Ar Palangos valdžia „išeis“ į žmones ar būriai nepatenkintųjų į gatves?

Pats mačiau, Europos Parlamentare Valentinas Mazuronis, naujasis Darbo partijos vedlys, vaikšto gunktelėjęs, nejaunatviškai- kaip 60-etį perkopęs vyras.
Bet ko nepadarysi vardan Šventosios ir Palangos- atvažiavęs į pajūrį praėjusį sekmadienį protestuoti dėl įvažiavimo mokesčio Palangoje įvedimo, politikas pasigriebė vietinę moteriškę ir ėmė trypti šokio sūkuryje.
Kuris politikas sekantis?
Burnos neaušinsiu: esu už infrastruktūros arba, liaudiškai tariant, įvažiavimo mokesčio įvedimą Palangoje, bet Palangos valdžia jo siekia itin tiesmukai, patikėjusi, kad jis yra visuotinis gėris.
Kodėl esu už tokį mokestį? Atsakymas – paprastas: esu už gražesnę, tvarkingesnę bei modernesnę Palangą, o tie pusantro milijono eurų, kuriuos Palanga surinks pirmaisiais mokesčio metais (kurorto valdžios vyrai mini tokius skaičius „ne spaudai“), suteiks apčiuopiamą naudą ir kurortui, ir palangiškiams.
Kam norisi virkauti, pavyzdžiui, europarlamentarui Rolandui Paksui, kad „Palanga visų“, atrėžiu: baikite kliedėti labiau sovietmečiui būdingais samprotavimais – „Palangą kūrė visi“, „Palanga yra visos Lietuvos“ ar panašiai.
Sovietmečiu bendra – „visų“ – buvo ne tik Palanga, bet kolūkio bulvės ir runkeliai ar raudonoji darbo vėliava.
Negyvenkime praeitimi.
Vakarų valstybėse kelių, miesto (city tax) ar kurorto mokestis toks pat įprastas kaip mums „bobutės“ Palangos pakelėse vasarą. Įvedus įvažiavimo mokestį, tikėtina, kad ir jos dings iš pakelių, o Palanga pasitelks šiuolaikinius, skaitmeninius apgyvendinimo paslaugų pasiūlos būdus – per e-paslaugas ar modernią tokių paslaugų aikštelę.
Tiesą pasakius, į Vakarus žvalgytis net nereikia: Neringa jau bene dvidešimt metų yra įvedusi ekologinį mokestį, bet jo kažkodėl dabar jau niekas nesiekia užginčyti.
Įpratome. Kaip ir įprasime prie įvažiavimo mokesčio į Palangą.
Jau šeštus metus į Palangą iš Klaipėdos važinėju visuomeniniu transportu ir sakau: patogiau – ir taupiau – būti negali. O kurorte į susitikimus minu dviračiu. Ir ką? Ir patogu, ir pigu, ir sveika.
Kiek žinote kurorte įmonių vadovų, savivaldybininkų, kurie naudotųsi tam dviračiu?
Vasarą kelionės autobusu ar „mikriuku“ į Palangą yra ypatingos ir dėl to, kad juose gali išvysti kitu metų laiku neregėtų keleivių – netašytų žaliukų ar gilios provincijos jonų ir onų, kurie į Palangą per Klaipėdą tempia už save didesnius „Maxima“ krepšius, pilnus akcijinių salotų, dešrų ir, žinoma, su „bambalių“ galvomis kyšančiomis iš jų. Apie jų prisidėjimą prie Palangos „infrastruktūros“ geriausiai žinau besiklausydamas jų kiekvieną vasarą. „Tai, va, pereisime „basankę“, nueisime prie jūros, nusimaudysime, nulįsime į kopas ar kur nors ant pievelės, pavalgysime, išgersime ir atgal parlėksime“, – toks jų vizito Palangoje scenarijus jų pačių žodžiais.
O kur dar tūkstančiai Palangos „svečių“, kurie į kurortą atlekia automobiliais – kiekviename jų po šešis žaliūkus, kurių nelabai norėčiau sutikti namo laiptinėje, ir kurių automobilių bagažinėse – po maišą maisto produktų ir, aišku, „bambalių“?
Iš Rietavo, Jurbarko ar Telšių rajonų gūdumos – ir visos Lietuvos – jie čia atvyksta kaip Palangos užkariautojai, kurie išgėrę alaus ir sutaršę krepšius atsivežtų produktų, nusišlapina Baltijoje, suka Vytauto gatvėje iš Anglijos parsigabento dešimties metų BMW (nusipirkto už svarus, sutaupytus liuobiant tvartus pas strazdanotą fermerį Jorkšyro grafystėje ir gyvenant po dešimt apie Lietuvą mažai ką tegirdėjusio fermerio kluone) ratus. Prieš išvykdami atgal, jie dar kartą neria ir pridergia Baltiją.
