumuštinį. Be reikalo. Tai buvo antras kartas, kai šioje šalyje nusivyliau maistu. Kaip ten bebūtų, žinojome, kad po tokių pietų, šiandien tikrai nieko nebenorėsime turėti burnoje.
Mes jau oro uoste. Laiko buvo likę nedaug, nedelsėme praeiti visas patikras ir ramiai laukti skrydžio į Seviliją. Taip, skridome ne į Lietuvą. Mūsų kelionė dar nesibaigė: laukė nauji nuotykiai Europoje – planavome aplankyti Ispaniją ir Portugaliją. Manau, kad jau norėjau grįžti į senąjį žemyną, pasiilgau pažįstamos kultūros, norėjau vėl pasijausti sava. Stebėdama kylančius ir besileidžiančius lėktuvus staiga suvokiau, kad patikros punkte palikau savo netikrąjį vestuvių žiedą. Vadinasi, taip buvo lemta – kas buvo skirta Marokui, tepasilieka čia. Mūsų jungtuvės, prasidėjusios Lietuvos geležinkelių traukinyje, užsibaigė Marakešo oro uoste. Labai simboliška.
Skrydis nebuvo ilgas ir jau po poros valandų aš įkvėpiau ispaniško oro. Nenustojau šypsotis, mane labai gerai veikė savas klimatas. Ir nors nesu ispanų kalbos vartotoja, supratau beveik viską, kas buvo man (ir ne man) sakoma – jaučiausi lyg grįžusi namo. Buvo vakaras, saulė pamažu leidosi raudonais atspalviais tapydama dangų. Mus gaubė maloni vakaro šiluma. Nutarėme, kad šiąnakt miegosime palapinėje – įsikursime netoli oro uosto, tarp didžiulio lauko ir tankių medžių alėjos.
Šis vakaras man buvo kažkoks ypatingas. Pasistatę palapinę, įsisukome į savo miegmaišius, gulėjome ir klausėmės, kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai. JIS pasakojo, kad pasaulyje yra tokių žmonių, kurie specialiai nakvoja prie oro uostų, kad galėtų stebėti besikeičiantį lėktuvų šokį – vieni didžiuliais žiūronais pro viešbučio langą, kiti stebėdami prie tvoros, treti dar kitais, savo atrastais būdais. Pagalvojau, kad tai taip keista. Ir tuo pačiu nuostabu! Beužmiegančias mano ausis apgaubė JO pasakojimas apie Budą ir jo gyvenimą. Istorija apie žinojimą, apie nuojautas, apie ieškojimus ir supratimus. JO ramus balsas, mano smalsūs, šiek tiek snūduriuojantys klausimai, mūsų pamąstymai ir diskusija su daugybe KODĖL. Buvo labai geras vakaras. Ir jis buvo namuose...