Kaip jie prisideda prie Palangos „gerovės“? Kiek pinigų jie išleidžia kavinėse J. Basanavičiaus gatvėje, į kurią ne tik aš, bet ir miesto meras rečiau užsuka dėl „kosminių“ kainų? O gal, manote, kad jie apsilanko ir Gintaro ar Šunų muziejuje?
Žinoma, Palanga niekada nebus Prancūzijos Rivjera ar Majamis, kuriame praleidau aštuonerius metus. Įsitikinęs, kad laiku suprasta, jog Palangos kurorto infrastruktūra – ir Palangos saule, kopomis ir jūra – turėtų naudotis ne bet kas, kaip iki šiol, o tie, kurie nori, tuo naudodamiesi, prisidėti ir prie didesnės kurorto gerovės.
Neverta net diskutuoti, kad susiruošusiems į Palangą tie penki eurai – niekai, kiek atostogoms čia kiekvienas, išskyrus, žinoma, mano bendrakeleivius iš Klaipėdos su „Maxima“ krepšiais, išleidžia.
Vis tik galima puikiai suprasti ir tuos, kuriuos žinia apie Palangos valdžios ketinimus pasiekė netikėtai.
Akivaizdu, kad šiandien ji sulauktų kur kas didesnės paramos tokiai iniciatyvai, jeigu būtų visuomenei laiku, nuosekliai ir aiškiai paaiškinta, kaip tokia rinkliava bus surenkama, kas bus atleistas nuo jos ir jeigu būtų atsakyta į dar penkiasdešimt klausimų, susijusių su būsima naujove.
Deja, šiandien sunku nuvyti į šoną mintis, kad kurorto valdžia mokestį tiesiog „nuleido“ iš kurio nors kabineto savivaldybės trečiajame aukšte.
Matyt, Palangos vadovai tikisi, kad jų palaikymas toks didelis, kad aušinti burnos masėms aiškinant kas ir kaip, nė neverta.
Bet tai yra labai klaidingas požiūris.
Pirmiausia, reikia pripažinti, įvažiavimo (infrastruktūros) mokestis kurorte įvedamas nesurengus jokių didesnių diskusijų tuo klausimu nei tarp vietos politinių jėgų, bendruomenių – visuomenėje.
Antra, akivaizdu, kad su mokesčio įvedimu skubama – gal tuo galima paaiškinti tuo, kad kai kurie asmenys, ruošiantys jo teisinę bazę, patys šiandien dėl mokesčio turi daugiau klausimų nei atsakymų.
Vienas aukštas savivaldybininkas dar rugpjūčio pradžioje „Palangos tiltui“ sakė, kad iki spalio savivaldybė paruoš mokesčio administravimo technines sąlygas.
Keista, per beveik tris mėnesius savivaldybė taip ir nerado progos per vietos žiniasklaidą daugiau ką nors paaiškinti ne tik kokios jos bus (yra?), bet ir nesiekė atsakyti į elementarius klausimus.
Todėl Palangos vadovams šiandien nevertėtų irzti, kad šiandien infrastruktūros mokesčio įvedimu manipuliuoja įvairaus plauko vietiniai politikieriai, kad dėl jo šiaušiasi artimiausi kaimynai, ypač kretingiškiai.
Jeigu Palangos vadovai būtų mažiau save įsimylėję šiandien, jie per galvą šiandien verstųsi, aiškindami, kad įvedusi tokią rinkliavą Palanga netaps uždara ir, pavyzdžiui, anot gando socialiniuose tinkluose, nesieks iš kurorto išguiti kitų rajonų gyventojų, besidarbuojančių Palangoje.
Akivaizdu, kad Palangos valdžia dėl naujo mokesčio visuomenei kol kas neatsakė aiškiai į „n“ klausimų.
O gal ji pati iki šiol turi daugiau klausimų nei atsakymų?
Žinoma, dėl savo apgalvotų, nuoseklių viešųjų ryšių kampanijų Palangos miesto savivaldybės administracija su viešųjų ryšių ekspertu meru Šarūnu Vaitkumi priešakyje šiandien dėl savo sumanymo beviltiškai pralošia viešųjų ryšių erdvėje.
Todėl nenuostabu, kad kas žarsto žarijas tikėdamiesi mažesnio ar didesnio gaisro.
Jeigu kurorto valdininkai neabejoja įvažiavimo mokesčio nauda kurortui, jeigu jie išties turi ką dėl jo pasakyti visuomenei, jau rytoj jie turėtų „išeiti“ į vietos laikraščius, regiono ir nacionalinę žiniasklaidą – visuomenę, aiškindami tokio mokesčio privalumus ir, svarbiausia, kaip jis veiks.
Antraip liaupsėse skendinti Palanga ir jos meras rizikuoja, kad į gatves prieš naująjį sezoną išeis ne tik visi politikieriai mazuroniai, dalis palangiškių, bet ir kaimynai, o gal ir visa Lietuva, kuri iki šiol Palangoje smaginosi kaip savo kieme.